Pažvelgus į Žuvinto ežerą, visiškai nepanašu, jog dabar – paskutinės kalendorinio rudens dienos. Kai virš ežero prasisuka medžiojantis jūrinis erelis, pamatai, kiek daug sparnuočių užsilikę ežere.
Ežero pakraščiai ir tarpušvendriai lapkričio viduryje jau buvo užšalę. Tada į atviriausias ežero vietas, vietinių žmonių vadinamas gylėmis, persikraustė pulkai didžiųjų ančių. Dabar ledo nebėra, bet antims atvirumuos visiškai tiko. Apie keturi tūkstančiai didžiųjų ančių, šimtiniai pulkai klykuolių ir kuoduotųjų ančių dabar labiausiai krenta į akį stebėtojui. Tačiau ne tik tos rūšys. Ežero pakraščiuose vienas kitą vaiko pusšimtis didžiųjų dančiasnapių, atokesnėse vietose – mažieji dančiasnapiai, kormoranai. Vėliausios paukščių apskaitos metu stebėti netgi užsilikę baltieji garniai.
Nepasitraukė ir balsingos migruojančios žąsys. Ryte iš ežero į laukus išskrenda daugiau, nei pusantro tūkstančių žąsų. Daugiausia tai želmeninės žąsys, bet yra ir baltakakčių, netgi pilkųjų žąsų. Negali atsigėrėti jų skrydžiu, kai jūrinis erelis įsisuka į tankų jų būrį.
Rudeninėmis nuotaikomis vis dar gyvena ir kiti sparnuočiai. Virš ežero ir apylinkėse išvysi vėlyvus pempių, varnėnų būrius, pelkės pakrantėse – užsilikusius kikilius. O saulėtą dieną paskutinę lapkričio dekadą dar skraidė bitės ir citrinukai. Net purienos išskleidė geltonus žiedus vandens užlietose žemapelkėse.
