Lietuvos Seimo priimtos įstatymo pataisos, numatančios, kad tautinių mažumų mokyklose Lietuvoje pamokos lietuvių kalba vyks, kai bus dėstomos temos iš Lietuvos istorijos, geografijos ir pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų, sukėlė Lietuvos lenkų bendruomenės nepasitenkinimą.
Lietuvos lenkų sąjunga ir kai kurie Lenkijos politikai piktinasi nuostatomis, kurios keičia ligšiolinę tvarką, kai apie 90 proc. dalykų tautinių mažumų mokyklose mokoma tautinės mažumos, o ne valstybine lietuvių kalba. Lietuvos lenkų sąjunga (LLS) netgi kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydama vetuoti Seimo priimtą naują Švietimo įstatymą.
Į šio klausimo sprendimą įsikišo ir Lenkijos vyriausybė, paraginta Lietuvos lenkų ir kai kurių europarlamentarų. Lenkijos užsienio reikalų ministerija neseniai pareiškė, kad Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, gali lemti prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją.
Lenkijos URM pranešė „su nusivylimu“ sutikusi Lietuvos Seimo sprendimą, kuris, pasak jos, gali reikšti dalies lenkiškų mokyklų uždarymą. Ministerijos atstovas Marcinas Bosackis teigė, kad įstatymo pataisos gali pažeisti ir dvišalę 1994 metų sutartį. Pasak Lenkijos URM, Lietuvos argumentai, kad dėl šių pataisų situacija taps panašesnė į tą, kuri yra Lenkijoje, buvo naudojami selektyviai.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) pareiškė, kad ją stebina “neadekvatus” Lietuvoje gyvenančios lenkų tautinės mažumos situacijos vertinimas, kurį pateikia Lenkijos pareigūnai. Ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius pabrėžė, kad Lenkijos kritikuojamas Švietimo įstatymas jokiu būdu negriauna išskirtinai gero švietimo lenkų kalba, o tautinių mažumų atstovams atveria naujas galimybes. Lietuvos URM taip pat pareiškė, kad jai kelia nerimą kasmet blogėjanti lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje.
Taip Lietuvos pareigūnai reagavo į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos kaltinimą, esą Lietuvos Seimo priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria išplėstas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose gali lemti prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją ir galimai pažeidžia dvišalę sutartį. Ministerija pabrėžė, kad Lietuva visiškai užtikrina dvišalės Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatų vykdymą. Jose įtvirtinta galimybė „mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos“.
Lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje savo gimtąja kalba gali įgyti išsilavinimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Tautinių mažumų švietimui Lietuvoje sudarytos daug geresnės sąlygos, negu numato visuotinai priimtos tarptautinės tautinių mažumų švietimo normos. Lietuvoje apie 90 proc. dalykų mokoma gimtąja kalba, nors pagal tarptautines normas gimtąja kalba mokoma apie 60 proc. dalykų, likusieji – valstybine kalba, pabrėžia ministerija. Komentare teigiama, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo lenkiškų mokyklų skaičius padaugėjo nuo 44 mokyklų 1991 metais iki 62 mokyklų 2010 metai. Įskaitant mišrias mokyklas, kuriose yra lenkiškų klasių, jų beveik 100. „Tai – absoliuti dauguma už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba.
Kad lenkų mažumos švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, viešai pripažino tiek Lenkijos užsienio reikalų, tiek Nacionalinio švietimo ministerijų atstovai“, – teigia Lietuvos URM. Lietuvos pareigūnai atkreipė dėmesį į ES vykdytą apklausą, kurioje 42 proc. Lietuvoje apklaustų tautinių mažumų atstovų nurodė, kad jie patiria sunkumų Lietuvos darbo rinkoje dėl prasto lietuvių kalbos mokėjimo. „Savo ruožtu mums kelia susirūpinimą lietuvių tautinės mažumos švietimo reikalai kaimyninėje šalyje, kurie, Lenkijos teigimu, yra daug geresni negu lenkų Lietuvoje. Deja, realybėje lietuvių švietimo padėtis Lenkijoje kasmet blogėja – per pastaruosius dešimt metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų“, – teigia Lietuvos URM.
Krasnagrūdos ir Krasnavo mokyklose panaikintos lietuviškos klasės, uždarytos Agradnykų, Klevų, Ramoniškių, Vaitakiemio mokyklos, o nuo kitų metų rengiamasi uždaryti Pristavonių ir Vidugirių mokyklas. “Labai trūksta vadovėlių lietuvių kalba, o nuo šių metų planuojama „naujovė“ – lietuviškoms mokykloms vadovėliai nebebus spausdinami, vietoj jų bus pereinama prie mokymosi iš elektroninių vadovėlių”, – teigia URM. „Esame įsitikinę, kad visos valstybės turi skirti ypatingą dėmesį tautinių mažumų klausimams ir poreikiams, tad pasisakome ne už diskusijas tema „kas būtų, jei būtų“, bet už atvirą dialogą bei realius darbus valstybių piliečių labui“, – sakoma URM komentare.
Švietimo ir mokslo ministras, atmesdamas Varšuvos priekaištus Lietuvai dėl permainų švietimo srityje, teigė, kad Lenkijai galima kelti klausimus dėl tautinių mažumų asimiliacijos. „Jeigu mūsų kaimynai lenkai mėgina formuluoti klausimą mūsų nacionaliniu mastu priimtų sprendimų kaip žingsnius, kurie yra nukreipti į asimiliaciją, ar netiktų tokiu atveju komentaras – ar Lenkijoje tokia pati dešimtmečiais taikoma praktika neleistų mums teigti, kad jau ne vieneri metai Lenkijoje vykdoma lietuvių ir kitų tautinių mažumų asimiliacija, nes tie dalykai jau ne vieneri metai yra įgyvendinti Lenkijoje“, – Lietuvos radijui sakė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Ministras pabrėžė, kad permainos švietimo srityje Lietuvoje vykdomos nuosaikiai, o ne radikaliai.
Toje pat „Akiračių“ radijo laidoje europarlamentaras prof. V.Landsbergis sakė, kad Lenkijos URM su ministru priešaky įsivarė save į kampą labai šiurkščiais spaudimais ir grasinimais, kad santykiai sugrius, kad niekada neatvažiuos į Vilnių. Prof. V. Landsbergis sakė: „Galbūt jie ir nebepuls daugiau. Net nepalanki Lenkijos spauda gana ramiai konstatavo – dabar lenkų mokyklose bus daugiau lietuvių kalbos. Ir tai neatrodė kaip tragedija, kad bus daugiau lietuvių kalbos ir kad geriau išmoks vaikai lietuviškai. Bet ta senoji pono Sikorskio linija, matyt, nenori nurimti…
V.Landsbergis nusistebėjo, kad Lietuvai priekaištaujama, esą ji nesilaiko įsipareigojimo nebloginti teisių. „Apie kokias teises eina kalba? Teisę neleisti vaikams geriau išmokti valstybinę kalbą? Pasidaro kažkokia nesąmonė. Yra švietimas, tautinių mažumų mokyklos, ir jokių teisių niekas nepažeidžia. O tai, kad ten buvusi tvarka diskriminavo mokinius, kad jie turėjo mažiau galimybių gerai išmokti valstybinę kalbą, įsijungti į visuomenės gyvenimą, daryti karjeras – tai irgi faktas“, – sakė V.Landsbergis.
Šiuo metu galiojantis Švietimo įstatymas nustato, kad tautinių mažumų mokyklose visas ugdymo procesas gali vykti tautinės mažumos kalba, privalomai dėstoma tik valstybinė kalba. Be to, naujose pataisose numatyta, jog 2013 metais ir lietuvių, ir tautinių mažumų mokyklų abiturientų lietuvių kalbos egzamino užduotys bus vienodos. Švietimo įstatyme taip pat numatyta, kad lietuvių kalba būtų mokoma jau nuo darželio – tautinių mažumų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę turės būti skiriamos ugdymui lietuvių kalba. Lietuvos Vyriausybė sako, kad tokie pakeitimai daromi ir siekiant tautinių mažumų atstovams padėti integruotis į darbo rinką, visuomeninį gyvenimą, kad jie turėtų lygias galimybes kaip ir tie jaunuoliai, kurių gimtoji kalba – lietuvių.
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių,
Lietuvoje nėra etninių lenkų,
“Lietuvos lenkais” vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai,
“Lietuvos lenkai” nėra Lenkijos respublikos piliečiai,
“Lietuvos lenkai” buityje kalba rusiškai ir “po prostu”,
“Lietuvos lenkai” lenkų kalbą išmoksta mokykloje,
Klausimas: Kokio velnio Lenkijos pareigūnai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus?
11 straipsnis
1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.
VARTOTI – fonetinis tarimas. Niekur čia nerašoma, kad lietuviškame tekste būtų vartojamos lenkiškos raidės.
2. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo
mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją.
Būtent PRIVATAUS POBŪDŽIO informacija. Gatvių ir autobusų maršrutų lentelės nėra privataus pobūdžio informacija, tuo labjau iškraipyti lietuviški toponimai.
3. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.
Tai galioje etninėse žemėse, esančiose kitos valstybės viduje:
– Škotai, airiai, velsiečiai Didžiojoje Britanijoje,
– Fryzai ir sorbai Vokietijoje,
– Baskai Ispanijoje ir Prancūzijoje,
– Vokiečiai Elzase ir Lotaringijoje (Prancūzijoje),
– Katalonai Ispanijoje,
– Vengrai Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Ukrainoje,
– Austrai Pietų Tirolyje (Italija),
– Albanai Juodkalnijoje, Kosove, Makedonijoje,
– Prūsai Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadijos vakarinėje dalyje ir Rusijos Kaliningrado srities vakarinėje dalyje,
– Jotvingiai (dzūkai) Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadijos rytinėje dalyje ir Palenkės vaivadijoje, Baltarusijos vakarinėje dalyje,
– Lietuviai Rusijos Kaliningrado srities rytinėje dalyje (Skalva ir Nadruva) ir Baltarusijos vakarinėje dalyje,
– Lyviai Latvijoje.
Ką Lenkijos politikai vadina “lenkais Lietuvoje”, kurie sudaro 6,1% Lietuvos gyventojų?
Yra trys kategorijos pagal kilmę:
1. Kurių vienas iš keturių senelių ar vienas iš aštuonių prosenelių yra tikras lenkas, atvykęs iš Lenkijos. Tokių gyventojų Lietuvoje gali būti apie 0,1% nuo visų gyventojų;
2. Lietuvių kilmės vietiniai gyventojai, taip vadinamieji “tutejšiai”, kurie kalba taip vadinama “po prostu” kalba, kuri yra baltarusių ir lietuvių asimiliuota kalba. Nei su Lenkija, nei su lenkų kalba šie gyventojai neturi nieko bendro, išskyrus panašią slavų kalbą. Tokių Lietuvoje gali būti apie 5,5%;
3. Sovietmečiu į Lietuvą atvykę iš Baltarusijos rusiškai kalbantys gyventojai, kurių pasuose būdavo įrašoma tautybė “lenkas”, tačiau jie mokyklose mokindavosi rusų kalba. Su lenkais jie neturi absoliučiai nieko bendro, išskyrus rusų kalbą, kuri priklauso tai pačiai slavų kalbų grupei kaip ir lenkų kalba. Tokių gyventojų Lietuvoje yra apie 0,5%.
Tai ką Lenkijos politikai vadina “lenkų kilmės gyventojais” Lietuvoje?
Pirmą grupę, kurių yra tik 0,1% Lietuvoje?
Tutejšiai Lietuvoje nėra lenkai. Jie lenkais tikrai taps po šimto metų, nes Lietuva vykdo tutejšių nutautinimo politiką, plėsdama mokyklų tinklą lenkų kalba. Tada karta po kartos jie bus išmokinti taisyklingos lenkų kalbos. Bet ar tada jie bus “lenkai” ar “lietuviai kalbantys taisyklinga lenkų kalba”?
Ar airiai Airijoje, kalbėdami tik angliškai nuo to tampa anglais?
Bet kurią temą diskutuojant apie “lenkus” Lietuvoje – logiškas susidaro vaizdas, kad gal būt Varšuvoje egzistuoja virtualus projektas “Lenkija Lietuvoje”, t.y. valstybės valstybėje kūrimas.
Tada logiškai atrodo bet kuris spaudimas Lietuvai:
TAUTINĖS MAŽUMOS PAVADINIMAS. Jie save vadina “lenkais Lietuvoje” – tai atitinka projektą “Lenkija Lietuvoje”. Lietuviškai kažkodėl vadinami kitaip – “Lietuvos lenkais”.
PAVARDŽIŲ RAŠYBA nelietuviškais rašmenimis pagrindiniuose dokumentų dalyse. Prieštarauja Lietuvos įstatymams, bet neprieštarauja virtualiam projektui “Lenkija Lietuvoje”? Įvedus kelias lotyniškas raides – sekantis etapas būtų reikalavimas dokumentuose įvesti pilną lenkišką raidyną su visais diakriniais ženklais, nes tik lotyniškos raidės atseit pažeistų lenkais laikomų žmonių teises į “teisingą” užrašymą? Toks pavardžių įrašas būtų pagrindas reikalauti, kad lenkiški diakriniai ženklai būtų privalomi žiniasklaidoje, o lietuviai mokėtų teisingai juos perskaityti ir ištarti? Bet pakėlus archyvus – vietinių gyventojų protėvių pavardės atrandamos LIETUVIŠKOS. Tada kas bus laikoma “originalia rašyba” ar senos lietuviškos pavardės lietuviškais rašmenimis, ar 1920-1939 metų okupacijos laikotarpiu sulenkintos pavardės lenkiškais rašmenimis?
GATVIŲ LENTELĖS IR AUTOBUSŲ MARŠRUTAI.
AWPL motyvuoja abstrakčiu teiginiu, kad vietovėse, kur naudojamos kitos kalbos – tai būtų privaloma? Bet įdomus rezultatas – kalbama abstrakčiai apie “kitas vartojamas kalbas”, o užrašai tik LENKIŠKAI. O kur užrašai “kitomis vartojamomis kalbomis”? Be to, kodėl šie antri užrašai nevalstybine kalba kabinami ne “tose vietovėse” – o visame Vilniaus rajone, tas pats ir visame Šalčininkų rajone?
Ar Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra virtualaus projekto “Lenkija Lietuvoje” teritorijos?
O Vilniaus miestas irgi “Lenkija Lietuvoje”? Nes pasigirsta siūlymų Vilniaus miesto VISAS gatves dubliuoti lenkų kalba, o prie įvažiavimo į miestą iškabinti neegzistuojantį toponimą “Wilno”?
TAUTINIAI RŪBAI ir kita etnografija.
Iš Vidurio Lenkijos nukopijuoti tautiniai rūbai yra “Lenkijos Lietuvoje” dalis? Kodėl vietiniai, laikantys save lenkais, nenaudoja tautinių rūbų, kurie tradiciškai vystėsi Vilniaus “krašte”? Todėl, kad jie nesiskiria nuo lietuviškų?
Didysis lietuvių poetas Adomas Mickevičius apie Vilniaus kraštą rašė:
“Wilija, naszych strumieni rodzica,
Dno ma złociste i niebieskie lica;
Piękna Litwinka, co jej czerpa wody,
Czystsze ma serce, śliczniejsze jagody.”
Piękna Litwinka, co jej czerpa wody
O kodėl ne “Piękna Polka” arba “Piękna Tutejszka”?
Net lenkų kalba parašyta poezija rodo, kad prie upės “Wilija” gyvena LIETUVIAI, o ne lenkai ar tutejšiai.
Tai patvirtina ir to meto statistika:
1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai.
Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 – 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma.
Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš
baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai
jotvingiai (dzūkai). Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų
etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje
Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931
metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir
1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto
okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
6. …
7. …
8. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Vilniaus “krašto” sulenkintų lietuviškų pavardžių KATALOGAS:
Giniotas – Pilsudski
Narutis – Narutowicz
Uogintas – Oginski
Mickus – Mickiewicz
Balandis – Bolądz
Karvelis – Korwel
Aukštulis – Oksztul
Jurgelis – Jurgel
Andriulaitis – Andrulojc
Petrulis – Petrul
Motiekaitis – Macejkianec
Vanagėlis – Wanagel
Bačiulis – Baczul
Šarkelis – Szarkel
Brazys – Brazis, Brozowski
Šimkus – Szimkus
Vaitulis – Wojtul
Vaidila – Wojtyła
Vainila – Wojniłło
Verbyla – Wierbiel
Pirštelis – Pirsztelis, Pirsztel, Пирстелеев, Пірстелэяаў
Tolmantas – Talmont
Oželis – Kozlowski
Kazlas – Kozlowski
Kiškis – Kiszkis, Zajanczkowski
Mažulis – Mazul
Meška – Mieszko
Radžvilas – Radziwiłł
Goštautas – Gasztol
Katkus – Chodkiewicz
Sapiega – Sapieha
Tamošius – Tomaszewski
Tėvelis – Tevel
Krepštulis – Krepsztul
Laucelis – Lawcel
Jasiukaitis – Jasiukait
Daškus – Daszkiewicz
Kupčelaitis – Kupczelait
Mažeika – Mazeiko
Kuklys – Kuklis
Juselis – Jusel
Adomaitis – Adamajtis, Adamait
Giliūnas – Giliun
Andriulaitis – Andraloit
Masiulionis – Masiulianiec
Žygelis – Zigiel
Vagnorius – Wagner
Dvynelis – Dvinel
Gaidys – Gaidis, Gojdz, Gajdamowicz
Gaidelis -Gaidel, Gaiduliewicz
Vabalys – Wabalis
Masėnas – Masian
Mažutis – Mazuto
Laurys – Lawris
Tatolis – Tatol
Narkeliūnas – Narkeliun
Obuoliūkštis – Obolikszto
Blažys – Blażys
Gedžiūnas – Gedziun
Gaigalas – Geigal,
Gulbinas – Gulbinowicz,
Jokūbėnas – Jakubenas
Juodelis – Jodelis
Baliulis – Balulis
Gintautas – Gintowt
Meilūnas – Mejłun
Petrašiūnas – Pietraszun
Jasiulionis – Jasielonis
Skirtūnas – Skirtun
Gečys – Giečys
Maišelis – Maiszel
Jankūnas – Jankun
Jočys – Joczys
Rėkštys – Rekst
Kukėnas – Kukian
Ožkelis – Aškilovič
Ožkelaitis – Aškiloic
Laurynaitis – Lavrinovič
Tamulaitis – Tomialoic
Andriulaitis – Andruloic
Rudys – Rudzis, Rudz
Jasiulionis – Jasiulianec
Paukštė – Paukšta
Grigonis – Grigianec
Ožkinis – Aškinec
Lazdinis – Lazdin, Lazdinec
Narbutas – Narbutt
Baublys – Baublis
Giedraitis – Giedroic
Norvaiša – Narwojsz
Vaišnys – Wojsznis
Dūdaitis – Dudojt
Tėvelis – Tewel
Tomašiūnas – Tomaszun
Radžiūnas – Radziun
Jokūbėnas – Jakubenas
Valeišis – Wołejszo
Gotautas – Gotowt
Vilkaitis – Wiłkojt
Beinoras – Bejnar
Paukštelis – Pauksztełło
Burba – Burbo
Argumentuoti komentarai.Tik kas ir kaip tai realizuos.Kol kas valtybės pastangų nesimato.
Be to ,norėtusi sužinoti gerb. Zbygniew’as 凱ㄝ開ㄕ高 ㄊ健 Пірстелэяаў
požiurį į lietuvius, gyvenančius etninėse Lietuvos žemėse, už Lietuvos valstybės ribų.E-mail: aidas2006@ msn.com
Ačiu
Lietuvis – genetine, kalbine ar pilietine prasme?
rimti argumentai, komentarai
lietuvis – dėl gimtos kalbos, o ne dėl DNR
Etnografinės lietuviškos (baltiškos) žemės yra nuo Riugeno ir Brandenburgo vakaruose iki Možaisko, Tulos, Kalugos rytuose. Dėl Maskvos – ar tai yra baltiška ar suomiška etnografinė žemė, galima spręsti pagal hidronimą “Jauza” (Maskvos upės intakas). Šioje teritorijoje yra išlikusi baltiška genetika vietiniuose gyventojuose, taip pat baltiški ornamentai (rombinis raštas).
Terminas “letuvis” atsirado tik kartu su Lietuvos valstybe.
Terminas “Lietuva” (kaip valstybės pavadinimas) atsirado nuo vienos iš aukštaičių žemės pavadinimo LIETUVA, kurioje prasidėjo valstybės formavimasis – dabartinės Vilniaus miesto apylinkės. Jeigu tai būtų vykę kitoje žemėje – Deltuvoje arba Nalšioje, tai valstybės piliečiai būtų buvę “Deltuviais” arba “Nalšiečiais, Nalšėnais”.
LIETUVA tapo visų XIII amžiuje neokupuotų baltiškų žemių pavadinimu ir kartu terminas “lietuvis” buvo naudojamas okupuotiems vakariniams baltams (jotvingiams, prūsams) apibūdinti. Taip pat ir žemaičiams, kurie šiandien gyvena Vakarų Lietuvoje. Terminu “Žemaitis” yra vadinami visi vakariniai lietuviai (kuršiai, skalviai, žemaičiai). Šiandien yra painiojami terminai, lyginant žemaičius ir lietuvius – turėtų būti sakoma “žemaičiai” ir “aukštaičiai”, turint galvboje, kad jie kartu paėmus yra “lietuviai”.
LIETUVA ir “lietuviai” istoriškai yra ir dabartinių baltarusių ir Baltarusijos valstyės pavadinimai, kuriuos bando savintis įvairūs Baltarusijos pseudistorikai – “litvinistai”.
Už Lietuvos ribų esančios etnografinės lietuviškos (baltiškos) žemės vakaruose yra 1945 metų etniškai išvalytos, į jas atkelta iš rytų naujų kolonistų. Tačiau įdomu yra tai, kad į Lenkijos kontroliuojamas Prūsiškas žemes atkelta iš Lietuvos nutautinti lietuviai (kalbantys lenkų kalba), į Rusijos kontroliuojamas baltiškas žemes daugiausia atkelta iš dabartinės Baltarusijos. Tai reiškia – etnografinėse baltiškose žemėse (Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadija ir Rusijos Kaliningrado sritis) šiandien gyvena lenkiškai ir rusiškai kalbantys asmenys, kurie genetiškai yra baltai (ne slavai).
Rytuose etnografinėse lietuviškose žemėse išlikę lietuviškai toponimai iki Minsko, vietinių gyventojų protėviai kalbėjo lietuviškai teritorijoje, kuri sutampa su Romos Katalikų bažnyčios paplitimu. Gyventojai išliko, bet šiandien jie kalba rusiškai arba baltarusių tarme “po prostu”. Lietuviškos salos baigia išnykti – gyventojai praranda lietuvių kalbą, vyksta migracija į didesnius miestus.
Juridiškai etnografinės žemės Rytų Lietuvoje apibrėžtos Lietuvos – Rusijos 1920-07-12 Taikos sutartyje, nors ši sutartis apima ne visas lietuviškas žemes – daug jų liko į rytus ir pietus nuo šios ribos.
Gerai pažinojau tuteišų, “vietinių lenkų“ šeimą, kurios sūnus nužudė signataro Ozolo sūnų.Tai bjauri fanatikų šeimyna, kuri pirma pasitaikiusia proga siųsdavo lietuvius „do Kowno“.Neapykanta lietuviams yra šio nužudymo motyvas.Deja, neteko šių svarbių aplinkybių išdėstyti žudiko teismo proceso metu.
INFORMACIJA:Baltarusijoje tuteišų (“lenkų”) bendruomenė yra Batkos išdraskyta.Apie kažkokią asimiliaciją čia “lenkai” nekalba. Matomai tuteišų bendruomenei Baltarusijoje rusiškos spec tarnybos paskirsto kitas nei Lietuvoje funkcijas..Lietuvoje nėra “lenkų tautinės mažumos”,yra lenkų bendruomenė,nes Lenkija yra lenkų valstybė.Čia lietuvių politikų impotencija.Tomaševskiai drasiai manipuliuoja antilietuviškais stereotipais,sušaudė lietuvišką Draučių kaimelį.Yra įrodymų,kad signataro R.Ozolo sūnų žiauriai nužudė fanatikas pasiutlenkis tuteišas,pritvinkęs neapykanta lietuviams…Lietuviai ,kaip medžiojami tetervinai,nereaguoja į pasiutlenkių siautėjimą Rytų Lietuvoje..20 Vilniaus lenkiškos okupacijos ir 50 rusiškos okupacijos metų gerokai išplovė lietuviams smegenis,jie tapo tetervinais,abejingais savo likimui..
——————————————————————————–
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
KODĖL net pats p. Landsbergis vartoja sąvoką „tautinė mažuma”, kai kalba apie KITATAUČIUS valstybės piliečius, neturinčius nieko bendro su tautine mažuma ŽT ir TM teisių apsaugos pagrindų konvencijos prasme?!!
PATYS KIŠAM JIEMS tą sąvoką, o paskui stebimės, kodėl valstybei ant galvos lipama…
Įsidėkime į galvą ir tegu mums liežuvis nukrenta, vos tik ištarus kitaip, negu
KITATAUČIAI, KITATAUČIAI, KITATAUČIAI…
Na, įsidėmėjome?
Vokietijoje negali lankyti kitakalbės mokykklos, jeigu dokumentais negali įrodyti būtent tokios savo etninės kilmės. Lietuvoje, deja, uždaromos visų pirma lietuviškos darželių grupės, klasės ir m-klos („dėl lėšų stokos“ arba „dėl paklausos stokos“).
Tokiu būdu sudarytomis „mokymosi sąlygomis” (arba papirkimais, finansine parama, „rugsėjo 1-os krepšeliu“) gyvenvietės šeimos (net ir lietuvių) buvo ir skatinamos, ir verčiamos „rinktis“ lenkų m-klas bei darželius.
Pažiūrėkime, kas čia rašoma:
http://de.wikipedia.org/wiki/Europ%C3%A4ische_Charta_der_Regional-_oder_Minderheitensprachen#W.C3.BCrdigung_und_Kritik:
Sie schützt damit weder Dialekte noch die Sprachen von Immigranten (Ji [= Chartija] nesaugo imigrantų kalbų nei tarmių).
Ar čia:
http://de.wikipedia.org/wiki/Minderheitssprachen_in_Europa#cite_note-1:
Dialekte und Sprachen von Einwanderern werden nicht hinzugerechnet ( čia [= tautinėms mažumoms] nepriskiriamos atvykėlių tarmės ir kalbos).
http://de.wikipedia.org/wiki/Europ%C3%A4ische_Charta_der_Regional-_oder_Minderheitensprachen#W.C3.BCrdigung_und_Kritik:
Luxemburg hat die Charta zwar ratifiziert, wendet sie jedoch nicht an, da keine entsprechenden Minderheitensprachen im Land vorhanden sind (= Liuksemburgas, nors ir pasirašė chartiją, tačiau jos netaiko, nes šalyje nėra TMK statusą atitinkančių kalbų)…
Ir nieko – jokių sankcijų už „pažeidimus“… Tik priešingai – paties Liuksemburgo kultūriniam dialektui(!) suteiktas oficialios ES kalbos statusas. – Juk tai pačių šalies politikų drąsios pozicijos, profesionalaus aiškinamojo darbo, diplomatijos ir drąsaus savęs gynimo rezultatas, prieš tai patiems gerai perpratus, kas ir kam yra toji TM Kalbų Chartija!
Kai peržiūrėjau kitų ES tautų poziciją šiuo klausimu, jų priimtus įstatymus ir dokumentus, dievaži, auga plėšantis žmogų SIUTAS
vaje, nebaigiau bartis, o tekstas jau nuskrido į Alką.
Taigi, apima siutas, nes susidaro toks įspūdis, kad arba MES ESAME BE RYŠIO SU ES, arba kaimynai tikisi, jog mes esame BE RYŠIO, neperskaitom, nepasidomim, o kaip kitose valstybėse – Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, kuri remiasi ta pačia Chartija, nesileidžia, kad jai kaimynai ant sprando liptų, nes Chartija nė nekelia tokių reikalavimų. Priešingai, Chartija pabrėžia, jog kiekviena valstybė privalo atsižvelgti į savo šiandienes ir istorines realijas, ir neprivalo pasirašinėti standartinio teksto, nes jis tik rekomendacinio pobūdžio, savotiška „paruoštukė”… Taigi, ar negana makaronų ant ausų kabinti?
1) lietuvis – dėl gimtos kalbos, o ne dėl DNR
2) KODĖL MES VIS KARTOJAME SOVIETUINĖS MOKYKLOS ĮDIEGTĄ RUSICIZMĄ -baltarusis da baltarusas. Lietuvių kalboje tokio žodžio nebuvo. Buvo gudai ir Gudija. Nėra nei vietovarddžio, ne upėvardžio, nei pavardės su baltarus. Yra Gudagojis, yra Gudaitis, Gudas, Gudonis, Gudelis, Gudukas – šimtai pavardžių. Jeigu gruzija pavadinime Sakartvela, o jos tautą – kartvelais,, nai ir čia sunorminkimą. Juk latviai ir estai rytinio kaimyno nevadina Rusija, o Krievija ir Venema. Tačiu jmeigu negalime atsikratyri rusicizmo, ir v atojkame Baltarusija, tai Kaliningrado srltį vadinkime Rusabaltija, a Litva paseredy.