Tarp žiemos ir pavasario

Pasibaigus pirmajam balandžio dešimtadieniui gamta dar nebuvo išbridusi iš žiemos. Laukiamas masinis sugrįžtančių sparnuočių rūšių antplūdis Karšuvos girios kol kas nepasiekė. Per daugiau nei dvidešimtmetę rezervato istoriją gamtos reiškinių vėlavimu išsiskyrė tiktai 1996-ųjų metų pavasaris.

Tuomet, laukdami įkyrėjusios ilgos žiemos pabaigos irgi stebėjome kažką panašaus. Instinkto genami namo, sparnuočiai per ilgai užtruko pakeliui į savus kraštus, tačiau ankstyvesni sugrįžėliai čia rado atšiaurią gamtą, kurioje išgyventi tapo sunkia užduotimi. Štai gervės rezervato apylinkėse pasirodė kaip niekad vėlai – tiktai kovo trisdešimt pirmąją. Po kelių dienų porą aptikome trimituojančią jau iš sniego besivaduojančios pievos pakraštyje. Visos per kelias dienas parlėkusios paukštės pasirinko atviras vietas kur sąlygos pramisti geresnės, nes ten sniego menkai telkę.

Todėl nieko keista, kad dar nesenai nuo spanguolių uogų raudonavę kupstai dabar beveik ištisai nuuogauti. Ant gelsvai žalsvų stiebelių palengva kyla kupstinių švylių žiedai, kurie paukščiams – pirmas šviežias šių metų žalumynas. Greta plynių esančių juodalksnynų gervės šalinosi. Ir tai visiškai suprantama. Ten dar balandžio devintąją tvyrojo žiema. Ledą ištisai dengė sniegas ir tiktai po mažoje sausumos salelėje augančiomis eglutėmis rudavo pernykščiai lapai. Iš čia pabaidyta pakilo slanka, kuri vartydama pakritas tikriausiai rado mažą galimybę ten paieškoti žiemojančių vabzdžių.

Kaip bebūtų, tokie atvejai visada stebina. Juk slankos paprastai parlekia juodalksnių miškuose ar kitur šlapynėse atsiradus nors mažiems tęžtantiems durpės plotams, kuriuos smaigydamos ilgais snapais susiranda ten pasislėpusius gyvius.

Vėsus pavasaris ilgai tildė žiemojusius giesmininkus. Keleto laipsnių šaltis trikdė įvairus sparnuočius, taip pat pelėdas, kurių mėnesėtomis kovo pabaigos naktimis taip ir neteko išgirsti. Kaip reta tylūs medžiuose kopinėjo geniai. Juos dažniausiai galėdavai aptikti išgirdęs būdingą stuksenimą snapais į medžių kamienus. Juos bei kitus paukščius išjudino tiktai paskutiniųjų dviejų dienų orų pokyčiai. Baigiantis pirmajam mėnesio dešimtadieniui galop virš girios pasirodė žąsų būriai, cypsėdami patraukė pieviniai kalviukai, prie sodybos pasirodė pirmasis paprastasis kikilis.

Dabar jau gana gausiai gieda juodieji strazdai, skamba amalinių strazdų giesmės, pelkę suvirpino tetervinų burbuliavimas. Pastarieji tokį kaip dabar aktyvumo lygį įprasto ankstyvumo pavasariais pasiekia kone mėnesiu anksčiau. Pagaliau atgijo ir tetervinų giminaitės jerubės. Iš eglynų smelkiasi tylus jų švilpimas. Vienas iš greta kelio stebėtos poros paukščių, matyt, apimtas tuoktuvių nuotaikos ir visiškai praradęs atsargumą ėmė kažką lesinėti nuo žemės, nekreipdamas dėmesio į už keleto metrų sustojusį automobilį. Jerubėms šaltasis metas ženklių praradimų neatnešė ir šių dienų sulaukė didžiuma paukščių.

Neseniai stebėjome Artosios pelkės pušelėn nusileidusius du svirbelius. Jų žiemojančių šiemet buvo labai mažai ir tai ko gero vienas vėlyvesnių stebėjimų prieš išskrendant į šiauresniuose kraštuose esančias perimvietes. Čia pat virš aukštapelkės balandžio dešimtąją padrikai skrido baltosios kielės, kurių viena iš gentainių kitą dieną giedojo šalia pamiškės trobos.

Viešvilės valstybinio gamtos rezervato pranešimas