G. Burneika. Katalikai prieš Romuvą

Karlas Gustavas Jungas rašė: „Blogis šiandien tapo akivaizdžia galybe: viena žmonijos dalis remiasi iš žmogiškų išvedžiojimų sukurpta doktrina, o kita kenčia dėl to, kad nėra mito, tinkančio nūdienai, Apie krikščioniškąsias tautas turiu pasakyti, kad jų krikščionybė mirusi, nes bėgant šimtmečiams ji nesistengė toliau vystyti savo mito“ [1], todėl tapo, anot Arvydo Šliogerio, politizuota transcendenciją praradusia ideologija [2].

Katalikų bažnyčia savo dvasiškai išsekusio kūno buvimą palaiko politinėmis priemonėmis, o išstatomos moralinės vertybės tampa tik valdžios siekimo priedanga.

Valdžios monopolis – tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje katalikai Seime vėl piestu stojasi prieš valstybinio statuso suteikimą Romuvai – labiausiai augančiai šalyje bendruomenėje.

Teigiama, kad senas prigimtinis Lietuvių tikėjimas išnyko, o esamas yra tik etninis judėjimas. Tačiau,  vadinama pagoniška religija niekuomet nebuvo išnykusi, pasak K.G. Jungo, dėl savo simbolizmo pilnatvės „pagonybė gana ilgai išsilaikė dar ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, o paskui pamažu įsiliejo į tam tikrus pogrindinius judėjimus, kurie nuo ankstyvųjų viduramžių iki pat naujųjų amžių ne karto nebuvo visiškai praradę savo gyvybingumo.

Nors daug kur jie buvo visiškai pradingę iš akiračio, tačiau jie vėl grįžta pakeitę savo pavidalą, kad kompensuotų moderniosios sąmonės suvokimo vienpusiškumą“, kuri „yra taip persunkta, sakyčiau visiškai suformuota krikščionybės, jog ji nepriima jokio jai priešingo pasąmoninio nusistatymo, ir paprasčiausiai todėl, kad šis atrodo pernelyg priešiškas vyraujančioms esminėms pažiūroms“ [3].

Vadinama pagonybė bus tol kol bus šis regimas gamtos  pasaulis,  pagimdęs daugelio tautų šaknis maitinančius mitus.  Juk net eilinis krikščionis, dažnai pats to neįtardamas, semiasi gyvybės ne iš rašytinių krikščioniškų šaltinių, o iš pagoniškos, bibliniu požiūriu nuodėmingos, regimojo pasaulio pajautos.

K.G. Jungas savo prisiminimuose rašo: „mat ji (Jungo motina, – G.B.) tvirtai stovėjo ant nematomo, gilaus pagrindo, kuris man niekada neatrodė esąs krikščionių tikėjimas. Jaučiau, kad jis labiau susijęs su žvėrimis, medžiais, kalnais, pievomis ir kriokliais. Tai keistai nesiderino su jos krikščioniška išore ir jos išpažįstamomis tradicinėmis tikėjimo tiesomis. [4]

Taigi, instinktyvi baimė, kad gamtos gaivinantis tikėjimas ir simboliai išsivaduos iš mirusios raidės, skatina klerikalinio mentaliteto bažnyčios tarnus, bei Lietuvos Seimo narius  paniškai priešintis senojo prigimtinio tikėjimo plėtrai.

Argumentas, kad senoji tikyba skaldys Lietuvoje nusistovėjusią krikščionišką visuomenę yra radikalaus katalikiško požiūrio į kitatikius perkėlimas.

Vadinamai pagoniškai etikai yra nepriimtina religinė prievarta, senasis lietuvių tikėjimas niekada nekariavo puolamųjų religinių karų ir visada stengėsi taikiai sugyventi su kitais tikėjimais.

Prisiminkime vienybės ir taikos pavyzdį – karaliaus Gedimino žodžius „kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“ [5].

Ne visiems krikščionims priimtina religinė priešprieša, todėl tarp jų yra palaikančių atgimstantį seną lietuvių tikėjimą. Juose viršų ima prigimtinė moralė, kuri  pasak K.G. Jungo, „nebuvo Sinajaus plokščių pavidalu nuleista iš aukščiau  ir primesta liaudžiai.

Moralė – tai žmogiškosios sielos funkcija, sena kaip ir žmonija. Moralė nėra įbrukama iš išorės, kiekvienas ją galiausiai turi savyje a priori – ne kaip įstatymą, o kaip moralinį charakterį, be kurio žmonių sugyvenimas bendruomenėje būtų neįmanomas“ [6].

Romuva yra tautinis tikėjimas, siekiantis išsaugoti tautines šaknis ir valstybingumą. Tokia aiški, vieša pozicija nėra palanki vykdantiems sąmoningą nutautinimo, nuvalstybinimo ir tradicinės dorovės naikinimo politiką.

Lietuvos politikai pasisakantys prieš Romuvos pripažinimą yra klerikalinio globalizmo adeptai. Jei politiškai bus naudinga, „mirę“ krikščionys mieliau pripažins partnerystės arba narkotikų legalizavimo įstatymą nei seną savo protėvių tikėjimą.

Gal todėl, pasak K.G. Jungo, „vadinamieji „krikščioniški“ Vakarai, užuot kūrę naują pasaulį, milžino žingsniais artėja prie tos akimirkos, kai galės sugriauti esamą.“ [7]

Šiame ekonominės, politinės ir dvasinės suirutės laike, seno lietuvių prigimtinio tikėjimo tęsėjams iškyla ne tik išlikimo klausimas, bet  daug iššūkių derinant tikėjimo tiesas ir pasaulėžiūrą su kitų religijų patirtimi, šiuolaikiniais mokslo, psichoanalizės ir filosofijos pasiekimais.

Siekdami to, kartu su religijotyrininku Maiklu Jorku galėsime viltis, „kad iš naujo pažindami savo pagoniškas šaknis ir kultūrą, sugrįždami prie savo šaknų bei ištakų, mes gal ilgainiui atgausime ir netarpišką šventenybės patyrimą – kaip pagrindą lygiateisei, visuotinai ir žmogiškai pasaulio visuomenei, savo kojomis tvirtai stovinčiai ant žemės, o galva išdidžiai, bet su atjauta iškėlusiai į padanges“ [8].

Nuorodos:

1. Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 452–453.
2. Arvydas Šliogeris. Konservatoriaus išpažintys. Vilnius: Pradai, 1995, p. 242.
3. Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p.105.
4. Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010,p. 132.
5. Gedimino laiškai
6. Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 40.
7. Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 386.
8. Michael Yorks. Pagoniškoji teologija. Vilnius: Asveja, 208, p. 217.