Kuo ypatingas ruduo Viešvilės rezervate

Kuomet šiugždendami nuo medžių baigia kristi susivėlinusieji lapai, tai dažniausiai sutampa su trečiojo rudens mėnesio pradžia. Gal tik jauni beržai ilgiau laiko juos kybančius, kurie pamažu rusvėjantys ir nuogos tuštumos vis labiau spaudžiami pavieniui atsiskiria nuo šakų papildydami storėjantį krituolių sluoksnį. Kuo ypatingas šis lapkritis gamtoje – gamtininko Algio Butlerio stebėjimai…

Ilgesingai pulkelyje švilpaujančios juodagalvės sniegenos priduoda rudeniui liūdesio spalvų. Bet ne visur tokios gedulingos žengimo žiemon būsenos. Pamiškės nuotaiką pagyvina būrelis ilgauodegių zylių. Šios nenustygsta nuolat straksėdamos šakose. Kitų rūšių zylės atvirų vietų vengia labiau, todėl

pastarosios tuo išskirtinės. Žavios savo švytinčiu baltumu bei nuolat keliaujančios. Juodalksnyno tylą sujaukia atlėkę alksninukai ir apsiautę kelių pasirinktų medžių viršūnes. Verta pasidžiaugti, kol jie dar čia ir neiškeliavo žiemoti į gretimus truputį šiltesnius kraštus.

Tačiau miško gelmėje pastebėtas atsargus sparnuotis kranklys – tikrai ne miško gūdumos mėgėjas. Paukštis lyg kažkuo užimtas. Iš toliau ataidintys gentainių balsai atsako į kylantį klausimą. Toliau nuo juodalksnyno pakraščio vienas kitą perrėkiantys juodieji paukščiai išdavė ten esant jų nusižiūrėtą maisto šaltinį. Jaunas jūrinis erelis irgi ten, bet pirmasis, nelaukdamas kol bus aptikta tokia paukščių sambūrio priežastis, skubiai pasišalino Pasirodo, vilkai užspeitė antrametį briedį, kurio paskutines gyvenimo akimirkas liudijo iki juodumo ištrypta juodalksnyno durpė. Ne kas buvo likę ir krankliams su ereliu: vien išverstas kailis ir tvarkingai apgraužti kaulai. Vilkai, pajutę ateinantį žmogų, pasitraukė per keliasdešimt metrų ir ilgokai tyrinėjo aplinką mėgindami išsiaiškinti kas ten pajustas artinantis, bet nenustatytas galėtų būti.

Plėšrūnai tik po keleto minučių netikrumo, nupėdino toliau iš stebėtojo akiračio, bet ko gero sugrįžo vėliau dar kartą prie grobio likučių. Vilkai rezervate nepersekiojami todėl jaučiasi užtikrintai. Tad ir po sėkmingos medžioklės pasisotinę nenutolo nuo grobio, o liko budėti arti, ką liudijo sausumoje likęs guolis. Tai ką pavyko aptikti, dažniausiai būna nematoma gyvūnų gyvenimo pusė. Daugybė įvyklių praeina nepastebėti ir dažniausiai apie tai nieko nesužinome. Tuomet gamtoje ypač svarbu detalės. Kaip pastaruoju atveju krankliai, padėję surasti tai, kas greitai būtų buvę sunaikinta ir paslėpta gamtos.

Kas dar girioje naujo? Nebegirdėt žvirblinių pelėdų, dar spalio paskutinį dešimtadienį triukšmavusių. Jas tarytum apsiautė ir užtildė gilėjantis ruduo. Naminės pelėdos tik dar vis balsingos. Prisirišusios prie savo nuolatinės gyvenamosios vietos, pastoviai primena apie save pasigarsindamos. Net tamsiausią naktį. Daugybę metų nuostabą žadina jerubės.

Galima begalę kartų vaikščioti jų gyvenamosiomis vietomis ir nesutikti. Po to staiga jas čia stebėsi nuolat lyg būtų atsiradę iš niekur. Džiugina, kad rezervatui artėjant link savo trisdešimtmečio, miškai įgyja daugiau natūralių bruožų. Daugėja išvartų, ima augti įvairiaamžiai medynai, pradeda rastis mažos aikštės. Tai palanku ir jerubėms. Uogos, kurios rezervate paliekamos vien gamtai irgi atlieka svarbų vaidmenį. Štai šiemet paežerėje užderėjo neblogas spanguolių derlius. Tiktai kiekvieno apsilankymo ten metu jų matydavome vis mažiau. Jokių aiškiai pastebimų rinkėjų buvojimo ženklų.

Belieka manyti, kad ten veikiausiai pabuvojo spanguolių mėgėjai sparnuočiai. Taip pasitaiko ne pirmi metai įvairiose rezervato pelkių vietose. Visgi ruduo, kelionių metas ir kažkam skrendančiam, o ir gyvenančiam sėsliai reikia pasisotinti. Kuomet kyla mintis apie žmones, kurie, neleistinai įsibrovę į gamtos namus, galėtų pauogauti, tai toks paaiškinimas nelabai tinka.

Per daugelį nuolatinio ir kryptingo darbo metų besigviešiančių į vien gamtai skirtus turtus nekas beliko. Tą liudija ir užaugę kadaise uogautojų praminti takai. Sukilo samanos, sunyko kadaise buvusios žmonių paliktos žymės bei prieigos per sunkiau išbrendamas šlapynes.

Gamtoje savi greičiai ir pokyčiai vyksta lėtai. Todėl ypač smagu matyti tai, ką vadiname natūralumu. Žinia nebūtinai viskuo kas natūralu reikia džiaugtis.

Štai kritulių natūraliai mažai. Per mažai, lyginant kiek daugybę metų gamta buvo įpratusi gauti. Po kelių menkokai lietingų laikotarpių dar neatsigavo pelkės. Trūksta vandens ir juodalksnynuose. Viešvilė irgi kukli ir kantriai laukia papildymo iš dangaus. Lietinga lapkričio ketvirtosios diena – tai vos dalis būtinosios duoklės į vandenų aruodą.

Eilinį metą neužganėdintos drėgme šlapynės lūkuriuoja kol galop vėl atkeliaus vandeningi debesys ir atseikės tiek lietaus, kiek pagal ilgalaikius matus jo derėtų būti.