P.Gylys. Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?

Povilas Gylys, www.delfi.lt

Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo.

Ano meto lenkiški kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai kaip ir aš politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, europinės politikos dalyviai.

Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasaulinę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktu pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „strateginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, informacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, smarkiai diskriminuodama vietinius lenkus, kad Lietuva nori prievarta asimiliuoti AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t.

Galima drąsiai spėti, jog ši informacinė ataka, norisi pasakyti, karas, prieš Lietuvą davė apčiuopiamų rezultatų – jeigu kur nors Australijoje (kad ir vietos) lietuvis susidurs su lenku (kad ir vietiniu) pastarasis paklaus, ką tie lietuviai Lietuvoje daro su vargšais Lietuvos lenkais. Tikėtina, kad į tai lietuvis negalės ką nors apibrėžto atsakyti, nes mūsų šalies gyvenimo vingrybių nežino: pirma, Lietuvos globalinės informacinės galimybės yra nepalyginami menkesnės ir, antra, mūsų šalies valdžia dėl jai būdingo nerangumo, nesugebėjimo artikuliuotai kalbėti, vietoj aiškios reakcijos į susidariusią situaciją tuo klausimu mykia, veblena. Dėl to net mums, Lietuvos lietuviams, nėra visiškai aišku, kas čia pas mus vyksta, ir kaip į vykstančius procesus reikia reguoti – atsiprašyti lenkų, ar supykti. Taigi, net Lietuvos lietuvis ne visada pasiruošęs atsakyti, kas iš tiesų vyksta mūsų krašte. Ką ten bekalbėti apie lenkus Lenkijoje ar lenkus ir lietuvius kur nors Australijoje.

Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pasaulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia.

O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Gi mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsiprašant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, atsisakymą galimybės situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti. Suprantama, jog tai turi būti daroma diplomatine kalba.

Kai tai nėra daroma, į procesą tenka įsijungti mums, šalies piliečiams, matantiems, jog procesui progresuojant, galima susilaukti didelių bėdų. Savo pilietinę poziciją (nepretenduoju į absoliutų tikslumą) pradėčiau dėstyti ne nuo aiškinimosi, ką mes lietuviai vietinių lenkų atžvilgiu padarėm ne taip (prie to neišvengiamai teks grįžti), o nuo poros klausimų tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valdiškoms oficialioms institucijoms.

Pirmiausia, norėtųsi, kad abiejų šalių valstybinės institucijos, o taip pat nepriklausoma kaimyninių šalių žiniasklaida išnagrinėtų, klausimą, ar Lenkijoje neegzistuoja organizuotos jėgos, kurios inspiruoja nedraugiškus veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Balansui palaikyti analogiškai reiktų ištirti, ar kita – Lenkijai priešiška – kryptimi neveikia organizuota jėga Lietuvoje. Man tokia mintis kyla stebint procesus mūsų šalyse. Pavyzdžiui man kartais kyla klausimas (jis gali būti ir nepagrįstas), ar „TV Polonija“ nevykdo antilietuviškos politikos, ar ji tarp Lietuvos lenkų neskatina separatistinių nuotaikų. Neturiu galimybių fiksuoti visų atvejų – esu menkus išteklius turintis privatus asmuo – tačiau tokių minčių kyla retsykiais žiūrint šį televizijos kanalą. Pavyzdžiui, mano atmintyje visam gyvenimui įstrigo atvejis, kai per priešpaskutinius vietos rinkimus Lietuvoje „TV Polonija“ transliavo reportažą iš Vilniaus krašto, kuriame vietinis lenkas kalbėjo ne apie savo žemės grąžinimą, bet apie lenkiškas žemes Lietuvoje. Mano manymu, šiame reportaže šiurpūs buvo du dalykai. Pirma, kaimyninės šalies televizija aktyviai dalyvauja kitos šalies politiniuose procesuose, palaikydama vieną iš partijų – Lenkų rinkimų akciją. Antra, sakant, kad reikia pakovoti už lenkų žemes, suponuojama, kad tos žemės nėra lietuviškos tiek istorine, tiek politine prasme. O tai yra neleistinas istorijos iškraipymas ir kėsinimasis į Lietuvos teritorinį vientisumą.

Gal mūsų valstybės specialiosios tarnybos užfiksavo ir daugiau tokių prieš mūsų šalies teritorinį vientisumą nukreiptą reportažų ? Jeigu tokių atvejų buvo daug, vadinasi tai nėra atsitiktinumas, o agresyvus, amoralus ir neteisėtas kitos valstybės institucijų veikimas, laužantis tarptautinės teisės principus, garsiąją dvišalę Lenkijos-Lietuvos sutartį, kuria taip mėgsta mojuoti Valdemaras Tomaševskis ir R. Sikorskis. Į šiuos klausimus turėtų atsakyti abiejų šalių kompetentingos institucijos, o taip pat tarptautinės, pirmiausia Europos Sąjungos organizacijos. Čia jums ne pavardžių rašymas ar dvikalbiai gatvių pavadinimai, o fundamentiniai Lietuvos valstybingumo aspektai.

Antra, norėčiau paklausti: jei Lenkijos žiniasklaidos ir kai kurių politikų remiamas V. Tomaševskis yra tikras kovotojas už demokratiją, žmogaus teises, lenkų reikalo gynėjas, bet kartu išlieka lojalus Lietuvos valstybei pilietis, kaip tie lenkų žurnalistai ir politikai vertina šio žmogaus atsisakymą prieš daugiau nei dešimtmetį iš, pabrėžiu, Lenkijos prezidento rankų priimti Lenkijos ordiną už lenkų ir lietuvių tautų santykių gerinimą viešai aiškinant, kad tokio apdovanojimo priėmimo nesuprastų jo rinkėjai, tautiečiai Lietuvoje. Išeitų, kad jau tuo metu V. Tomaševskis manė, jog santykių tarp lenkų ir lietuvių jokiu būdu gerinti nereikia ir kad Lietuvos lenkai jau tuo metu buvo nusiteikę arba nuteikti prieš lietuvius.

Kaip tas V.Tomaševskio poelgis derinasi su tautų ir valstybių taikaus sugyvenimo, demokratijos principais? Lietuvos pilietis V.Tomaševskis turėtų žinoti, kad tautinės nesantaikos kurstymą draudžia mūsų Konstituciją (25 str.) ir europinės demokratijos principai. Tada mes, lietuviai, Varšuvoje analogiškus apdovanojimus priėmėme, nes manėme, jog esam kažką pozityvaus nuveikę dviejų šalių santykių gerinimo labui ir buvom linkę toliau juos plėtoti.

Taigi klausimas yra toks: ar gali ekstremistiškai nusiteikęs žmogus, pasisakantis prieš dviejų tautų ir dviejų valstybių santykių gerinimą, būti tikru Lietuvos lenkų teisių gynėju? Ar galima juo pasikliauti, kai jis informuoja Varšuvą ir Briuselį apie santykių tarp lenkų ir lietuvių būseną mūsų šalyje? Ar Varšuva ir Briuselis nemano, kad žmogus, sakantis, jog Vilnių ir Klaipėdą po karo atstatė lenkai su rusais, o lietuviai prie to lyg ir neprisidėjo ir daugybę kitų pasisakymų, yra tautinės nesantaikos skleidėjas ir šovinistas, kurio veikla griauna tiek demokratijos, tiek Lietuvos valstybingumo pamatus.

Jeigu Vilniuje, Varšuvoje ir Briuselyje dirbtų įžvalgūs politikai, tai jie suvoktų, kad vienos pusės šovinizmas gimdo šovinizmą kitoje, šiuo atveju jau lietuviškoje pusėje. Jie iš istorijos vadovėlių taip pat žinotų, kad etninėms bendruomenėms radikalizuojantis auga etninio – pradžioje smilkstančio, vėliau liepsnojančio – konflikto grėsmė. Nemanau, kad kas nors Vilniaus ar Briuselio valdžioje to norėtų. Tačiau neatmetu galimybės, kad Varšuvoje tokių žmonių, gal ir nedaug, esama. Mums, lietuviams, rodos, kad tie žmonės turi nedraugišką Lietuvos atžvilgiu strategiją. Gal Lietuvos politikai galėtų paklausti lenkų politikų, ar tikrai jie nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų siejamų ir Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemai. Iš atsakymo tono ir aiškumo galėtume susidaryti tikslesnį vaizdą.

Jeigu Lietuva turėtų pajėgius politinius lyderius, ji reaguotų į lietuvių, gyvenančių Vilniaus ir Šalčininkų rajone, nusiskundimus DĖL LIETUVIŲ kaip TAUTINĖS MAŽUMOS tuose rajonuose DISKRIMINACIJOS, dėl antilietuviškų lenkų (rinkimų akcijos) daugumą atstovaujančios valdžios veiksmų. Deja, nesant lyderių viskas paliekama savieigai, apsimetama, kad lietuviai Vilniaus krašte su diskriminacijos problema nesusiduria.

Toks nereagavimas, pilkosios erdvės toleravimas yra padiktuotas noro neerzinti didžiosios kaimynės Lenkijos. Tačiau toks strutiškas mūsų valdžios elgesys lenkiškus radikalus Lenkijoje ir čia tik padrąsina. Todėl spaudimas Lietuvai tik stiprėja. O tai stiprina antilenkiškas nuotaikas tarp lietuvių – vis daugiau jų mano, kad mūsų kaimynė turi negerų, gal net imperialistinių, kėslų. Todėl V. Tomaševskį galima laikyti ne tik lenkiškų, bet ir lietuviškų šovinistų tėvu.

Dėl susidariusios padėties dalį kaltės turi prisiimti ir mūsų humanitarinė inteligentija. Kažkada politikai sutarė, jog istoriją jie palieka tyrinėti istorikams (cituoju prezidento Lecho Valensos žodžius). Tačiau Lietuvos istorikai vangiai tiria ir dar vangiau pristato visuomenei savo, lietuvišką, Lenkijos–Lietuvos santykių istorijos versiją. Arba kaip lietuvišką pateikia versiją, kuri patinka vidutiniam ar elitiniam lenkui. Tačiau vidutinis lietuvis nepriima nuomonės, kad Lenkija ir Lietuva buvo visiškai lygiateisės tautos mūsų jungtinėje valstybėje, jog toje valstybėje egzistavo kultūrinė, kalbinė, lingvistinė lygybė. Istorinė vidutinio lietuvio atmintis jam sako, kad Lietuva keletą šimtmečių buvo polonizuojama ir kad per tą polonizaciją mūsų tauta prarado savo aristokratiją ir tapo valstiečių tauta, iš kurios tik kartas nuo karto iškildavo lietuviško rašto, lietuviškos literatūros, išminties kristalai.

Mūsų nomenklatūriniai istorikai, kaip, beje, ir politologai bei žurnalistai, nedrįsta garsiau prasitarti apie agresyvią tiek psichologine, tiek fizine prasme polonizacijos politiką Vilniaus krašte tarpukario metais. Pats žinau faktų, kad paimti į kariuomenę lietuviai buvo pačių lenkų karininkų ar jų įsakymu kitų kareivių mušami, jei atsisakydavo savo tautybę iš lietuviškos pakeisti į lenkišką. Buvo naudojamos ir kitos „nulietuvinimo“ priemonės. Dar yra likę žmonių, sąžiningų lenkų ir lietuvių, kurie tai galėtų paliudyti šiuos ir kitus lietuvių prievartinės asimiliacijos faktus.

Ypač skaudu mums, lietuviams, girdėti, kai ponas V. Tomaševskis ima skelbti, kad esame atėjūnai, galima sakyti Vilniaus krašto kolonizatoriai, kad Vilnija esą yra istorinės lenkų žemės, kuriose gyvena AUTOCHTONINĖ čiabuvių lenkų mažuma. Tačiau retai išgirsi mūsų dvaro istorikų ar žurnalistų atsaką, kad istoriškai tai visada buvo baltų, o ne slavų genčių arealas. Tačiau per poniją ir Bažnyčią vykstant metodiškai polonizacijai paprasti žmonės pradėjo vis daugiau kalbėti nelietuviškai. Absoliuti jų dauguma buvo vietiniai, „tuteišai“. Tik nedidelė jų dalis, daugiausiai aukštesniųjų sluoksnių atstovai, buvo migrantai iš Lenkijos. Istorija žino ne vieną masinės migracijos atvejį, tačiau nesu skaitęs apie masinę etninių lenkų migraciją iš etninių lenkų žemių į Vilniaus kraštą. Jeigu tokia didelė lenkų migracinė banga į Vilniaus kraštą būtų buvusi per paskutinius šimtmečius buvusi, istoriniai šaltiniai tą rodytų, Dabar istorija liudija tik polonizaciją, bet ne masinę migraciją.

Pasakyta nereiškia, kad Vilnijos žmonės negali savęs laikyti lenkais. Jei jie mano, kad yra lenkai, tai neturėtų ir negalėtų būti ginčijama. Kaip negali būti ginčijama teisė vadintis lenkais kažkada lietuviškame Seinų krašte gyvenantiems žmonėms arba Gardine gyvenantiems žmonėms. Tačiau niekas, net V.Tomaševskis, lietuvių gyvenančių Vilniaus krašte neturėtų laikyti atėjūnais. Be to, Vilnijos lenkai gali būti laikomi autochtonais, čiabuviais, tačiau tik tuo atveju, jei pripažįstamas jų „nulietuvinimo“ faktas.

Tačiau vargu ar iš pono V.Tomaševskio ir jo globėjų galima tikėtis pripažinimo, kad dalis lietuvių autochtonų buvo polonizuoti. Jūsų, taip pat Lenkijos politikų ir analitikų dėmesiui siūlau charakteringą V.Tomaševskio pasisakymo pasažą:„Ne lenkai, o lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte…Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvenome visada. Tai jūs turite šiame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė”. Taigi pagal LLRA lyderį lietuvis Vilniaus krašte tampa atėjūnu, svetimu žmogumi, kolonizatoriumi. Perskaičius tokį tekstą taip ir norisi sušukti; „Bijokite Dievo, pone V.Tomaševski“.

Tai smarkiai provokaciniai pareiškimai, paliečiantys užgaunantys giliausius lietuvių jausmus, tačiau kurių, kaip nereikšmingų, „nepastebi“ tiek lietuviškas, tiek lenkiškas elitai.

O juk po tokių pareiškimų Lietuvos pusė galėtų paklausti Lenkijos pusę, kodėl ji net po tokių pasisakymų palaiko veikėjus, kurie mūsų šalyje provokuoja susipriešinimą tarp lenkų ir lietuvių, ir taip esmingai pablogina saugumo situaciją mūsų šalyje. Negi mūsų kaimynė nepripažįsta po Antrojo pasaulinio karo susiformavusių valstybinių sienų, jeigu remia žmones, kurie mano, kad Vilnijos žemės nėra lietuviškos žemės tiek istorine, tiek teisine prasme. O tai juk dvelkia nelojalumu Lietuvos valstybei, nes abejojama jos teritoriniu vientisumu ir sienų neliečiamumu.

Kai V.Tomaševskis sako „Čia mūsų žemė”, jis turi omenyje ne galbūt neteisingai mūsų biurokratijos išspręstą vietinio lenko privataus sklypo grąžinimo klausimą, o tai, kad Vilniaus krašto žemės nėra lietuviškos valstybine prasme. Valstybine prasme, turi susivokti, jos yra lenkiškos. Ar po tokių pareiškimų galima teigti, kad V. Tomaševskis ir jo vadovaujama partija yra lojali Lietuvos valstybei? Ar po tokių pareiškimų Lietuvos vadovai neturėtų paklausti Lenkijos vadovų, kodėl jie remia šią organizaciją. Kokie yra tokio rėmimo motyvai? Ar tai atitinka tarptautinės teisės principus ir bendro buvimo Europos Sąjungoje bei NATO raidei ir dvasiai. Pagaliau, ar tai atitinka prieš keliolika metų pasirašytos dvišalės sutarties, kuria taip mėgsta mojuoti Lenkijos pusė, turiniui.

O dabar apie smulkesnius dalykus. Pirmiausia apie lenkiškų pavardžių rašymą, dėl kurio iš tiesų buvo susitarta 1994 metais pasirašant garsiąją dvišalę sutartį ir dėl to susitarimo tariamo nevykdymo iš Lietuvos pusės. Kad būtų aišku, apie ką kalbama, cituoju sutarties 14 straipsnio dalį, kurioje sakoma, kad tautinių mažumų atstovai susitariančiose šalyse turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį“. Pabrėžiu žodžius – PAGAL SKAMBESĮ. Taigi nėra jokio teisinio abipusio įsipareigojimo dėl, pavyzdžiui, lenkiškų RAŠMENŲ įvedimo rašant Lietuvos lenkų pavardes, ką akcentuoja ne tik V.Tomaševskis , bet ir jo įtakingi rėmėjai Varšuvoje. Ponui ministrui R. Sikorskiui siūlau dar kartą perskaityti sutartį, nes susidaro toks įspūdis, kad jis ją komentuoja neįsigilinęs į tekstą.

Būtina su tekstu susipažinti ir Lietuvos, atsiprašant, elitui. Gal praeitų politinis mikčiojimas diskutuojant tuo reikalu su lenkišką puse. Susidaro toks įspūdis, kad ne tik lenkų, bet ir lietuvių pusė nėra gerai susipažinusi su sutartimi, apie kurią jiems tenka kalbėti derybose ir apskritai viešojoje erdvėje.

Taigi, sutartis yra vykdoma – lenkai savo pavardes gali rašyti pagal skambesį ir be lietuviškų galūnių. Narkevič nebūtinai turi tapti Narkevičius. Politinis spaudimas eiti toliau ir įvesti Lietuvos lenkams lenkiško alfabeto bent kai kurias raides susiduria su fundamentaliomis kliūtimis. Pirma, alfabetas yra esminė tautinės kultūros, savasties dalis. Ir kiekviena tauta ją saugo. Vienos iš tautinių mažumų spaudimas į valstybinės kalbos alfabetą įtraukti tos mažumos alfabeto dalį yra, kiek žinau, neprecedentinis atvejis pasaulinėje praktikoje. Išorės valstybės kišimasis į šį reikalą taip pat, manau, yra neprecedentinis, nes reiškia kalbinio suvereniteto pažeidimą.

Antra kliūtis susijusi su pavardžių rašyba yra daugiau techninė, tačiau taip pat nelengvai įveikiama. Arba įveikimas būtų brangiai kaštuojantis. Praplėtus alfabetą, reiktų keisti raštvedybą, kompiuterių programas, papildomai apmokyti valstybės tarnautojus ir privačių firmų darbuotojus visos šalies mastu. Juk lenkai gyvena visoje šalyje. Tai rodo ir situacija Lenkijoje. Nors formaliai Lenkijos lietuviams yra leidžiama savo pavardes lietuviškai, tačiau praktiškai tuo niekas nesinaudoja, nes lietuviškos pavardės išnyksta iš įvairių sąrašų, kompiuterinių bankų įrašų ir t.t.

Taigi realiai pasinaudoti formaliai suteikta teise Lenkijos lietuviai negali. Tokia teise pasinaudojo tik keletas Seinų krašto lietuvių, tačiau praktiškai visi jie gyvena Lietuvoje. Lenkijoje jie su savo lietuviška pavarde išgyventi, realiai tvarkyti savo praktinių reikalų negalėtų. Vadinasi, Lenkija neturi pagrindo girtis, jog ji ten gyvenantiems lietuviams teisių pavardžių rašyme suteikia daugiau nei Lietuva vietiniams lenkams. Sistema sukonstruota taip, kad ja pasinaudoti Lenkijos lietuviui yra neįmanoma.

Mokymo programos mokyklose yra dar vienas ginčytinas klausimas. Ir šiuo klausimu, V.Tomaševskis bei jo globėjai Lenkijoje užima karingą poziciją sakydami, kad lietuviškų mokymo disciplinų dalies išplėtimas lenkiškų disciplinų sąskaita iki maždaug 30 proc. yra lenkų mažumos padėties pabloginimas. Tai būtų tiesa, jei balansas tarp lenkiškai dėstomų disciplinų ir lietuviškai dėstomų disciplinų būtų pakeistas drastiškai. Vis dėlto lenkiškoji dalis mokymo programose išlieka dominuojanti. Lietuviškas mokymas neturėtų didelės prasmės tik tada, jei Vilniaus kraštas kada nors taptų didžios Lenkijos „od moža do moža“ dalis. Jeigu Vilniaus kraštas lieka Lietuvos dalis, vietos lenkams NAUDINGA gerai mokėti valstybinę kalbą.

Jeigu išlaikomas balansas tarp galimybės mokytis gimtąja lenkų kalba ir naudos, kurią lenkiškų mokyklų mokiniai gauna dalį dalykų besimokydami valstybine kalba, nederėtų Briuseliui ir visam pasauliui skųstis dėl lenkų vaikų padėties piktavališko ir drastiško bloginimo. Juolab kad Lenkijos lietuviškų mokyklų padėtis yra panaši ar net blogesnė. Pavyzdžiui, pagal aprūpinimą vadovėliais.

Tai, kas pasakyta, nereiškia, kad lenkų situacija Lietuvoje yra ideali. Yra ką toje situacijoje tobulinti. Tačiau, pirma, ta situacija nėra tokia dramatiška kaip bandoma pateikti, antra, ji nepagerės, jei problemoms spręsti ir toliau bus naudojamas ne dalykiško dialogo, o brutalaus spaudimo bei dezinformacinės propagandos metodai pagal principą might is right (angl. stipresnis yra teisesnis).

Lenkų rinkimų akcija, siekdama mobilizuoti savo elektoratą šalia nacionalistinio, o tiksliau- šovinistinio, naudoja ir religinį argumentą. Įeidami į Vilniaus valdančią koaliciją, nori pradėti statyti naują katalikišką šventovę. Nebūdamas praktikuojantis katalikas, tačiau išpažindamas krikščioniškas vertybes, tokias kaip artimo meilė noriu pasakyti: Dievo Vilniuje ir Vilniaus krašte nebus daugiau, jei mes dėmesį ir išteklius sutelksime religinių mūrų statybai užmiršdami, kad žymiai svarbiau yra kad ir kukliomis materialinėmis sąlygomis prisidėti įkurdinant dieviškąjį pradą mūsų širdyse ir mūsų santykiuose. Priešų paieškos, netiesos sakymas apie savo artimą – net jei jis lietuvis – Dievo, kuris yra taikos, gėrio, harmonijos ir grožio Viešpats, valdų neišplės. Jei norime jas plėsti, pradėkime atvirai, garbingai, sąžiningai kalbėtis.

Tada gali paaiškėti, kad ir lietuviai šioje situacijoje neišvengė klaidų ir kad jie yra pasiruošę klaidas taisyti. Bet tam reikia, kad vietiniai lenkų politikai ir jų globėjai Varšuvoje pripažintų, kad Lietuva yra suvereni valstybė, nėra Lenkijos protektoratas, kad Lietuvos lenkai, kaip ir lietuviai, turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų ir, svarbiausia, kad lietuvis nėra amžinas lenko priešas ir su juo galima susitarti, gyventi taikoje.