Mindaugo karūnavimas – nors jo data ir hipotetinė – didis priminimas šiandienos Lietuvai. Mindaugo sprendimais sukurta valstybė, net po vidinių vaidų ir daugybės pokyčių išlaikiusi tęstinumą nuo XIII a. iki pat XVIII a. pabaigos.
Šioje valstybėje sluoksniavosi trys tautos – lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai, atskiras žydų subetnosas – litvakai, rado prieglobstį dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai, net gimė sava krikščioniška denominacija – rusėnų katalikai (unitai).
Ši valstybė ir jos valdovai sodino į sostus totorių chanus, Maskvos kunigaikščius, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karalius. Plotu ir galia viduramžių Lietuva varžėsi su Šventąja Romos imperija, o savo įtaka apėmė gerą pusę tuometinės Europos.
Visgi svarbiausias įvykis, susijęs su Mindaugo karūnavimu, buvo kiek anksčiau įvykęs jo krikštas. Jo laikais Lietuva žengė reikšmingą žingsnį nuo gentinio partikuliarizmo link universalizmo.
Priimta pasaulėžiūra, skelbusi vienatinę ir visuotinę tiesą. Nors po to žengta atgal, galiausiai universalizmas, kad ir kiek deformuotas, įsitvirtino ir tai – svarbiausias laimėjimas mūsų istorijoje, tiek dabarties, tiek ateities, tiek ir amžinybės atžvilgiu.
Šiandien, kai grumiamės su informacinėmis melagienomis, verta prisiminti galimai pirmą iš jų savo istorijoje – Mindaugo apostazę (atsimetimą nuo priimtos krikščionybės). Jau po Mindaugo žūties popiežius Klemensas IV savo bulėje pavadino jį šviesaus atminimo valdovu.
Sunku patikėti, kad aukščiausias tuometinės Bažnyčios hierarchas buvo taip prastai informuotas, kad šiuo vardu vadintų atsimetėlį.
Apostazės hipotezė dažniausiai imama iš rusėnų, lenkų ir vokiečių metraščių – kiekviena šių tautų turėjo savų sąskaitų su Lietuva, tad apostazės versija joms buvo patogi.
Tiek rusėnai, tiek lenkai, tiek vokiečiai baudėsi patys krikštyti Lietuvą, tad reikėjo kaip nors sumenkinti jos valstybingumo sąsają su krikščionybe.
Vėliau, jau po daugelio amžių, apostazės versiją pasigavo kai kurie tautiniai romantikai, idealizavę pagonybę. O galiausiai ši versija tapo itin paranki sovietiniams okupantams, siekusiems išardyti lietuvybės ir krikščionybės sąaugą.
Su visa pagarba Justinui Marcinkevičiui ir Juozui Grušui, jie ne šiaip sau priešino lietuvybę su krikščionybe. Tai buvo komunistinio diskurso dalis. Jie rašė taip, kaip leista rašyti.
Jų tekstai turėjo didžiulės reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui, tačiau reikia suvokti ir demaskuoti tas okupacinės ideologijos nuosėdas, kurių šiuose tekstuose liko.
Mindaugo personažas, kėlęs Lietuvą į Aukščiausiojo Dievo vietą, Martyno Mažvydo personažas, atgailavęs už tai, kad kėlė Dievą aukščiau už Lietuvą, Herkaus Manto personažas, atsimetęs nuo krikščionybės, kad galėtų ginti savo tautą nuo okupantų kryžiuočių, sovietams buvo parankūs. Tarp kitų epizodų įsikomponavo ir Mindaugo sugrįžimas prie pagoniškųjų dievų.
Daug blogiau, kad šiandien tokie žmonės kaip Nerija Putinaitė su visa „Naujojo židinio“ kohorta, demaskuodami šiuos konstruktus, su purvinu vandeniu sąmoningai išpila ir kūdikį. Šie žmonės taip pat priešina krikščionybę su lietuvybe, tik jau pastarosios sąskaita.
Neva lietuvybė dirbtinai sukonstruota sovietų kaip krikščionybės pakaitalas. Tad pagailėkime „sovietinių“ mąstytojų Johano Gotfrydo Herderio ir Džiuzepės Madzinio, suformulavusių tautinę idėjų sistemą, o taip pat – savo patriarchų Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vydūno, Antano Smetonos ir Antano Maceinos. Visi jie skelbė „sovietinį“ idealą.
Žinoma, Mindaugas, kurdamas Lietuvos valstybę, vargu, ar ją matė kaip tautinę šiuolaikine prasme – apibrėžtą tautinėmis sienomis ir valdomą pačios tautos. Jo valstybėje jau gyveno rusėnų, o vėliau joje išsiskleidė visa tautų paletė.
Praėjo kiek laiko ir jos politiniu pagrindu išties tapo tauta – deja, tik bajoriškoji. Plačiosios masės ilgai liko atskirtos nuo valstybės valdymo. Vis dėlto be didesnių abejonių galima pripažinti, kad Mindaugo sukurta valstybė ilgam apsaugojo lietuvių tautą nuo brolių prūsų likimo – nutautimo ir išnykimo iš šio pasaulio.
Atskiras klausimas, ar Mindaugas sukūrė, ar atkūrė Lietuvos valstybę. XI a. pradžioje Lietuva jau minima kaip šalis su savomis sienomis, akivaizdu, kad ji jau turėjo savo gyventojus, o jei buvo sienos, turėjo būti ir valdžia, kuri tas sienas nustatė.
Ligšiol ginčijamasi, ar 1009 m. Kvedlinburgo kronikoje įvardytas valdovas Netimeras buvo lietuvis, ar prūsas, ar jotvingis, bet Lietuva kaip šalis ten jau figūruoja.
Po 40 metų minimas Kyjivo kunigaikščio Jaroslavo žygis prieš Lietuvą. Po to Lietuva kaip suverenus subjektas dingsta iš istorijos pusantram šimtmečiui. Tada pasirodo Mindaugas.
Jis iškilo kaip pirmasis istorijoje žinomas baltų genčių vienytojas. Jo darbą paradoksaliai tęsė uzurpatorius Treniota, Traidenis, vėliau – Gediminas ir jo dinastija.
Didžiausią galybę Lietuva pasiekė Gedimino anūko Vytauto Didžiojo laikais. Paradoksalu, bet tiek Mindaugas, tiek Vytautas, siekdami politinės galios Lietuvoje, epizodiškai bendradarbiavo su jos priešais ir netgi buvo atidavę tam tikras Lietuvos valdas jų malonei. Ir abu jie po to tas valdas sėkmingiau ar mažiau sėkmingai atsiiminėjo.
Tik jei Vytauto atveju laikinas teritorijų atidavimas teisinamas, tai Mindaugą gana žymi dalis istorikų ir istorijos mėgėjų smerkia lyg išdaviką.
Toks keistas dvejopų standartų taikymas taip pat dvelkia užsienio įtaka. Jei per sunku paneigti visą Lietuvos valstybinės šlovės istoriją, bandoma ją bent sutrumpinti. Tegul bus Lietuva didi tik nuo Gedimino iki Vytauto.
Sulig Vytautu jos šlovės istorija vėl nutrūksta: Lietuva laikoma Lenkijos vasaline valstybe, o vėliau sukurta Abiejų Tautų Respublika apskritai dovanojama Lenkijai. O jei taip – iš savo istorijos ištremiame ir vienintelį laikotarpį, kai valdėme Maskvą, kai mūsų valdovų vasalais buvo Prūsijos kunigaikščiai, kai šeimininkavome Livonijoje, faktiškai po savo vėliava suvieniję visas istorines baltų žemes.
Tarp tokių istorijos naratyvų – ir Mindaugo „nukarūnavimas“. Tegul bus jis baisus brolžudys, baikštus intrigantas, protėvių tikėjimo, žemaičių ir sūduvių išdavikas. Jo karūnavimas ir pats krikštas piešiami kaip mažareikšmiai epizodai.
O vis dėlto nuo Mindaugo prasidėjo penkių šimtmečių Lietuvos valstybės istorija. Kurioje būta visko – ir išdavysčių, ir brolžudysčių, ir Vakarus stebinusio riteriškumo, ir didžio patriotizmo, ir pasaulinės galybės.
Šalia krikščionybės priėmimo, kas įvyko Mindaugo laikais ir galiausiai įtvirtinta Vytauto su Jogaila, svarbiausias faktas, kad savoje, tegul ir kitataučių kiekybiškai dominuojamoje valstybėje, lietuvių tauta ilgus amžius buvo saugi.
Taip, ilgainiui Lietuva ėmė lenkėti, vėliau – jau po moskovitų aneksijos – mėginta rusinti, bet ilgaamžė valstybinės šlovės istorija, šalia kalbos ir kultūros, buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių vėlesniam tautiniam atgimimui ir tautinės valstybės sukūrimui.
Ir čia Mindaugui tenka ypatingai svarbus vaidmuo.
Autorius yra istorikas ir politologas
Jei ne Putinas, tai Putinaitė… 🙁