Budizme yra tokia figūra – bodhisatva. Tai – buda, praregėjęs žmogus, jau galintis išsiveržti iš šio ydų ir kančių pasaulio, pasiekti aukščiausiąją dvasinę būseną – nirvaną, bet savo valia pasiliekantis Žemėje, kad savo išmintimi padėtų pasiekti nirvaną kitiems žmonėms, kuriems dar toli iki tobulumo.
Bodhisatvos idėja artima krikščionybei, nors atsirado kitoje dvasinėje civilizacijoje. Tarp krikščionybės ir budizmo yra ir skirtumų, ir panašumų.
Krikščionys koncentruojasi į asmenišką Dievą, budistai – į Visatos sielą, kuri nėra apibrėžiama kaip asmuo. Budistai ieško dvasinės tiesos savyje, krikščionys – išorėje. Budistai, pasiekę tobulumo būseną, tiesiog išblėsta Visatoje, krikščionys išlaiko visus asmenybės bruožus.
Abi šias dvasines pasaulėžiūras jungia idėja, jog žmogaus tobulumo viršūnė – išsivaduoti iš savo subjektyvumo ir per tai suartėti su universalia tiesa. Skiriasi kelias, kuriuo to siekiama.
Budistai vadovaujasi prielaida, jog universalioji tiesa glūdi mumyse pačiuose, krikščionių prielaida – priešinga: norint, jog Dievas apsigyventų mumyse, reikia jį ten pasikviesti.
Ortodoksinis budizmas kvietė tiesos ieškoti savo pastangomis, krikščionybėje santykio iniciatyva pirmiau priklauso Dievui, o žmogui – tik atsakas. Bet šį skirtumą mažina heterodoksinio budizmo idėja – bodhisatvos idėja.
Iš dalies teisūs agnostikai, teigiantys, jog žmogus gali tiek pat pasakyti apie Dievą, kiek vabalas – apie žmogų. Dievas – visu kuo aukštesnė ir sudėtingesnė esybė, nei pats išmintingiausias pasaulio žmogus.
Krikščionys sutinka su šia agnostikų prielaida, tik palieka joje išlygą: nebent… Nebent pats Dievas panorėtų apreikšti save ir savo tiesą žmogui.
Daugumoje religijų žmogus ieško dievybės, vienur tos paieškos – sėkmingesnės, kitur – mažiau sėkmingos. Tikėtina žmonijos aušroje buvus bendrai žinių apie dievybę bazei, kuri vėliau skirtingose religijose būdavo vis kitaip interpretuojama.
Taigi, dauguma religijų – tai žmogaus keliai pas Dievą, bent jau intencijos prasme. Ir tik apreiškimo religijos – tai Dievo keliai link žmogaus. Čia ypač išsiskiria judaizmas, islamas ir krikščionybė. Jei sutinkame, jog Dievas gali būti pažįstamas tik per apreiškimą, lieka išsiaiškinti, kuris apreiškimas – tikslesnis ir universalesnis.
Judaizmas – tai apreiškimas vienai tautai. Nors istorijoje būta tautų, perėmusių judaizmo idėjas – nuo sabėjų ir samariečių iki chazarų ir karaimų – šios religijos centre buvo ir liko žydų tauta.
Nors patys žydai tapatina savo tautos Dievą su Visatos Dievu, jo apreiškimas nėra visiškai universalus. Krikščionys, pripažįstantys judėjų Dievą savo Dievu, jo apreiškimą papildo savo kanonais, universalesniais, nei judėjų.
Krikščionybė skirta visam pasauliui, visai žmonijai, kiekvienai tautai ir kiekvienam asmeniui.
Islamo apreiškimas pirmiausiai stebina savo istoriniais viražais. Tarkime, Korane Jėzaus motina Marija tapatinama su Mozės ir Aarono seserimi, o istorijoje apie žydų išėjimą iš Egipto minimas samarietis. Samariečių etninės grupės atsiradimą nuo izraelitų išėjimo skiria šimtmečiai, Jėzaus motiną nuo Mozės sesers – daugiau, nei tūkstantmetis.
Keisti prieštaravimai, žinant, kad Koranas musulmonams – tiesiogiai Dievo pranašui padiktuotas žodis, kurio originalas – Danguje, prie Dievo sosto.
Krikščionių apreiškimas siekia istorinio tikslumo kaip judaizmas ir skirtas visai žmonijai kaip islamas. Krikščionybę nuo šių dviejų religijų skiria ir ypatinga idėja – Dievo įsikūnijimas. Toks reiškinys randamas kai kuriose pagoniškose religijose, pavyzdžiui – hinduizme, geriausiai žinomas Krišnos pavyzdys, bet labai skiriasi tiek nuo judaizmo, tiek nuo islamo apreiškimų.
Jėzaus Kristaus persona skiriasi nuo Krišnos ir panašių pavyzdžių pačia savo misija. Ši misija labai artima budistų bodhisatvos misijai. Bodhisatva – jau beveik dievas, kiek galima kalbėti apie dieviškumą budizmo pasaulėžiūroje. Jis – jau viena koja nirvanoje, budistų Danguje. Ir jis pats atsisako savo dieviškumo, kad padėtų jį pasiekti kitiems.
Kristus pasak krikščioniškojo apreiškimo nuo pat pradžių buvo dievybė, nors atskiros krikščionių mokyklos ginčijasi dėl jo statuso santykyje su Dievu Tėvu. Jam priskiriama visa dievystės pilnatvė.
Ir štai jis nusileidžia į Žemę, tampa paprastu žmogumi, kenčia ir miršta, kad savo kančia ir mirtimi atpirktų nusidėjusius žmones. Atvestų juos dievop. Tai – tikra bodhisatvos misija, labai besiskirianti nuo daugelio pagoniškų dievų įsikūnijimų ar pasivertimų žmonėmis tiesiog žaidimo dėlei.
Pasak profesoriaus Artūro Vailderio-Smito (Arthur Ernest Wilder-Smith), žmogus gali suprasti Dievą tik tuo atveju, jei Dievas su žmogumi susisiekia ta pačia banga – žmogaus banga.
Nors bodhisatva pradeda kaip žmogus ir tik tada priartėja prie dieviškos būties – kiek korektiška ją priskirti budizmui, o Kristus pradeda ir baigia kaip prigimtinė dievybė, pati misija – beveik identiška.
Jos esmė – aukos idėja, aukštesnės esybės aukos vardan žemesnės. Taigi, galima sakyti, kad Kristus – krikščionių bodhisatva.
Autorius yra politologas
