2023-ųjų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės kalba, pasakyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusiame sveikinimo vakare 2024 02 15 d.
Brangūs kolegos ir svečiai!
Dėkoju už aukštą mano darbų įvertinimą ir už palaikymą. Tai priimu kaip mitologijos ir prigimtinės kultūros tyrimų svarbos pripažinimą. Kaip mokslininkei toks tiriamosios srities įvertinimas suteikia gilų prasmės jausmą. Šis jausmas kyla ne dėl mokslo pasiekimų, bet dėl lietuvių prigimtinės kultūros ir mitologijos reikšmės mūsų tautai įsisąmoninimo.
Neabejoju, kad daugelis žmonių, dirbančių folkloro ar etninės kultūros darbą, patiria tokį prasmės jausmą.
Šią džiugią dieną, būdama tarp kolegų ir bendraminčių, noriu tarti keletą žodžių apie mitologiją: kodėl nepaprastai svarbu yra ją tyrinėti ir dalintis žiniomis, ir koks ryšys yra tarp mitologijos ir kultūros.
Prigimtinė kultūra – tai mūsų paveldas, apimantis ir gyvąją tradiciją, ir tūkstančio metų senumo dokumentus, ir šiuolaikines kultūros paveldo formas bei rekonstrukcijas. Taip pat ir lietuvių kalbą, kuri išsaugojo skambesius ir reikšmes iš seniausiųjų indoeuropiečių bendrystės laikų.
Kai kurie mūsų tariami žodžiai, tokie kaip ugnis, diena ar dievai, virpa erdvėje ne vieną tūkstantmetį – ištisą saulės amžių, kaip sakydavo senobiniai žmonės.
Ir šiandien mes tebevadiname upes ir ežerus vardais, kurie skambėjo prieš 3–4 tūkstančius metų. Jie perduoda mums tuo metu tekėjusių upių čiurlenimą: Varuonė, Almaja, Elbentas, Sermas, Limenė, Bremena, Aujėda…
Ypatingas vaidmuo prigimtinės kultūros lauke tenka mitologijai, kurios ilgaamžė tradicija nekelia abejonių. Marija Gimbutienė yra sakiusi:
„Man baltų mitologija nėra 19 a. ūkininko gyvenimo kopija, įkelta į dangų. <…> Mitologija yra buvusių amžių kūrinys. Toli gražu ji nebuvo sukurta nuskurdusių 19 a. kaimiečių sopulingųjų motinų laikais. Pagrindinės deivės ir dievai yra paveldėti iš laikų prieš baltų susikūrimą. Mitinių įvaizdžių ir dievų prasmė išryškėja, kai jie yra nagrinėjami tos simbolių struktūros rėmuose, iš kurios jie paveldėti.“
Kas gi yra toji mitologija? Tai poetinė, metaforiška pasaulio pagava, ankstesnė net už kalbą. Mitologijos kalba – vaizdiniai ir simboliai.
Dievai pirmiausia pasirodo regėjimuose ar sapnuose, ir tik vėliau jų veikimas sugula į pasakojimus.
Ikikalbinį mitologijos pasaulį lengviausia įsivaizduoti kaip sapno simbolių kalbą, kuriai reikalingi įžodintojai ir išaiškintojai.
Kaip teigė semiotikas ir mitologas Algirdas Julius Greimas, mitologijos negalime suprasti be lietuviškos teologijos – abstrakčia kalba suformuluoto tekstų rinkinio, kuriame figūratyvinė kalba būtų išversta į dvasinių tiesų kalbą. Mitologo darbas kaip tik ir yra toks vertimas iš vienos kalbos į kitą.
Kam toks vertimas reikalingas? Ar jis šiandien dar gali būti svarbus visuomenei, kuri žodį „mitas“ pirmiausia supranta kaip fantaziją, apgaulingą pasakojimą arba tiesiog melą?
Mitologijos reikšmė yra dviguba. Ji ne tik simboline kalba perduoda žmonijos išmintį, sukauptą per tūkstančius metų, bet yra ir esminė kultūrinės tapatybės dalis.
Dvasinės tiesos (sekuliarėjančioje visuomenėje jas vadiname vertybėmis) sudaro tautos gyvenimo pagrindą ir suteikia prasmę. Visuomenė be dvasinio metmens neturi ateities.
Žvelgdami į Lietuvos istoriją matome, kaip nuo 14 a. pabaigos, kartu su naujos religijos įvedimu, atsivėrė tapatybinė praraja, per kurią mitologai bando tiesti kabančius tiltus. Kalbu apie tai, kadangi dvasinę išmintį perteikiantys mitai ir apeigos buvo išstumti iš viešojo ir netgi privataus gyvenimo.
Šventųjų girių kirtimas ir šventųjų žalčių žudymas suardė baltų religijos dvasinį pagrindą, suaugusį su kalba ir prigimtine kultūra.
Tai didžiulė trauma, kurios masto iki šiol mes dar nesame pajėgūs suvokti. Ji suformavo įsitikinimą, kad tauta nėra iš savęs pakankama, kad iki krikščionybės įvedimo ji neturėjo tinkamų priemonių išreikšti aukštąsias, dvasines vertybes.
Tokio įsitikinimo pavyzdžiu šiandien yra senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ politinis nepripažinimas. Šis liūdnas faktas turi skaudžias pasekmes ne tik baltų religijos tęsėjams; jis giliai sužeidžia tautos kultūrinę tapatybę.
Jei nepripažįstame protėvių religijos lygiavertiškumo, argi galime tikėti, kad mūsų kultūra, mūsų dvasinė tradicija yra lygiavertė kitoms tautoms ir valstybėms?
Todėl mitologijos tyrimai, mitologų atliekamas „vertimas“ iš simbolinės į abstrakčią kalbą, per amžius sukauptos dvasinės išminties atskleidimas yra ne tik mokslo, bet ir kultūros darbas.
Jo pradžia mokslo institucijose susijusi su Lietuvių folkloro archyvu (šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dalis), kuriame iki 1940 m. (o vėliau emigracijoje JAV) darbavosi Jonas Balys.
Išeivijoje pasaulinio garso mokslininkų Algirdo Juliaus Greimo ir Marijos Gimbutienės lietuvių mitologijos tyrimai tapo būdu garsinti Lietuvą; jų darbai lietuvių mitologijos tyrimus pakreipė nauja vaga.
Lietuvoje tuo pat metu buvo rašomos mitologo Norberto Vėliaus, dirbusio Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, knygos. 20 a. pab. – 21 a. pradžioje čia susiformavo baltų mitologijos tyrimų židinys, sutelkęs Nijolę Laurinkienę, Dainių Razauską, Radvilę Racėnaitę.
Nuo 1991-ųjų čia tenka darbuotis ir man pačiai.
Pastaraisiais metais mitologijos tyrimus stiprina Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mitologų išugdyti jaunieji mokslininkai – Vita Džekčioriūtė, Asta Skujytė-Razmienė, Ignas Šlajus.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorei prof. dr. Aušrai Martišiūtei-Linartienei ir visiems brangiems kolegoms už išmintį ir palaikymą puoselėjant mitologijos ir prigimtinės kultūros tyrimus.
Taip, p. Daiva. Teisi esate sakydama, kad “be dvasinio metmens visuomenė neturi ateities”. Turime mes tą metmenį nuo seno, kadangi 10 Dievo įsakymų – neturėk kitų dievų tik mane vieną; Netark Dievo vardo be reikalo; švęsk sekmadienį, gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk; nepaleistuviauk; nevok; nekalbėk netiesos negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries; negeisk svetimo turto – seniai glūdi baltiškos mūsų visuomenės sąmonėje. Kalbėdamas apie baltų dievus, straipsnyje “Zametki po baltijskoj mifologii” (1972), akademikas V. Toporovas aiškino apie baltų tikėjimą kaip religijos rūšį, kuri lydėjo ir tebelydi juos tūkstančius metų ir kad “kitos religijos atsirado baltų tikėjimo pagrindu” – taip slaviška katalikiška “polska wiara” atsirado būtent baltų tikėjimo pagrindu, papildomai įvedus į ją dieviškosios trejybės “trys viename” sampratą. “Todėl,- rašo dr. Dainius Razauskas, – religija “Romuvos bendruomenėse nėra rekonstrukcija ar mėgdžiojimas, nes tai, -natūrali senos religijos tąsa, giliai įsišaknijusi baltų sąmonėje”. Todėl didelę nuostabą mūsų baltiškoje visuomenėje kelia Baltų religinės bendrijos “Romuva” politinis nepripažinimas. Nieko tokio – lauksime Seimo narių, išvardinant juos pavardėmis, naujo balsavimo.
Taip, be dvasinio matmens nėra visuomenės. Dvasinio matmens nykimas yra akivaizdus, o tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas darosi daugiau individualistinis. Skursta ir mitologijos, kalbotyros, istorijos ir kiti visuomenės mokslai. Jie tampa individualistiniam žmogaus protui kaip ir neįkandami, taigi ir nereikalingi. Viskas gyvenime imama kramtyti DI lygyje, kuriame tokio suvokimo kaip laisvė nėra ir jos sąvokai atsirasti galimybių nesimato. Taigi gyvename dvasinio matmens nykimo amžiuje. Mitologija, kalbotyra, istorija, kiti dvasinio matmens kūrimo mokslai dar laikosi, bet, tarsi, būtų pasakiusieji, – sudie…
Visuomenė: , o žmogus ?
>Klaustukas
Kiekvienas žmogus, o ypač Prezidentas, turi žinoti, kad “lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą nuo kitų tautų istorijos” (prof. I. Kantas).
Žmogus taps kurksančiu individu, kaip I. Kantas sakė – “daiktu savyje”, kito individo prireiks tik trumpam mechaniniam kontaktui neršto metu…
>Mikas
Kad to neatsitiktų, reikia Lietuvos kaipo tokios programavimo kūrėjams “įmušti” į DI sąmonę mintį, kad bet kokiu atveju lietuvių kalbą, o tuo pačiu ir lietuvių laisvę, saugotų nuo bet kokių kalbos iškraipymų raštu arba žodžiu variantų. Taškas.
Ką jau čia “beįkalsi” į galvas, jeigu, ana, jau dabar “2050 Lietuvos vizija” – regis sukurpta kaip DI logikos lygio kūrinys. Ne tik logika beloginė, bet ir kalba (garsų tarimas) su DI dirbančiųjų yra tapusi beintonacinė (bejausmė) – prigimtiniam lietuviui – bemintė. Tą DI įtakojimą skirtumą ypač galima pajusti iš LRT žurnalistų, laidų vedėjų, diktoriautojų kalbėjimo lyginant jį su kalbančiais iš šalies. .
Nieko tokio, Mikai. Šitą I. Kanto “daiktą savyje” reikia išgryninti kaip gryną lietuvišką kalbą ir tik tada ją, kaipo tokią, reikia “įmušti” į DI sąmonės mintį. Tai – privalomas turi būti Lietuvos vyriausybei, kokia partija ar koalicija jai bevadovautų, uždavinys. O mūsų programuotojai klasę tikrai tam pakankamą turi. Ir viskas.
Dar norėtųsi matyti Gintaro Beresnevičiaus vardą šalia šių nuostabių žmonių vardų.
O jūs, Daiva, kartu su Vykintu Vaitkevičiumi, esate išties šaunioliai!
Na va, ir sodietė atsirado (paganus, lot. sodietis,-ė). Turtinga ir ant žirgo, ko gero, su kalaviju užšokti galėtų. jeigu yra Vytis, tai kodėl negali būti ir Vytė? Mūsiškės – drąsios moterys. Kaip kad ir Pliaterytė buvo.
Ne vien lietuviai susiduria su šia problema. Kitos europiečių tautos – taip pat. Kritus religingumui ir tradicijų puoselėjimui, krenta ir bendruomeniškumo suvokimas. Visi tie dalykai su vartotojiškumo, LGBT+ “teisių” diegimo ir imigrantų masiniu priėmimu pagreitina visuomenės didesnį suskaidymą. Kas naudinga yra ir Vakarų visokiems kairuoliams, ir Putino kremlinukams.