Antikos civilizacijoje viena šalia kitos subrendo dvi moralistinės filosofijos kryptys. Pirmoji – stoicizmas, antroji – krikščionybė. Jos labai panašiai vertino dorybes, ypač pabrėždamos santūrumą, nuosaikumą ir sveiką protą.
Kai aplinkui minios šlovino aistras ir spontaniškumą, šios dvi filosofijos skelbė, jog didžiausia dorybė – susivaldymas.
Jos tokios panašios, kad sunku patikėti faktu, jog abi klostėsi atskirai viena nuo kitos. Tiesa, yra išlikęs apaštalo Pauliaus susirašinėjimas su stoikų filosofu Seneka, jie tikrai buvo amžininkai ir galėjo žinoti vienas apie kitą, visgi šie tekstai jau seniai pripažinti klastote.
Šalia panašumų yra ir vienas esminis skirtumas. Stoikai kvietė ieškoti dorybės žmogaus prigimtyje. Krikščionys skelbė priešingai, kad žmogaus prigimtis – ydinga, ir siekiant dorybės reikia tą prigimtį pažaboti. Pirmasis požiūris būdingas daugumai vėlesnių humanistų ir neopagonių. Antrasis taip ir liko krikščioniška doktrina.
Ko gero, abiejuose požiūriuose esama tiesos. Ilgametė žmonijos patirtis rodo, jog žmogaus prigimtis – ambivalentiška, joje esama ir šviesos, ir tamsos. Tokį požiūrį skelbė istorinis mazdaizmas.
Pats žmogus laisvas rinktis, kurią pusę savyje puoselėti. Kalbant apie blogį svarbu suvokti, kad blogis, skirtingai, nei gėris, retai būna savitikslis. Retas žmogus daro bloga vien dėl to, kad tai – bloga. Blogis beveik visada kyla iš to, kad siekiama gėrio sau, kartais – savai bendruomenei, kitų sąskaita.
Krikščionių požiūrį galima koncentruoti į Vasilijaus Kliučevskio iš antikos pasiskolintą mintį: geras žmogus – ne tas, kuris daro gera, o tas, kuris (krikščionis papildytų – šalia to) nedaro blogo.
Dėl šios priežasties krikščionybė teigia, kad gerų žmonių pasaulyje apskritai nėra, išskyrus vieną Jėzų Kristų. Šis teiginys skamba griežtokai, bet absoliučiąja prasme jis – logiškai teisingas. Štai, kodėl kiekvienam žmogui būtina atgaila, įgyvendinama per išteisinimą ir pašventinimą Jėzaus Kristaus atperkamąja auka.
Stoicistinis-humanistinis požiūris, kad gėrio reikia ieškoti prigimtyje, ilgainiui atvedė prie pirmųjų stoikų ir humanistų idealo priešybės. Jei žmogus iš principo yra geras, tai visa, ką jis daro, yra gera. Taip įteisintos ydos. Šio proceso kulminaciją matome vėlyvajame liberalizme ir šiuolaikiniame leftizme.
Deja, blogis žmogaus prigimčiai – daug natūralesnis, nei gėris. Gėris dažniausiai reikalauja pastangų, o blogis – ne. Savanaudiškumas natūralesnis, nei aukojimasis, ištvirkimas – nei skaistumas, godumas – nei dosnumas, žiaurumas – nei švelnumas konfliktinėje situacijoje.
Žmogaus nagai lenkti į save ir tai – liūdna, bet akivaizdi tiesa. Taigi, leftistai, ant pjedestalo iškėlę godžius ir ištvirkusius savanaudžius, iš esmės visiškai nuosekliai įgyvendina tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai.
Toks teiginys gali šokiruoti. Daugelis leftistų oponentų, ypač – iš radikaliosios dešinės, linkę ginti natūralumą nuo leftistų. Dažniausiai ta gynyba sutelkiama į prigimtinės šeimos ir tautinio lojalumo gynybą. Išties sunku paneigti, kad 72-iejų lyčių ir atviros visuomenės ideologija prieštarauja prigimčiai, bet tik iš dalies.
Žmogui natūralu ieškotis priešingos lyties partnerio ir teikti pirmenybę savo bendruomenei kitų atžvilgiu, tačiau dar natūraliau gyventi savo malonumui, koks jis bebūtų.
Tautiniai įsipareigojimai globalioje tikrovėje daugiau varžo, nei suteikia galimybių, jei žiūrėsime individualiu, o ypač – savanaudišku požiūriu. Daug patogiau laisvai šlaistytis po pasaulį, ieškant krašto, kur žolė žalesnė, nei tūnoti savoje bendruomenėje, kurios teikiamos galimybės – daug mažesnės.
O kalbant apie lytiškumą, tai atsiejus jį nuo gyvybės tąsos misijos, bet kokia lytinė veikla tampa pateisinama, jei tik ji teikia malonumą. Jei tam tikriems žmonėms jį teikia perversiški santykiai, tai siekti to malonumo – natūralu. Taigi, pats polinkis gali prieštarauti natūralumui, bet jį įgyvendinti yra būdinga prigimčiai.
Šiandien daug ginčų verda aplink klausimą: ar tam tikri lytiniai potraukiai – įgimti, ar įgyti, pasirenkami ar sąlygoti išorinių priežasčių. Krikščionybė, užuot narpliojusi šį sudėtingą mazgą, jį tiesiog perkerta. Ji sako, kad visiškai nesvarbu, ar pats polinkis – pasirenkamas, ar ne, svarbu, kad tam tikros praktikos yra amoralios. Ne visada galime rinktis polinkius, bet beveik visada galime rinktis sprendimus ir veiksmus.
Leftistų vertybinė skalė – absoliučiai priešinga. Jei noriu, vadinasi, galima, jei patinka, vadinasi – tinkama. Tai – natūralistinis požiūris ir jis tiesiogiai susijęs su prasmės šaltinio perkėlimu iš dangaus į žemę.
Jei nėra Dievo, kuriam svarbu mūsų moraliniai sprendimai, ir kuriam esame už juos atsakingi, arba tas Dievas – tik malonus, sentimentalus senukas, kuriam svarbiausia, kad mums būtų smagu, tuomet viskas galima.
Tiesa, net leftistai principo lygmeniu numato tam tikras troškimų ribas. Kitaip griūtų bet kokia visuomenė, o taip pat – ir valstybė, kurios malonių leftistai, priešingai klasikiniams liberalams, taip tikisi. Paprastai ta riba nurodoma ties žala kitam.
Deja, ta žala suvokiama selektyviai. Jei mano lytiniai ar tautiniai pasirinkimai nedaro tiesioginės žalos kitam, jie leistini. Iš pažiūros skambėtų logiškai, bet tik tol, kol aukščiausias kriterijus – epikūriškas, o visai ne stoiškas, malonumo siekis. Sielų tvirkinimas leftistų požiūriu nėra žala. Priešingai, trukdymas džiaugtis gyvenimu ar net teorinis prieštaravimas tam – žala.
Krikščionis pasakytų, kad aukščiausias gėris žmogui – būti doram ir skleisti dorybes aplink save. Leftistui konceptualiai terūpi, kad tam žmogui būtų malonu. Be to, leftistas atmeta perspektyvas tiek į plotį, tiek į ilgį, tiek į gylį ar aukštį.
Jam egzistuoja tik individas – čia ir dabar. Kad ilgainiui pasirinkti malonumai gali pražudyti sielą tiek žemiška, tiek amžinybės prasme, kad gali subyrėti ir išnykti tauta, leftistui nėra svarbu. Taigi, naudą ir žalą leftistas suvokia visai priešingai, nei krikščionis ar stoikas.
Tie, kas trukdo ar bent prieštarauja aukščiausiajam malonumo siekiui, leftistų požiūriu kenkia patys sau ir savo aplinkai. Todėl esą teisinga tiems žmonėms kenkti, juos „kancelinti“, skųsti, teisti ir bausti. Toks požiūris būdingas ir kai kurioms religinėms ar pseudoreliginėms sektoms, bet plačiausiai mūsų dienomis sutinkamas tarp leftistų.
Beje, leftistai taip pat turi bendruomenę, kuriai teikia pirmenybę, tik tai – ne tauta ar klasikinė religija, o pačių leftistų bendruomenė. Teikdami jai pirmenybę jie visiškai nuoseklūs.
Leftistai reikalauja, kad konservatyvių pažiūrų žmonės būtų tolerantiški jiems ir jų pasaulėžiūrai, bet patys alsuoja agresija konservatyviųjų žmonių ir jų pažiūrų atžvilgiu. Jų tolerancija – tik į vieną pusę. Ir tai – visiškai natūralu savanaudiškai, subjektyviai žmogaus prigimčiai.
Tam tikra prasme leftistai elgiasi taip pat, kaip ir jų oponentai: vienus dalykus toleruoja, kitų – ne. Skirtumas tas, kad konservatyvioji stovykla atvirai pripažįsta tolerancijos ribas, o leftistai dažnai meluoja esą tolerantiški iš principo.
Yra ir kitas skirtumas: konservatyvūs žmonės tolerancijos ribas nustato pagal doros, o leftistai – pagal malonumo kriterijus. Kas gali būti natūraliau žmogui, kuriame vyrauja gyvūniškasis, o ne dieviškasis pradas? Taip, žmogaus prigimtyje esama gėrio, bet tai – trapus ir lengvai nuskabomas augalėlis, kuriam sunku augti be dieviškojo prado šaltinio, be gyvojo vandens ir amžinosios šviesos.
Jauname radikaliosios dešinės judėjime taip pat esama nuoseklumo trūkumų. Kai kurie šių žmonių smerkia homoseksualus, bet palaiko abortus, teisina „heteroseksualią“ paleistuvystę, nes ji – natūrali. Jų „šeimos vertybės“ koncentruojasi į vieną siaurą tašką. Panašiai ir tautinėje plotmėje dažnas dešinysis radikalas teigia mylintis savo tautą, o kitoms tautoms būna abejingas arba net ir priešiškas.
Tikras konservatorius (be kabučių) savo tautą myli todėl, kad jam brangi tauta kaip tokia, kiekviena tauta. Tikram konservatoriui lytiškumas turi tą pačią tvirtos šeimos ir atvirumo gyvybei prasmę visais atvejais.
Radikalioji dešinė tik išoriškai ir tik taktine prasme susijusi su konservatizmu. Iš tiesų ji – to paties leftizmo išvirkščioji pusė. Natūralumo kultas, agresija, emocingumas būdingi tiek dešiniesiems, tiek ir kairiesiems radikalams. Jei pirmuosius iš jų galima iš dalies pateisinti, tai tik tuo, kad kairysis radikalizmas dažniausiai kyla kaip iniciatyva, o dešinysis – tiktai kaip reakcija.
Konservatoriai ir dešinieji radikalai šiandien – veikiau pakeleiviai, nei bendražygiai. Tam tikrais – globalizmo, genderizmo ar migracijos – klausimais jie gali būti sąjungininkai, bet vienus veda dorybė, o kitus – priešiškumas. Priešų paieška dešinieji radikalai taip pat mažai tenusileidžia kairiesiems.
Apibendrinant galima pasakyti, kad konservatizmo paskirtis nėra ginti natūralumą, o leftizmo paskirtis nėra su juo kovoti. Yra beveik priešingai. Todėl, kai dešinieji radikalai smerkia leftistų „naujo žmogaus“ koncepciją, būtų pravartu atsiversti krikščioniškosios civilizacijos Konstituciją – Bibliją.
Būtent joje – gal ir ne pirmąsyk, bet prieš du tūkstantmečius – iškelta „naujo žmogaus“ idėja. Lygiai kaip ir pažanga, smerkiama radikaliojoje dešinėje, yra grynai krikščioniška idėja, reiškianti amžiną tobulėjimą.
Leftistai nėra natūralumo priešai. Jie – aršiausi natūralumo kariai. O kova su jų ideologija prasideda ne kur kitur, o sveiko proto ir valios sprendime disciplinuoti savo prigimtį.
Jau seniai pastebėjau, kad šis autorius ypatingai taikliai ir tiksliai apčiuopia ir nusako pačią esmių esmę. Žaviuosi!
Ačiū Autoriui už straipsnį. Tikrai daug negirdėtų, neplatinamų pastebėjimų ir išvadų iš jų. Žmogaus prigimtis. Norėčiau ir aš neafišuojamo. Apie politiką. Kiek šiais laikais panegirkų demokratijai ir pliuralizmui! Kaip išviešinama ta “valdžios” “žu-ša-ra” (skaitykit atvirkščiai). Juk tai net ne tikrieji vadovai – o tie kurie prakišti prisidengimui… Tikrieji duodantys kryptis – už jų nugarų. Tikiu, kad jau šiame skaitmenizacijos amžiuje “žušaros” reikšmė mažės ir turėtų pasimatyti tikrieji vadovai. Artėsime prie kiniško ir gal rusiško valstybių valdymo modelių. Kai valdžia – matoma. Kai vadovai rengiami kaip sportininkai nuo mažens, kai jie mokinsis, tobulės ir tobulins pačią politiką visą gyvenimą kaip gydytojai. Ir kai jų skaitmenini reitingų “diplomai” nė iš tolo neprilygs nei Landsbergių, nei Valinskų “politiniam raštingumui”…
Neprilygs… Kas kam – ne kiekvienam suprast? Štai tai tokia ir PRIGIMTIS…
O kas dėl “leftizmo”?… Keistas terminas. Tai stoikai ateistai – leftistai? O kaip dievotieji konservatoriai, jei jau skirstome? Juk ir tie – ir tie primetinėjo, primetinėja ir turbūt primetinės savo tikėjimus ir ideologijas? Negalima šitaip štampuoti aplamai… “Leftizmas”…
Argi už “žušaros” stovi bent jau Lietuvos politikai? Juk – ne! Daugiausiai tai Vašingtone sėdintys “politikos darytojai” – ir jie tą politiką daro visoms NATO šalims ir Europos Sąjungai. NEPRIKLAUSOMYBĖ”? Nepriklausomybė per savo didžiausią paklausą įgavo tiek netikros “vertės”, kad kiekvienas Monakas Vašingtonui skaičiuojasi “lygiomis teisėmis” su Prancūzija… Kokia “Mažeikių Naftos” nepriklausomybė? Ar seniai mūsų pramonės atsakingieji “valstybininkai” atkando dantis, bandę kontroliuoti šios lenkų įmonės veiklą? “Nepriklausomybė”? Juk net Tarybų Sąjungos laikais LTSR respublikinės ministerijos turėjo kur kas daugiau teisių kontroliuoti Lietuvoje esančių net ir sąjunginių įmonių darbą! Jau tiek norėjom nepriklausomybės, kad iš tikro mes daugiau priklausomi, nei buvome. Tik savo valstybinius simbolius vartojame. Ir tai – prižiūrint ES ir NATO.
Plutokratija, kai turtas ir neviešinami oligarchai veikia daugiausiai per savo remiamą žušarą – štai kokia mūsų demokratijos forma šiandien. Pagrindinis bastionas – USA, o iš ten plečiamas per šiai “galybei” priklausančias valstybes ir valstybėles. Beje – ir pasakykite – kuo Lietuva savarankiškesnė “valstybė”, nei Virginjos “valstija”? Praktiškai – niekuo… Gal tik JT sąrašu? Vienoje gretoje su Gibraltaru…
Ačiū autoriui už labai gerą straipsnį. Tiktai teisingos mintys gali kurti gerą Lietuvos ateitį.
Šią mintį norėčiau patikslinti dėl nesąryšio tarp stoikų ir krikščionių:
“Stoikai kvietė ieškoti dorybės žmogaus prigimtyje. Krikščionys skelbė priešingai, kad žmogaus prigimtis – ydinga, ir siekiant dorybės reikia tą prigimtį pažaboti.”
Esmė yra tame, kad, kada kalbame apie žmogaus prigimtį, ji yra dvejopa: kūniškoji ir dvasinė, t. y. labai aukštų dažnių būtis. Todėl leftistai, judėdami malonumų tenkinimo kryptimi, gadina ir žaloja kūniškąją prigimtį, o sugadinta kūniškoji prigimtis nebeleidžia atsiskleisti ir vystytis dvasinei prigimčiai. Tai suprasdami, matome, kad teisūs stoikai bei krikščionys. Nors čia lyg ir nesusišneka. Bet stoikai dorybės ieško būtent dvasinėje žmogaus prigimtyje, o krikščionys siekia pažaboti kūniškąją žmogaus prigimtį, siekiančią malonumų ir aistrų tenkinimo. Tad esmingai matant abi pusės visiškai sutaria, kalbėdamos apie skirtingus tos pačios “lazdos” galus.
“Šiandien daug ginčų verda aplink klausimą: ar tam tikri lytiniai potraukiai – įgimti, ar įgyti, pasirenkami ar sąlygoti išorinių priežasčių”
Klausimas neteisingai užduotas. Lytiniai polinkiai ir įgimti, ir įgyti.
Klausimas: “Kam mokytis mažiau malonių ir mažiau sėkmingų elgesio būdų?” O sėkmingumas ir malonumas yra patvirtintas tūkstantmetės istorijos.