J.Panka. Dieveniškėse „pokyliavusio“ tautinio jaunimo atsakymas V.Laučiui ir V.Sirutavičiui

Paskutiniu metu Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos tęstiniam projektui „Mūsų šaknys baltai“ Dieveniškėse žiniasklaidos dėmesio buvo labai daug. Iš pradžių buvo išpiltos marios purvo ir melo, paskui sekė premjero nusišnekėjimai, galiausiai tuo susidomėjo Rusijos URM ir paskelbė absurdišką pareiškimą. Mūsų organizacija vykdydama projektus neieškojo pigios reklamos, tačiau po visų šmeižtų mums tiesiog būtina apginti savo sąjungos ir paties projekto garbę, kad kitąmet galėtume tęsti šį labai reikalingą ir sėkmingą projektą. Esam paruošę pagrindus dvigubai didesnei stovyklai.

Šis straipsnis yra atsakas į prieš porą savaičių pasirodžiusį keistoką apžvalgininko Vladimiro Laučiaus pokalbį su istoriku ir politologu Vladu Sirutavičiumi.

Pačioje to keistoko interviu pabaigoje V.Laučius istorikui V.Sirutavičiui užduoda klausimą: „O kaip vertinate tautiškai nusiteikusių jaunuolių pokylius Šalčininkų rajone, per kuriuos draudžiama kalbėti slavų kalbomis ir skelbiama, kad čia baltų žemės, naudojant „Lietuva – lietuviams“ pobūdžio retoriką?

Į šį suktą klausimą V.Sirutavičius atsako nusistebėjimu, kad projektas vykdytas remiant valstybės institucijoms. Iš jo atsakymo galima suprasti, kad jei šitas projektas nėra skirtas kažkokiai mistinei integravimosi programai, tai yra pagrindo stebėtis kad jį valstybė rėmė. Va, išlindo yla iš maišo, kultūrinės baltų stovyklos vienijančios lietuvius ir latvius, ugdančios patriotizmą ir tautiškumą jokiu būdu negali būti finansuojamos iš valstybės ar ES fondų. Argi neprimena visa tai “šlovingų” sovietinių laikų, kai parama būdavo skirta internacionaliniam auklėjimui, visose pionierių ir komjaunuolių sąskrydžiuose būdavo ugdomas tarybinis pilietis, o buržuazinių nacionalistų (tautosakos rinkėjų, romuviečių, žygeivių, istorija ir paveldu besidominčio jaunimo) stovyklos ne tik kad nebuvo remiamos, bet už jų rengimą galėjai ir cypėje pasėdėti ar pas baltas meškas išvažiuoti. Šis straipsnis skirtas atsakyti į minėtame interviu iškeltas problemas, tačiau stengsiuosi apsiriboti tik tomis, kurios susijusios su mūsų stovykla, jos tikslais ir idėjomis.

Ponai V.Laučius ir V.Sirutavičius savo pokalbyje postringauja apie Lietuvos lenkų tautinę mažumą, girdi mes, lietuviai turime savo valstybę padaryti lenkams patrauklią, pateikti kaip skanų saldainį įvyniotą į gražų popieriuką ir parduoti, o gal tiksliau padovanoti minėtai mažumai.

O ar šie ponai nepagalvojo, kad tame krašte gyvena ir lietuviai, ne tik viena „išrinktoji“ lenkų mažuma? Ar V.Laučius buvo tose apylinkėse ir kalbėjo su vietiniais lietuviais? Ar žino kaip mūsų tautiečiai jaučiasi palikti likimo valiai, tiksliau ne likimo, o Lenkų rinkimų akcijos valiai? Kažkodėl tokiuose straipsniuose apie Vilniaus ir Šalčininkų rajonus rašoma kaip apie vien lenkų apgyvendintą arealą. O ar ponas istorikas V.Sirutavičius žino „Dieveniškių ašaros“ arba dar kitaip vadinamo „apendikso“ prijungimo prie Lietuvos, prie Šalčininkų rajono istoriją?

Ši apylinkė 1940 metais tik po milžiniškų vietinių lietuvių pastangų buvo prijungta prie Lietuvos. Jei ponas istorikas šito nežino, ar gali jis teisėtai vadintis šios garbingos profesijos atstovu? O jei žino, tai kaip suprasti jo nusistebėjimą, kad Dieveniškėse vyko baltų kultūrinė stovykla? Ar žino ponas istorikas ir jo kalbintojas, apie tai, kad apylinkėse dabar dar yra išlikę apie 20 proc. gyventojų, kurie oficialiai deklaruoja, kad yra lietuviai, kad vietiniai žmonės, nors ir užsirašę lenkais noriai leidžia savo vaikus į lietuviškus darželius ir mokyklas ir už tai yra rajono valdžios statytinių visaip persekiojami? Ar žino šie kosmopolitinių pažiūrų ponuliai, kad Dieveniškių bažnytėlėje prie altoriaus visada kabo Lietuvos tautinė vėliava?

Taip pat norėtųsi paklausti, kodėl ponas Vladimiras pažintinę kultūrinę stovyklą vadina „pokyliu“? Gal jis nelabai įsivaizduoja kaip gali studentai ir moksleiviai domėtis etnologija, kultūra, papročiais, nejaugi ponui Vladimirui jaunimas asocijuojasi tik su pokyliais?

Pirmiausiai visiems norėtųsi priminti, kad stovykloje dalyvavo garbūs profesoriai, poetai, kultūrologai, baltų religijos populiarintojai, latvių ir lietuvių kalbų lektoriai, klebonas, tradicinių baltų amatų meistrai ir viduramžių rūbų, ginklų ir karo meno rekonstruktoriai. Kodėl tame keistame klausime neminima, kad stovykloje rekomenduojama kalbėti tik baltiškomis kalbomis dėl geresnio jų įsisavinimo po paskaitų, o kažkodėl paminima tik tai, kad nerekomenduojama kalbėti slavų kalbomis, ištraukiant taip tą faktą iš konteksto ir panaudojant tautinės nesantaikos kurstymui? Ir galų gale, kodėl kalbama apie Šalčininkus ne kaip apie Lietuvos dalį, o kaip apie kažkokį uždarą lenkų apgyventą getą į kurį atvykti latviams ar lietuviams yra tabu?

Ar supranta ponai politologai, kad Lietuvos lenkų problemos glūdi ne Vilniuje, ne Šalčininkuose ar Dieveniškėse, šios problemos gimsta Varšuvos politikų kabinetuose. Būtent Lenkijos valstybinių institucijų lėšos skiriamos kelti ir palaikyti lenkų problemas, kad neduokdie pietryčių Lietuvoje neatgimtų lietuvybės daigai, kad neduokdie prieš keletą kartų polonizuoti lietuviai neprisimintų savo baltiškų šaknų. Kas galėtų paneigti, kad iš milžiniškų Lenkijos vyriausybės skiriamų lėšų polonizacijai ir separatizmui užsienyje palaikyti, nenubyra ir tokiems istorikams ir politologams? Gal ne veltui ponas V.Sirutavičius straipsniui nusifotografavo prie prieštaringai vertinamos ir „Stalino saulę“ atvežusios poetės Salomėjos Nėries biusto? Gal dalis mūsų intelektualų jau ruošiasi vykti į Varšuvą parvežti Vilnijai ir visai „mužikiškai“ Lietuvai „Sikorskio poniškos kultūros saulės“?

Julius Panka, LTJS pirmininkas