Birželio 15, 16 d. Vilniaus senajame teatre (Basanavičiaus g. 13) įvyks spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę premjera. Spektaklio meno vadovas – Jonas Vaitkus, režisierius – Albertas Vidžiūnas.
Spektaklyje atsiveria Vilniaus žydiškasis pasaulis, kalbos grumiasi, stumdosi – it jau kadai išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją. Grafas Potockis pereina iš krikščionybės į judėjų tikėjimą ir už tai pasmerkiamas mirti ant laužo. Ko verta tokia auka ir ką tai reiškia šiandien – mirti už įsitikinimus?
Tai paskutinė ir ilgai laukta VST premjera šį sezoną. Spektaklis rodomas lietuvių, rusų, jidiš kalbomis su titrais.
Lietuvos teatro iki šiol neatrastas litvakas Šolomas Zelmanavičius
Šolomas Zelmanavičius (1898–1941?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas, dramaturgas, scenografas, spalvinga tarpukario Kauno bohemos asmenybė, nepelnytai primirštas, sudėtingo likimo. Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie Š. Zelmanavičiaus kūrybą, bet ir jo nuotykius – dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime.
Š. Zelmanavičius Kaune dirbo dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas spektakliams, kostiumus Kauno hebrajų teatrui, surengė dvi didžiules personalines parodas, buvo labai produktyvus, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu daug eksperimentavo, studijavo impresionizmo, primityvizmo, kubizmo, ekspresionizmo ir fotografijos teikiamas raiškos galimybes.
Dėl įvairiapusės veiklos, parodų, nuotykių, draugiškumo ir atvirumo jį puikiai pažinojo Kauno visuomenė, ypač teatro ir dailės publika. Deja, Holokaustas atėmė dailininko gyvybę, nutraukė jo meninę veiklą. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m. Kauno gete, nes tolesnių žinių apie juos nerasta.
Už įsitikinimus sudegintas ant laužo
,,Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – tai Jono Vaitkaus sceninė vizija pagal Š. Zelmanavičiaus dramatinę legendą „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“, dailės darbus, žydų kultūros rašytinius ir sakytinius šaltinius. Š. Zelmanavičiaus pjesė jidiš kalba („Ger cedek. Vilner graf Potocki“) labai nedideliu tiražu išėjo 1934 m. Kaune. Ger cedekas – tai hebraiškas terminas, reiškiantis prozelitą teisuolį, į judėjų tikybą perėjusį žmogų, atsivertėlį.
Atsivertėlis Grafas Potockis – iš dalies istorinis asmuo, prieš 275 metus už įsitikinimus Vilniuje sudegintas žmogus. Pjesei Š. Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį, kuri tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi. Yra keletas užrašytų legendos pasakojimų, tačiau esminis pasakojimo motyvas per amžius išliko toks pat – tragiškai susiklosčiusi kilmingo krikščionio, kuris dėl žydų tikėjimo išsižada ne tik turtų ir socialinio statuso, bet ir gyvybės, lemtis.
Spektaklyje labai aiškūs keli sluoksniai: Grafo Potockio ir Juditos meilės bei Grafo dvilypumo (jame gyvena dvi sielos) drama, kurią lydi ryškus noras apsivalyti, atgailauti už nuodėmes, siekti tyrumo. Grafas yra tiesos ieškantis žmogus, išpažintis tampa nuolat šį žmogų lydinčiu leitmotyvu. Ugnis apvalo geriausiai, tačiau šiuo atveju ugnis – budelis, bausmė.
Ar dar galime ir verta mirti už įsitikinimus? Kur riba tarp pasiaukojimo, fanatizmo ir naivumo? Ir apskritai, ar švaros, kuklumo, saiko siekis neprieštarauja šiandien vyraujančiai „gero gyvenimo“ ideologijai?
Jonas Vaitkus: Pjesėje ryškus dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimas
Spektaklio meno vadovas Jonas Vaitkus, į teatrą beveik po 100 metų atvedęs dramaturgą Š. Zelmanavičių: „Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę. Ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju. Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo.“
J. Vaitkus paklaustas, kuo įkvepia ši unikali medžiaga, atviravo: „Pirmiausia – religijų, tikėjimo svarba. Nuo to, kaip žmogus giliai priima tikėjimą, galima pamatyti jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet supranti, kad jis neveidmainiauja, nes tikėjimas suteikia jėgų. Negaliu teigti, tas jo tikėjimas – teisingas ar geras. Š. Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas. Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi. Man atrodo, pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra.“
Daugiakalbiškumas, Vilniaus žydiškasis pasaulis
Š. Zelmanavičius pjesėje kuria spalvingą Vilniaus žydiškąjį pasaulį, atskleidžia žydų istoriją, religiją ir tradicijas. Ypatingą vaidmenį Š. Zelmanavičius skiria Vilniaus Gaonui, nors pats herojus pjesėje ir nepasirodo.
Pjesė parašyta sodria, gyva, emocinga kalba, joje gausu hebrajų kalbai ir litvakų tarmei būdingų žodžių ir posakių. Siekiant išlaikyti kuo daugiau autentiškumo ir perteikti kalbos spalvingumą tekste neverčiami kai kurie žydų kultūrinių ir religinių realijų pavadinimai.
Spektaklyje kalbos (jidiš, lietuvių, rusų, hebrajų) grumiasi, stumdosi – it jau kadai išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją.
Režisierius Albertas Vidžiūnas: „Tėvų atminimui sukurta Š. Zelmanavičiaus pjesė apie atsivertėlį Grafą Potockį siekia apčiuopti esminius, lemtingus religinio tikėjimo motyvus. Gyvybingose, spalvingose bei misticizmo kupinose scenose dramatiškai pristatomos veikėjų būsenos, o tragiška kilmingojo, kuris vardan tikėjimo visko išsižadėjo, lemtis išryškina visuomenės nerimą, žiaurumą ir kartu didelį dievobaimingumą.“
Aktorius Maksimas Tuchvatulinas: Koks jausmas, kuomet tave sudegina ant laužo?
Pagrindinis Grafo Potockio vaidmuo patikėtas aktoriui Maksimui Tuchvatulinui:
„Ką man reiškia Potockio vaidmuo? Tokiame spektaklyje pagrindinis vaidmuo tenka pirmąkart. Tai mane jaudina. Laukia didelė atsakomybė. O vaidmuo nėra labai sudėtingas. Viskas sukasi aplink Potockį, nors pats Potockis vaidina gana nedaug. Su Vaitkumi dirbu ne pirmą kartą, man patinka, kaip jis tą daro. Kaip jis užpildo kiekvieną sceną, įpučia jai gyvybę. Džiaugiuos, kad manim patikėjo ir pasitikėjo.“ Aktorius, paklaustas, koks jausmas, kuomet tave sudegina ant laužo, kad ir scenoje, tik juokavo: „Kol kas šios scenos dar nerepetavome…“
J. Vaitkus kalbėdamas apie aktoriaus pasirinkimą pažymėjo, jog vertina aktoriaus jaunystę, teigiamą naivumą ir nuoširdumą ir tai, kad M. Tuchvatulinas neturi absoliučios profesinės patirties, kuri žmogų paprastai ištvirkina.
Platus kūrybinis arsenalas
Spektaklyje vaidina didžioji Vilniaus senojo teatro trupės dalis. Scenografijos ir šviesų dailininkas – Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, choreografė – Leokadija Dabužinskaitė, projekcijų autoriai – Agnė Marcinkevičiūtė, Artūras Šimonis, Darius Budrys. Neapsieita ir be žydų kultūrą išmanančių konsultantų – gelbėjo Lara Lempertienė, Vilma Gradinskaitė.
Scenografijoje, vaizdo projekcijose naudojami Š. Zelmanavičiaus darbai, pjesės iliustracijos, archyvinės nuotraukos. Pasak J. Vaitkaus, spektaklyje visomis išgalėmis vengta išorinio dekoratyvumo, o dirbant su istorine medžiaga dažnai esama šio pavojaus.
Spektaklyje itin svarbus muzikinis sluoksnis. Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė:
„Skaitant pjesę mintyse iškart suskambo keletas muzikinių temų: žinojau, kad norėsiu girdėti gyvą violončelę, dainuojančius bei muzikaliai kalbančius aktorius. Grafo dvilypumas iri sielų, kaip personažų, buvimas scenoje padiktavo ir vieną iš komponavimo priemonių – vienu metu skamba gyvi ir iš anksto įrašyti balsai. Tai ketvirtas spektaklis, kurį kuriu su J. Vaitkumi, visuose nevengiame dainuojamųjų numerių. Režisieriaus pasitelktas daugiakalbystės principas muzikai ir aktorių vokaliniams numeriams suteikė daugiau galimybių, nes daugiakalbystė – ne tik stiprus draminis, bet ir muzikinis aspektas.“ 
Jolanta Rimkutė: Pagrindiniai mūsų skirtumai ne kostiumuose, o galvose, tikėjime
Kostiumus spektakliui kūrė dailininkė Jolanta Rimkutė:
„Man buvo iššūkis, nes veiksmas vyksta XVIII a. vidurio Lietuvoje, žydų bendruomenėje. Reikėjo išsiaiškinti, kaip to meto miestelėnai, lietuviai ir žydai rengėsi, tad teko skaityti daug literatūros. Nors esu kūrusi daug istorinių kostiumų, toks konkretus LDK laikotarpis buvo naujiena.
Turėjau susipažinti su laikmečiu ir tik tada daryti sprendimus. Trupė didelė, todėl reikėjo rasti sprendimus, kaip tą patį aktorių greitai transformuoti į kitą personažą. Tai – vienas iš didžiųjų šio pastatymo iššūkių. Tik bendradarbiaujant su scenografu ir režisieriumi, žinant istorinį kontekstą, pjesės turinį, galima turėti savo viziją ir nuspręsti, ką norisi perteikti.“
J. Rimkutė pažymėjo, kad pagrindiniai mūsų skirtumai nėra kostiumuose, o mūsų galvose, tikėjime, žmonių išvaizda pernelyg nesiskiria, esminiai skirtumai slypi tikėjime. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės rengiasi labai panašiai, bet yra labai skirtingų įsitikinimų.
Kostiumų dailininkė pasidžiaugė, jog J. Vaitkus leidžia nežinoti visko iki galo, o tai suteikia teatrui stebuklo jausmą. Teatras yra stebuklų vieta, daug kas gimsta paskutinę savaitę prieš premjerą.
Tai paskutinė ir ilgai laukta VST premjera šį sezoną. Spektaklis rodomas lietuvių, rusų, jidiš kalbomis su titrais.
