Gruodį palydint Viešvilės gamtiniame rezervate

Kai šiluma vis dažniau persikelia į žiemą, sunku supaisyti koks iš tikrųjų metų laikas dabar. Gal iš tikrųjų ruduo? Ir saulė vis palepina. Tegul kartais tik pro debesis, bet vis tiek nuo to dieną skaidriau.

Regis kritulių ne tiek daug, bet papelkio žemumų pievos žliugsi, o šernų išknistose juodumose telkšo vanduo. Tačiau niekur kitur vandens neatsirado daug. Kad jo pakankamai, toks įspūdis susidaro tiktai ties bebrų užtvankomis Viešvilės vidurupyje. Čia jis pristabdytas bebrų statinio užpildė vagą iki krantų viršaus ir kliokia smagiai versdamasis per iš šakų suręstas užtvaras. Bebrai savo didžiuosius rudens darbus jau nuveikė: kažkur čia vandenyje suguldė žiemai sukauptas šakų atsargas. Bus juodai dienai ką užkrimsti. Nors nebūtinai tokia diena ateis. Jie ne, sniego nebus daug keliaus versti naujų medžių maistui ir iki pavasario tos atsargos vandenyje liks beveik nepajudintos.

O kol kas gamta lepina ne vien bebrus. Jerubių pora sutikta miškingos pelkės pakraštyje vaikštinėjanti. Neabejotinai paukščius priviliojo ant kiminų raudoniu tviskančios spanguolių uogos. Pakilusios jerubės pasislėpė pušų viršūnėse ir kantriai tenai ištupėjo praleisdamos po medžiais praeinantį stebėtoją. Jerubių grynų pušynų paukščiais nepavadinsi, tačiau dėl uogų jos noriai palieka saugesnę eglių priedangą gretimame miško plote. Todėl pagrindinė šių sparnuočių buveinė, besiribojanti su kitokių nei ten gėrybių kupina pelke – reikšmingas privalumas, paįvairinantis gana monotonišką rudens – žiemos racioną.

Jei ta pačia pelke keliausime toliau, būtinai aptiksime iki durpių išmintus elnių takus. Maisto tokioje pelkėje elniams mažai, tačiau nežinia kiek laiko tie žvėrys, ištisos jų kartos nuolat žygiuoja per ten pat į kitur esančias ganyklas ir atgal. Gal juos masina stabtelti ir pakeliui esanti šlapynės apsupta sausumos sala su gausiais mėlynių sąžalynais, nes kaip tik prieš ją brydė pelkėje išsisklaido. Piečiau rezervate esantis viržynas šį rudenį ir žiemą sulaukia išskirtinio jau kitos elnių bandos dėmesio. Keletoje vietų gelsvuoja ištrypti ratilai iki įdubų smėlyje. Sunkiai paaiškinama, kodėl žvėrys tiek siautėja vienoje vietoje sumindami viską iki plikumos. Ir po kurio laiko vis ten pat sugrįžta kanopomis vėl pakedenti besusigulintį smėlį.

Gruodžio viduryje pamiškėje iš slėptuvės stryktelėjęs baltasis kiškis dar nepriminė to baltai žiemai pasiruošusio gyvūno. Visas rusvas, tik ties uodega švytėjo balzganas kailio lopas. Dar ne žiema gruodžio pabaigoje atrodė ir žvirblinei pelėdai, kuri brėkšiant dienai įsismaginusi švilpavo eglyne. Pasilikusi sunkmečiui, mažoji giesmininkė nuolat vis užtinkama ten. Ištikima visus metus pamėgtai buveinei pelėda ją sykiu saugo nuo svetimųjų gentainių, galbūt kažkur girioje ieškančių gero laisvo ploto kuriame galėtų visus metus budėti buveinės sargyboje ir mėgautis ūksminga eglių priebėga. Jei ne šilti ramūs orai, žvirblinės pelėdos giesmės ko gero neišgirstume. O dieną eglyne dabar tylos daug. Savo balsais retsykiais išsiduoda kuoduotosios ir juodosios zylės, tyliai krebždendamas medžio kamienu cirpteli liputis. Net rėksmingumu išsiskiriantys kėkštai mažabalsiais tapo. Ir jei triukšmauja – reiškia priežastis tikrai rimta.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija