Kiekvienas metų laikas turi savitą bruožą. Šis pavasaris išsiskiria tolygia bei nuoseklia eiga. Be jokių stabtelėjimų ir skubos. Kritulių iki šiol sulaukta labai mažai. Nestora per žiemą susikaupusi sniego danga sunyko palengva nesukeldama potvynio Viešvilėje. Vagoje vanduo pakilo, tačiau neišsiliejo iš krantų į slėnius kaip dažnai tokiu metu anksčiau nutikdavo. Naktimis vis sugrįžtantis šaltis kliudė vykti greitesniems pokyčiams. Tačiau dabar surasti bent menkus sniego likučius būtų sunki užduotis. Tuo tarpu ledo dar pakankamai.
Pelkėje likęs įšalas, nors daug kur šiluma jį jau atitirpdė ir kojos prasmenga gilyn į klampynę ar samanas. Kovo dvidešimt septintąją didžiąją dalį Buveinių ežero tebedengė ledas. Tiktai rytiniame pakraštyje raibuliavo vanduo.
Gyvoji gamta jautriai reaguoja į orų permainas. Pastoviai vėjuoti orai gerokai apsunkina paukščių stebėjimą. Tai ypač trukdo aptikti pirmuosius sugrįžusius naujų rūšių sparnuočius. Tokiu oru jie daug tylesni ir sunkiau išgirstami. Vos tik juodalksnynuose ištižo pirmosios atitirpusių durpių properšos, kovo septynioliktąją pasirodė slankos. Šie ilgasnapiai šlapių miškų tilvikai skrenda prietemoje ir tada galima išgirsti trumpą ciksėjimą. Virš girios giedodami plasnoja paprastieji čivyliai, apstu skrendančių paprastųjų kikilių, kurių giesmių klegesio per paskutinę savaitę prisipildė visi miškai. Bet atvirų vietų paukščiai pieviniai kalviukai didelių miškingų plotų vengia ir pastarosiomis dienomis virš girios girdėjome vos pavienių keliauninkų balsus.
Kur tik bežvelgtum, matomi visokie nauji atgimimo ženklai. Vartydamiesi ore tuoktuvių šokius šoka paprastieji suopiai, iš pelkių sklinda skvarbūs gervių šūksniai, storakamieniuose miškuose aidi geninių paukščių trelės. Vis dar stingant atviro vandens, nenustebino pelkės praplaišoje telkšančioje balutėje besiturškianti didžioji antis. Būsimu būstu naujajai kartai auginti susirūpino didieji margieji geniai. Po stora drebule boluoja iš kamiene pradėtos kalti uokso landos išmestos skiedros.
Šilti orai ženkliai sužadino žiemojusius sparnuočius ir jie apie save praneša giesmėmis. Žiemą vos pastebimi kėkštai dabar ypač balsingi. Šie paukščiai ne tik čerškia ar kitaip triukšmauja, bet apimti pakilios nuotaikos melodingai gieda. Kiekvienas savaip nepakartojamai traukia tarytum fleitos skleidžiamų garsų praturtintą giesmę. Jos melodingumu ir savitu skambesiu kėkštai neabejotinai lenkia daugelį smulkiųjų giesmininkų ir ypač toli palieka savo giminaičius kitus varninius paukščius. Būdami vieni geriausių improvizatorių ir mėgdžiotojų, kėkštai nepaprastai pagyvino savo mėgstamus eglynus.
Čia pat sutinkame ir jerubių poreles. Nudžiugino tai, kad po pernykščio itin nepalankaus veisimosi sezono, kuomet šie sparnuočiai dėl nepalankių orų išaugino mažai palikuonių, žiemą išgyveno bei pavasario sulaukė gana ženkli jerubių dalis. Tad įvairiose rezervato vietose, jei pačių paukščių nepamatome, tai bent išgirstame tylią, lyg iš po žemių ataidinčią giesmę.
Antrąjį šimtmetį gyvuojančiame pušyne ūkčioja karveliai uldukai. Tame pat miško sklype pora įsikuria kasmet. Čia gausu juodųjų meletų išskobtų uoksų, tad šie paukščiai neturi vargo pasirinkti sau tinkamą drevę. Eglėse gieda ir vėliau parlėkę karveliai keršuliai. Miškuose čiulba amaliniai, juodieji strazdai ir strazdai giesmininkai. Virš sausų pievų bei viržynų liūliuoja lygučių giesmės.
Iš žiemos įmygio bunda augalai. Žydi arba jau baigia žydėti lazdynai. Tiesa, iki pusiaužiemio užtrukusi šiluma šiems augalams atnešė vien žalos. Per anksti atbudusius žirginius apšaldė po to prasidėję speigai. Taigi dabar ant dalies krūmų be jokios gyvybės parudę tįso nebegyvi, jau niekad nepražysiantys žirginiai. Paupyje ką tik kvapnius šviesiai raudonus žiedus išskleidė žalčialunkiai. Rezervate jie kitur ir neauga. Aukštapelkėje kiminų pataluose geltonai pražydo kupstiniai švyliai. Kol kas tai vieninteliai žydintys žoliniai augalai. Saulės pašildyti nuraudo juodalksnių žirginiai.
Bunda ir vabzdžiai. Jau keletą dienų saulėkaitoje plevena drugiai citrinukai, spungės bei daugiaspalvės plaštakės. Ore, susipietę į debesėlius, plevena uodukai. Atkuto boružės, švysčiodami juodai melsvais antsparniais pievoje rėplioja mėšlavabaliai. Lapuotynuose atgijo erkės ir kibiomis priekinėmis kojomis taikosi įsitverti į pro šalį praeinančius šiltakraujus gyvūnus. Sparčiai sausėjančiose pievose ant pernykštės žolės pirmyn atgal bėgioja vorai. Besivaduojančio nuo ledo šalia rezervato esančio tvenkinio pakrantėse šildosi pievinės varlės, iš vandens sklinda ankstyviausiųjų pilkųjų rupūžių tuoktuvių balsai. Seklumoje nardo plėšrūs vandens vabalai dusios. Gamtininkams, ypač gyvūnijos stebėtojams, prasidėjo darbymetis. Dabar svarbiausia visur suspėti, neatsiliekant nuo vis sparčiau besisukančio gamtos laikrodžio.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija
