G.Visockas. Būtinoji gintis

Viename paskutiniųjų savo interviu, duotų televizijai RTVi, žymus Rusijos žurnalistas, žurnalo „GQ“ redaktorius Nikolajus Uskovas kalbėjo apie tuos, kurie kelia maksimalius reikalavimus. Tiek sau, tiek aplinkiniams. Ne maksimalistai politikai ir verslininkai taip ir lieka prie „suskilusios geldos“. Nebankruotuoti tetrokštantis verslininkas nevertas sudilusio skatiko, jis būtinai bankrutuos, nes neturi toli siekiančių tikslų.

N.Uskovas kalbėjo apie Rusijos politiką ir Rusijos politikus, bet šiuos žodžius nesunku pritaikyti ir Lietuvai, kuri šiandien neturi jokių didesnių, sunkiai įgyvendinamų tikslų. Gal tai ir yra pati didžiausia mūsų nelaimė – per mažos ambicijos?

Kadaise dirbdamas „Lietuvos aide“ siekiau, kad laikraštis paskelbtų keliolikos straipsnių seriją iš Mykolo Biržiškos knygos „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“. Puikiai prisimenu slogų įspūdį, patirtą skaitant šią knygą. Šimtai žiauriausių persekiojimo, pažeminimo, smurto faktų! Tačiau šio sumanymo man nebuvo leista realizuoti, nes „Vilniaus Golgotoje“ užfiksuoti pasakojimai galėjo įžeisti mūsų kaimynę Lenkiją. Nuo šio sumanymo atkalbinėję politikai ir redaktoriai  teisinosi, kad Lenkija dabar jau padoresnė, draugiškesnė, pamiršusi visas ekspansines idėjas. Ji – mūsų strateginė partnerė, padedanti atlaikyti Rusijos spaudimą ir neleidžianti pasimesti Briuselio koridoriuose. Kam narplioti ne itin malonią praeitį – geriau kurti bendrus ateities planus.

Štai ką šiandien turime. Lenkija neįvertino mūsų taktiškumo, nes turėjo ir tebeturi toli siekiančių planų. Šiandien Lenkija perėjo į puolimą: Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir, vokiečių padedami, žudė lenkų patriotus. Žudė etniniu pagrindu. Brošiūra „Paneriai – žmonių skerdynių vieta“, išleista Lenkijos nacionalinės atminties instituto, talkinant Lenkijos diplomatijos šefui Radoslavui Sikorskiui. Taigi, pasak Gdansko universiteto mokslininko Piotro Nivinskio, ne lenkai polonizavo Vilniaus kraštą, o lietuviai okupavo Vilnių ir ėmėsi lituanizavimo darbų. Iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų susidariau nuomonę, kad Lenkijos politikai į diskusijas, ką byloja toks akivaizdžiai antilietuviškas leidinys, nesivels. Nesivels į diskusijas ir dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Arvydo Anušausko pastebėjimo, kad šiuo konkrečiu atveju lenkai naudojasi KGB arsenalu.

Kokie vis dėlto buvome trumparegiai, įskaitant ir tą redaktorių, ir tą politiką, kurie man neleido jaunajai lietuvių kartai priminti, kokių kančių mes patyrėme, atsidūrę po lenkų padu. Mes negalėjome nepralaimėti, nes kėlėme sau tik minimalias užduotis. Naiviai manėme, kad jei su kaimynu bendrausime apdairiai, jei nepateiksime jam pagrįstų sąskaitų, jo neerzinsime kruvinos praeities priminimais, tai jis mums bus dėkingas.

Ko pasiekėme, nepriekaištaudami Varšuvai dėl Vilnijos okupacijos? Seinų ir Punsko lietuviai jau neturi ambicijų kada nors prisijungti prie Lietuvos, užtat Vilniaus ir Šalčininkų lenkai turi mažų mažiausiai autonominių ambicijų. Mes jau bijome nuvykti į Dieveniškes, o lenkai Lietuvoje kaip niekur nieko garbina Armiją Krajovą, žudžiusią lietuvius. Ir ant Pilsudskio širdies kapo nevysta gėlės, o Seinuose net lenkavusiam Antanui Baranauskui nejauku…

Nepaisant to, mes linkę ir toliau pataikauti, trauktis, žemintis. Sveiku protu nesuvokiamas istoriko, politologo Vlado Sirutavičiaus interviu, duotas portalo Delfi.lt apžvalgininkui Vladimirui Laučiui. „Jei nori ką nors integruoti, tai turi būti kažkam patrauklus. Ar Lietuvos valstybė yra labai patraukli lenkų tautinei mažumai? Atsakymas į šį klausimą – nevienareikšmis“. Štai kokią „išmintį“ vidury baltos dienos žeria Lietuvos istorikas! Pasirodo, Lietuvoje ne tautinės mažumos privalo derintis prie lietuvių daugumos, tai mes, lietuviai, savo žemėje privalome verstis per galvą, kad tik įtiktume Šalčininkų ir Vilniaus rajono lenkams! Trūksta žodžių.

Paklaustas, kaip vertinąs tautiškai nusiteikusių jaunuolių stovyklas, kurios rengtos Šalčininkų rajone ir kur nerekomenduota kalbėti slavų kalbomis, istorikas, atsakė: “Jei sakysiu, kad šitai keista, tai bus per silpnai pasakyta, o jei sakysiu, kad kvaila, tai kas nors gali ir įsižeisti”.

Kokiu žodžiu galima įvertinti šio pono poziciją? Yra dar stipresnių žodžių, bet aš jais nesisvaidysiu. Kai kurie politikai, įskaitant ir buvusį VSD vadovą Mečį Laurinkų, stebisi, kodėl tautines ambicijas puoselėjantys lietuviai renkasi krašte, kur beveik neišgirsi lietuviškai šnekant? Todėl ir renkasi, kad ten jau beveik nėra Lietuvos. Jie nenori, kad Lietuva dar labiau sumažėtų. Toks noras smerktinas? Jeigu taip, tai kodėl jūs piktinatės minėtos brošiūros teiginiais? Kaip ją įvertintų p. Vl. Sirutavičius? Kokiu žodžiu pavadintų?

Lietuviški susiėjimai Dieveniškėse ir Šalčininkuose turėtų būti nuolatiniai. Bent jau taip elgtųsi lenkai, jeigu Punsko arba Seinų lietuviai nepaisytų Lenkijos įstatymų, kaip Vilnijoje nepaisomi Lietuvos įstatymai. Kadaise esu rašęs įžanginį straipsnį Mato Valeikos knygutės „25 metai Vilniaus krašte“ antrajam leidimui. Inteligentas M.Valeika kadaise specialiai persikėlė gyventi į Vilniaus kraštą, kad visomis jam prieinamomis priemonėmis Lietuvos pusėn patrauktų sulenkėjusius lietuvius. Garbė šviesuoliui M.Valeikai. Jo pastangos nenuėjo perniek. Atgal į lietuvybę sugrąžinta ne viena dešimtis lietuvių, sulenkėjusių gūdžiais lenkiškosios okupacijos metais.

Jei Lenkijos užsienio reikalų ministrui R.Sikorskiui galima leisti knygas, kuriose begėdiškai meluojama, nematau didelės blogybės, jei lietuvių jaunuoliai sugalvojo šūkį „Lietuva – lietuviams“. Tai būtinoji gintis. Tai neišmintingos Lietuvos ir Lenkijos politikos pasekmė. Į žurnalisto klausimą, ar esama pagrindo tvirtinti, kad lenkų mažuma šiandien Lietuvoje jaučiasi blogai, p. Vl. Sirutavičius atsako nei šiaip, nei taip: „Priklauso nuo to, iš kieno varpinės žiūrima“. Lietuva pasmerkta pražūčiai ir išnykimui, jei jau patys lietuviai nebesusigaudo, iš kokios varpinės jiems būtina žiūrėti į šiandienos realijas.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamentas neseniai paskelbė griežtą komentarą apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos organizuotą stovyklą Dieveniškėse. Tame pareiškime mūsų premjeras Andrius Kubilius giriamas, jam dėkojama, kad  pasmerkė veiksmus, „griaunančius tarpusavio pasitikėjimą ir skatinančius tautinę neapykantą“. Kodėl Rusijai parūpo lenkų tautinės mažumos padėtis Lietuvoje? Galima spėti, kad netrukus turėsime problemų ir su rusų tautine mažuma Lietuvoje. Šiandieninė Kremliaus vadovybė rado įtakingų talkininkų Varšuvoje.

O dėl to pagyrimo, tai kai priešas tave giria, reikia susimąstyti. Parlamentaras Gintaras Songaila oficialiai pareikalavo, kad A.Kubilius atsiprašytų Dieveniškėse stovyklavusiųjų už „paskleistus tiesos neatitinkančius žodžius“.