Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai džiaugiasi, kad praėjusiais metais kurtinių veislyne išaugo 7 jaunikliai. Veislyne vyksta kartų kaita, todėl būtinas atsinaujinimas. Tad rudenį į gamtą paleisti tiktai du patinai. Visokių istorijų su kurtiniais nutinka.

Apie tai pasakoja gamtininkas Algis Butleris, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius.

„Neįtikėtina buvo tai, kad perėjo jau devynerių metų sulaukusi patelė, kurios vienas jauniklis sėkmingai išaugo. Kiti trys jaunikliai nebebuvo gyvybingi ir neišgyveno. Žinant, kad vidutinis kurtinio amžius gamtoje apie penkeri metai, tokios solidžios amžiumi kurtinės vados palikuonys iš viso išimtis net įvertinus tą faktą, kad kurtiniai nelaisvėje išgyvena ženkliai ilgiau. Tačiau vyresnių patelių jaunikliai neišgyvena dažnai, nes, matyt, iš senesnių patelių paveldi ir įvairių defektų, kurie sutrukdo išlikti bei užaugti.

Veislyne Lenkijoje su kur kas didesne kurtinių veisimo patirtimi, tokio amžiaus patelės iš viso neperėjo, o bandant išperinti senų ir devynerių metų amžiaus patelių sudėtus ir paliktus kiaušinius kitais būdais, jauniklių visiškai nepavyko išauginti. Betgi mūsų devynmetė kurtinė perėjo pati! Iš viso paukštė sudėjo devynis kiaušinius, iš kurių jai perėti palikti šeši, o kiti trys perinti inkubatoriuje. Iš vieno jame išsiritusio kiaušinio išsirito ir išaugo graži patelė.

Ketvirtosios savo gyvenimo savaitės pradžioje jauniklė atiduota mamai. Ir mūsų nuostabai, kas irgi išimtis, motina ją itin draugiškai sutiko bei ėmėsi globoti. Tuo metu jos pačios išperėtų jauniklių jau nebebuvo likę.

Turėjome ir kitokios patirties, kuomet įleistą iki tol nematytą jauniklį patelės sutikdavo priešiškai, netgi agresyviai. Toks elgesys keldavo paukščiukams mirtiną pavojų, nes didžiulė tikimybė, kad kurtinė jos nepažinto kurtiniuko nepriims, o dargi užkapos snapu. Tad iš pradžių itin abejota ar verta ryžtis biologinei motinai pasiūlyti globoti atskirai gyvenusią ir tik žmones mačiusią jauniklę. Tačiau šią iš pradžių įleidus į gretimą voljerą ir pamačius iš kitos pertvaros pusės tikrai karštus motiniškus jausmus rodančią kurtinę, ryžtasi jas abi apgyvendinti kartu.
Ir tikrai: tarp paukščių užsimezgę draugiški santykiai tapo džiugiu visos istorijos akordu. Juk buvo ir kiti klausimai. Kaip jaunoji kurtinė augusi globojama dviejų darbuotojų, „susikalbės“ su kitu paukščiu? Motinos su jaunikliais bendrauja įvairių garsinių signalų kalba, savotiškai jų mokomasi. Perinimas inkubatoriuje, po to – augimas dėžėje vienumoje papildomai pasišildyti palendant po motinos šilumą ir priedangą atstojančia elektrine šildykle. Tiesa, viena iš darbuotojų pamėgdžiodavo kai kuriuos patelės balsus ir tai buvo vieninteliai žingsniai viliantis tai padėsiant ateityje pritapti kurtinių pasaulyje.

Šiuo metu jaunoji kurtinė gražiai užaugusi labai ramaus būdo paukštė. Mes ją pasilikome veislyne, nes tokios patelės nelaisvėje sėkmingiau veisiasi bei užaugina ramesnius jauniklius.

Rudenį į gamtą paleidome du patinus. Štai pirmasis iš Vyslos kurtinių veislyno parvežtas tuomet jaunas gražuolis kurtinys patinas dabar gyvena jau dvyliktus metus ir tai lyginant su žmonių amžiumi būtų panašiai tas pats, kas žmogus pasiekęs pusantro šimto metų. Taigi gili senatvė, kokios nesutinkant jokių priešų bei gaunant visada užtikrintą ir kokybišką maistą įmanoma sulaukti tiktai nelaisvėje. Visa kurtinio išvaizda bei laikysena liudija jo garbų amžių. Netgi galvos plunksnos nebe juodos, o pražilusios. Gamtoje taip atrodančių kurtinių nebesutiksi, nes čia tiek išgyventi nelemta.

Paukščių ilgaamžiškumas nelaisvėje ir gebėjimas ilgiau išlikti produktyviais liudija ir mitybos visavertiškumą. Tai galėtų būti atsakymas abejojantiems bei klausiantiems argi verta kurtinius lepinti šilauogių, spanguolių ir kažkiek jauname amžiuje – mėlynių uogomis. Juk jos – subalansuotos mitybos dalis, kurioms lygiaverčių pakaitalų tiesiog nėra. Gyvūnai nelaisvėje taip kaip gamtoje neturi galimybės laisvai pasirinkti taigi čia kurtiniams duoti ko neišvengiamai reikia, privaloma.

Dabar veislyne turėtų būti žiemos nuotaikos. Bet metams baigiantis, po gruodžio dvidešimtosios, vėl atkuto vienas iš kurtinių patinų. Jo elgesys tapo agresyvus ir lyg pavasarį per tuoktuves ėmė puldinėti darbuotoją. Šiam paukščiui pavasaris jau dabar ir nurimti dar neketina.