Išskrendančių paukščių sparnais mums moja išeinanti vasara. Traukiasi, užbaigdama sausringą pusmetį, kuomet gamtą kamavo kritulių stygius. Užtat galėjome džiaugtis giedrais orais ir saule. Lieka viltis, kad gamta atsigriebs rudenį.
„Pelkėti Viešvilės rezervato plotai beveik virto sausuma. Daugelį klampynių galima įveikti beveik nesušlampant batų. Žemapelkėje viksvos beveik siekia smakrą, susiverdamos virš einančiojo galvos. Šiugžda nendrių stiebai. Protakose, kuriomis šlapiuoju laikotarpiu pelkių vandens perteklius suplūsta Viešvilėn, dabar tik šiek tiek klampiau. Pelkėje gyvenančiai briedei buvęs vandens kelias, vingiuojantis tarp iškilių viksvų kupstų, tapo patogių susisiekimo su sausuma taku. Tai liudija pirmyn ir atgal keliavusio žvėries durpėse išmintos gilios pėdos. Link pelkės pakraščio sprūstanti Viešvilės vaga irgi tuščia. Kai kur dugną dengia pavieniui ir didesniais sąžalynais augančių lūgnių lapai. Pavasario vandens tėkmę negyvame dugne mena suneštų šakų užtvaros.
Tolstanti nuo pelkių vaga pamažu atgyja ir ją šaltiniai pripildo seklaus vandens. Trūkstant gelmės, bebrai iš senų šakų susirentė užtvanką ir bent mažoje upelio atkarpoje be vargo dar gali plaukioti. Tokių ankstyvų užtvankų statybomis šie gyvūnai imasi tik tada kai vandens trūkumas tampa nepakenčiamai grėsmingas ir kelia pavojų saugumui. Dėl kritulių stokos kenčia ir kiti vandens telkiniai. Viešvilės vidurupį nuo žemupio skiriančio Ežerėlio upelio siaurutės vagos dugne vandenį pamatome iki Viešvilės likus vos keliems šimtams metrų. Tačiau daugelyje vietų vos poros centimetrų ir sprindžio ar kiek didesnio pločio vandens ruoželyje su gilesnėmis vagos įdubomis, esama gyvybės. Čia, gana tvarkingai pasidaliję upelį, pavieniui gyvena iki septynių centimetrų ilgio siekiantys margašoniai upėtakiukai. Jie sekliausiais ruožais vos praplaukia. Vandens, o ypač maisto stoka riboja jų gausą ir vienoje vietoje niekur nerasime dviejų žuvyčių.
Girios pakraščiu tekantis Nemunas irgi kaip reta nusekęs. Nuo kranto tįsta smėlio pusiasaliai, veriasi naujos seklumos ir klampynės. Šiuo metu į žiemavietes keliaujantiems įvairiems tilvikams dabar čia tikras rojus. Jų ramybę trikdo tik žvejai. Paukščiams pasiekiamo maisto pakankamai, todėl prie didžiosios mūsų upės vienu metu apsistoja tiek mūsų krašte perintys perkūno oželiai, krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai ir tik klajonių metu apsilankantys žaliakojai tulikai bei kitų rūšių smulkesni giminaičiai.
Rugpjūčio dvidešimt trečiąją virš Nemuno slėnio melodingai švilpaudamos praskrido didžiosios kuolingos, viena kita susivėlinusi geltonoji kielė, gegutė. Ilsėdamiesi pakrantėje, rymojo pilkieji garniai ir penketas didžiųjų baltųjų garnių, užutėkiuose spietėsi didžiųjų dančiasnapių pulkeliai“ – įspūdžiais dalijasi Direkcijos specialistai.
Nedrumsčia Karšuvos girios rimties triukšmingų grybautojų balsai. Šiųmetė kritulių stoka lėmė itin menką grybų derlių. Keliaujant miškais sutinkami mėlynių ar bruknių rinkėjai, bet jie savo elgesiu gamtos darnos netrikdo. Rezervato gamtininkų džiaugsmui girioje tvyro gaivi ramybė ir tikro atokvėpio metas.
„Paskutines dienas šalia kranklio lizdo, kuriame ir perėjo, leidžia sketsakalių šeimyna. Artinantis link jau tuščios gūžtos, tėvai ima įnirtingai šaukti, neatsilieka ir gretimose pušyse tupintys jaunikliai. Tiesa, pastarieji, kitaip nei tėvai ne skelbia pavojų, o tiesiog reikalauja maisto. Seniams pakilus skristi, juos triukšmaudami persekioja amžinai alkani ir jau vikrūs ore sakaliukai. Polinkį į didesnį triukšmą, kas paprastai būdinga nesenai lizdus palikusiems jaunikliams, iki šiol išsaugojo didžiojo margojo genio palikuonys. Šie savarankiški tapo dar vasarai neįpusėjus, bet pratisai šaukiančius geniukus, tarsi prašančius maisto, sutinkame ir dabar“ – pasakoja gamtininkai.
Atėjo metas, kada vis daugiau gamtos reiškinių vadiname paskutiniais. Galbūt jau paskutinį kartą šiemet girios pakraštyje stebėta paprastoji medšarkė. Perėjimo vietose šių paukščių jau senokai nematyti. Vėlyvą volungės giesmę, jau pasibaigus didžiajai migracijos bangai, girdėta saulėtą rugpjūčio aštuonioliktosios rytą. Po šešeto dienų vakarėjant tylus geltonplunksnis patinas maitinosi beržo šakose ir švysčiodamas besibaigiančios vasaros spalvomis nuplasnojo pelkės link.
Rudenėjant gamtoje daugės spalvų. Bus tylu, gaivu, o dulksnojant rudeniniam lietučiui, žiūrėk ir ims kyšoti rudagalvių baravykų galvelės.
Lankykitės Lietuvos saugomose teritorijose. Visais metų laikais gamta pateikia begales siurprizų, tik mokėkime juos matyti akimis ir širdimi.
