Rugsėjo 27 d. grupė žinomų mokslininkų kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ragindami kovo 9-ąją paskelbti Lietuvos diena ir įrašyti šią datą į atmintinų dienų sąrašą, bei 2019-ųjų kovo 9 d. paminėti valstybės mastu kaip Lietuvos pirmojo paminėjimo 1010-ąsias metines.
„2019 metais sukanka 1010 metų nuo dabar žinomo seniausio rašytiniame Skaityti toliau
Vasaros pradžioje, baigiantis Seimo pavasario sesijai, įsiplieskė diskusija dėl Seime svarstomo Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybinio pripažinimo. Labiausiai prieš jų pripažinimą viešumoje stojo ketinęs dalyvauti prezidento rinkimuose Seimo narys Žygimantas Pavilionis.
Buvęs diplomatas Ž. Pavilionis bandė įskelti priešpriešą, kaip gali būti, kad į Lietuvą atvykstant popiežiui, labai negražu, net siaubinga pripažinti „pagonių“ egzistavimą. Pralošęs rinkimus į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, kuri su Skaityti toliau
Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.
„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau
Religinė agresija ir smurtas kitatikių atžvilgiu Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje pirmiausiai siejami su islamo religija. Nors Lietuvoje kelis šimtus metų gyvuoja tradicinė musulmonų totorių bendruomenė, labai tolima nuo Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Europoje, o iš dalies – ir Rusijos imperijos administruojamose musulmoniškose teritorijose bundančio islamiškojo ekstremizmo.
Lietuvoje veikia vos keletas religinių bendrijų, kurios kelia rimtų abejonių. Ošo centrą Skaityti toliau
Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.
Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Skaityti toliau
Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“.
Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Skaityti toliau
2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas
Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.
Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau
Tiek iš savo draugų konservatorių, tiek iš oponentų radikalioje dešinėje, liberalioje dešinėje, marksistinėje kairėje dažnai tenka girdėti egzaltuotą tikėjimą Europa. Ir be jokio maivymosi, visiškai nuoširdžiai kyla klausimas – kas tai yra? Ar šie tikintieji gebėtų atsakyti į šį klausimą bent patys sau?
Jei tai – hipotetinis subkontinentas, besitęsiantis iki Uralo, tai pagrindinė Rusijos dalis yra Europoje. Ar tikrai tai turi mintyse dauguma tikinčių? Jei tai – Skaityti toliau
1. Archetipinės galios
Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų. Skaityti toliau
Amžina šviesos ir tamsos kova gamtoje sukelia metų laikų virsmus, kuriuos prigimtinio baltų tikėjimo puoselėtojai pažymi šventėmis. Gamta – mūsų senojo prigimtinio tikėjimo Šventas Raštas, mokantis mus visokeriopos įžvalgos, o švenčių tradicijos neatsiejamos nuo gyvybinių jėgų apykaitos ir telkimo.
Krikščionybė, pradedant nuo pat jos įsigalėjimo IV a., atkakliai stengiasi iškreipti šių švenčių prasmę, primesdama joms su žydų tautos istorija ir religiją susijusius pavadinimus ir turinį. Skaityti toliau
Gamtiniu požiūriu, Kūčių laikas – tai žiemos saulėgrįža. Įvairios religijos skirtingais simboliais įprasmina šią situaciją. Krikščionybei – tai išganytojo Kristaus gimimas. Baltų tikėjimo išpažinėjai, pačioje gamtoje matantys šventybės apraiškas, tiesiog džiaugiasi Saulės sugrįžimu. Šiaip ar taip, šis laiko tarpsnis – tai kažkokia didžiulė pradžia, susijusi su Kosmoso ir žmogaus būties ciklais.
Daugelio tautų tikėjimai sako, kad per didžiąsias šventes išnyksta ribos tarp mūsų nuo seno įsivaizduojamų pasaulio plotmių – dangiškosios, žemiškosios ir požeminės. Skaityti toliau
Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad bibliniam dievui žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau
Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.
Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar Skaityti toliau
Laidoje „Aktualioji istorija“ tęsiame pokalbį apie tai, kaip Lietuva artėjo prie lemtingo sprendimo priimti krikščionybę. Ankstesnėje laidoje aptarėme Lietuvos krikšto idėjos raidą Vytenio ir Gedimino laikais, o taip pat 1349-ųjų separatinę Kęstučio iniciatyvą. Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie tai, kaip į derybas dėl krikšto įsitraukia Algirdas, o taip pat jo sūnus Jogaila, kuris ir tampa oficialiu Lietuvos krikštytoju.
Kodėl Algirdas ir Kęstutis derėjosi dėl krikšto su imperatoriumi Karoliu IV 1358 m.? Kodėl šios derybos žlugo? Ar ne per didelius reikalavimus imperatoriui kėlė Algirdas? Ar Lietuvai būtų buvęs naudingas krikštas, nekeliant sąlygų? Skaityti toliau
Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“
2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau
Krikšto laikas
Istorijoje įprasta laikyti, kad krikšto data yra toji, kada krikštijasi genties ar šalies valdovas.
Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių – tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m. (LI 2012, 26, 29, 40, Kviklys 1985, 29). Pridėjus dar Vytauto vykdytą atgautosios Žemaitijos krikštą 1413 m., datų būtų jau keturios.
Latvijos atvejis keblesnis – Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo Skaityti toliau
Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje pradedama nagrinėti derybų dėl Lietuvos krikšto tema. „Aktualiojoje istorijoje“ jau kalbėta apie Lietuvos krikšto bandymą Mindaugo laikais ir jo žlugimo priežastis. Šį kartą istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie kitus Lietuvos krikšto projektus, kilusius po Mindaugo mirties, Vytenio, Gedimino ir Kęstučio iniciatyva.
Kuo naujieji krikšto projektai skyrėsi nuo Mindaugo krikšto bandymo? Kokie buvo pagrindiniai lietuvių siekiai ir reikalavimai? Kas juos rėmė? Kokia Vytenio sąjungos su Rygos arkivyskupu reikšmė? Kodėl ir Vytenis, ir Gediminas žadėjo Skaityti toliau
Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.
Katalikų Bažnyčios, tėvų ir mokinių pozicija
Į žiniasklaidos, politikų ir „nevyriausybininkų“ pučiamą skandalą reagavo Bažnyčios atstovai. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nusistebėjo:
Lietuvos partizanai ir visi Laisvės kovotojai gynė Lietuvos laisvę, kad galėtume gyventi Skaityti toliau
Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.
Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo Skaityti toliau
Vos pamėgini argumentuotai apginti tautinę tapatybę, meilę savo kraštui, savo prigimtinį tikėjimą, senas tūkstantmetes tradicijas, iš oponentų iškart pasigirsta pikti lozungai apie grėsmę humanizmui, demokratijai, priešiškumą kitoms religijoms ir kurstomą konfliktą. Mariaus Kundroto buvau pavadintas džihadistu, nors „švento karo“ terminas labiau tinka krikščionims. Čia tiktų pacituoti Lietuvos filosofijos klasiką prof. Arvydą Šliogerį: „…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę“ [1].
M. Kundrotas mano „polinkį peikti“ kitą tikėjimą, krikščioniškąjį, užuot teigus ir grindus Skaityti toliau
Birželio 23 dieną intelektualų sambūris Santara-Šviesa susirinko į suvažiavimą. Programoje numatyta atšvęsti šio sambūrio 60-metį, pagarbinti neseniai mirusį vieną sambūrio lyderių prof. Leonidą Donskį, išklausyti daugelio pranešimų. Tarp numatytų pranešimų yra vienas išsiskiriančiu pavadinimu: „Ar Santara-Šviesa dar turi ką pasakyti Lietuvai?“. Klausimas, be abejo, svarbus; jį turėtų kelti kiekvienas viešai kalbantis ir rašantis bei kiekvienas viešai kalbančių ir rašančių sambūris. Pabandysime padėti santariečiams šį svarbų klausimą išsiaiškinti.
Paprastas kriterijus, leidžiantis suprasti, turi ar neturi autorius/sambūris ką reikšmingo ir Skaityti toliau
Birželio 10 d. 12.30 val. Kuršių Nerijoje ant Skirpsto kopos šalia Pervalkos bus paminėtos Martyno Liudviko Rėzos 241-osios gimimo metinės.
13 val. prasidės pažintinis žygis M. L. Rėzos gimtaisiais takais: Pervalka – Kuršių marių pakrantė – Karvaičiai – Preila.
Pasak žygio rengėjų tai bus paskaita žygio žingsniu, kurioje keliautojai daug sužinos apie M. L. Rėzos asmenybę, jo nuveiktų darbų svarbą ne tik Lietuvos bet ir visos Europos kultūrai.
Birželio 10 d. 19 val. Juodkrantės Evangelikų Liuteronų bažnyčioje 0 birželio 11 d. 13 val. ir Nidos Evangelikų Liuteronų Skaityti toliau
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA, antrąją ČIA, o trečiąją ČIA.
Tolerancijos diegimas yra ne vien tolerancijos ir multikultūralizmo grožybių propaganda, bet taip pat, o gal net visų pirma, kova prieš aukštų pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo standartų neatitinkančios „neapsišvietusios“ visuomenės „netolerantiškas“ nuostatas, „prietarus“, „fobijas“. Todėl dėsninga, kad D. Puslys ir portalas bernardinai.lt kovoja prieš visus įprastus liberalmarksistinės ideologijos taikinius – prieš musulmonų demonizavimą, prieš fanatizmą, prieš moralinį radikalizmą, prieš Skaityti toliau
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA, o antrąją ČIA.
Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt
Į mūsų teiginį, kad simuliakrinės krikščionybės kūrėjai ir propaguotojai, nuolatos akcentuodami Dievo gailestingumą, iš esmės eliminuoja Dievo teisingumo principą, D. Puslys atšauna, kad „[t]eisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę“. Šitas atsikirtimas daug atskleidžia – portalo Skaityti toliau
Dainių Razauską kalbina Jolanta Jurkūnienė (pagal LRT laidą „Žinių amžius“, 2017.02.15)
– Kokią prasmę ir reikšmę Jūs teikiate baltų pasaulėvaizdžiui, kokius įmanomos jo sąsajos su šiandiena?
– Viena vertus, ima toks jausmas, kad vis niekaip neprieini prie pagrindinio klausimo, pagrindinio darbo, vis darai visokius antraeilius, šalutinius. Randasi baimė, kad prie to pagrindinio darbo žmogus taip ir neprieisi. Lukštai tik lukštenasi, lukštenasi, o branduolio kaip nepasieki, taip nepasieki. Skaityti toliau
Tęsiame Arono Gurevičiaus, vieno žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų, straipsnio vertimo skelbimą.
Straipsnyje nagrinėjamos vadinamosios raganų medžioklės priežastys, ištakos, prigimtis ir pamokos. Esminis kampas, kuriuo autorius žiūri į šį tragišką Vakarų istorijos reiškinį, yra santykis tarp „aukštosios“ kultūros (bažnyčios, dvaro, mokytų žmonių, švietėjų) ir liaudies kultūros. Raganų persekiojimas, autoriaus sprendimu, – tai bažnyčios ir mokytųjų kultūros karas prieš liaudies kultūrą visomis jos apraiškomis. Skaityti toliau
Tęsiame dr. Laisvūno Šopausko analitinių publikacijų ciklą „Intelektualų pasaulėžiūros totalitarizmas“ skirtą lietuviškųjų viešųjų intelektualų būdingų totalitarinių, antivalstybinių ir antitautinių pažiūrų nagrinėjimui. Pirmus du šio ciklo straipsnius „Kristina Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto lietuvių inteligento atvejis“ skaitykite ČIA ir ČIA. Pirmąją šio straipsnio dalį skaitykite ČIA.
V. Ališauskas apie Europos Sąjungos šalių integraciją Skaityti toliau
Aronas Gurèvičius (Арон Яковлевич Гуревич, 1924–2006) – vienas žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų. Mokslų daktaras, profesorius nuo 1992 m. vadovavo Pasaulinės kultūros instituto prie Maskvos valstybinio universiteto Viduramžių ir šiuolaikinės kultūros bei mokslo skyriui. Skaitė paskaitas garsiausiuose Anglijos, Danijos, Italijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos universitetuose. Rusijos Humanitarinių tyrimų akademijos tikrasis narys, Amerikos medievistikos akademijos narys korespondentas, Renaissance Academy of America, Société Jean Bodin (Belgija), Norvegijos Karališkosios mokslo draugijos, Skaityti toliau
Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje kalbamės apie kryžiaus karus Pabaltijyje, kryžiaus karų pasislinkimo į Pabaltijį priežastis ir pirmąjį nukariavimo etapą iki Kalavijuočių ordino prijungimo prie Vokiečių (Kryžiuočių) ordino po Saulės mūšio (1236 m.) bei Pirmojo prūsų sukilimo.
Kada ir kodėl buvo griebtasi ginkluotos kovos prieš Baltijos regiono pagonis – vendus, prūsus, lyvius ir, galiausiai, lietuvius? Kokį vaidmenį tose kovose vaidino Lenkijos, Vokietijos ir Danijos riteriai, kunigaikščiai bei valdovai? Kas nutiko pirmajam Prūsijos vyskupui Kristijonui? Skaityti toliau
