A. Butleris. Rugsėjui išeinant

Pavasaris, vasara, ruduo… Ir vėl iš naujo. Viskas ratu. Bet svarbiausia, kad tai niekada nenusibosta, nors kaskart regis ateini į tą patį tašką kuriame jau esi buvęs. Taigi praėjęs rugsėjis. Koks jis? O palydime jį su saule ir šiltais orais. Gal todėl pelkėse rasi pražydusias balžuvas, kurių masinis žydėjimas gegužę. O ir kitokių augalų– vienagraižių kudlių, rudeninių snaudalių, vaistinių putoklių, dirvinių buožainių ir dar ne vienos rūšies atstovų aptiksi žydinčių. Ir iš viso viskas dar labai žalia. Šilumos, o taip pat drėgmės pirmąją mėnesio pusę pakako, nors pastarąjį metą ilgiau nepalijus vandens atsargos itin sumenko. Jei ne ruduo, ko gero skelbtume sausrą.

Nuaidėjo, nuskambėjo tauriųjų elnių ruja. Paskutiniai jos garsai – vos keletas dienų iki mėnesio galo. Pievoje ir miške naktyje trimitavo kažkoks į tuoktuvių šventę įžengti susivėlinęs apyjaunis žvėris. Šiam betriukšmaujant pavyko prisišaukti ir kitą galingesnį varžovą. Bet po paros aprimo ir jaunėlis. Nebe laikas. Dabar naktin vėl grįžo elnių netrikdoma ramybė. Kaip ką tik pasibaigusių įvykių priminimas tamsuoja raguočių kojomis iškapstytos duobės ir ragais apniokoti medeliai.

Virš miškų nuklegėjo vienas kitas gervių būrys. Pilkieji paukščiai girios padange keliauja dar vis neskaitlingai. Paprastieji kikiliai susimetę ir nedidelius pulkelius sukuria nuolat keliaujančių sparnuočių įspūdį. Bet kėkštai daug matomesni. Jų dabar pagausėjo atklydus bendragenčiams iš svetur. Tai šen, tai ten po vieną, o dažniau po kelis švytruoja savo baltais antuodegiais ir tokiais pat lopais sparnuose.

Kukučiai – vasaros paukščiai. Juos prieš pranykstant iš mūsų krašto vėliausiai stebėdavom liepą. O šiemet kukučius sutikome ir rugsėjo pradžioje. Mėnesio pirmąją dieną nuo miško keliukų pabaidėme du pavienius gražuolius. Po trijų dienų ko gero vieną iš jų sutikome vėl. Paukštis smuko slėptis į miško gūdumą. Džiugu, kad kukučiai tapo daug dažnesni nei anksčiau per pastaruosius trisdešimt metų.

Rugsėjo dvidešimt septintąją virš aukštažolės nešienaujamos pievos suposi keliaujančių lingių pora. Vos kiek aukščiau žolynų viršūnių plevenantys plėšrūnai kantriai žvalgė gana saugią peliniams graužikams kanapinių kemerų bei glaudžia siena siūruojančių kitų augalų tankmę. Kadais nusausinta Viešvilės kairiojo intako Kasiko aukštupio žemapelkė Tingbalė nuo tų natūralios buveinės gyvavimo laikų pakito neatpažįstamai ir dabar tapusi pieva tarnaujančia ganykla elniams ir mitybos plotais paukščiams. Šios už rezervato ribų negrįžtamai sunykusios pelkės lemtis liūdna ir vaizdą praskaidrina vien kartais čia užklystančios retenybės, tarp kurių ir pievinės lingės. Debesies baltumo patinas nugena slogias mintis ir guodžia, kad nors kiek, bent trumpam ši vieta liko naudinga.

Aktyviai keliauja ir patys mažiausieji. Tokie yra nykštukai. Paukšteliai cypsi pamiškėse, užsuka ant pavienių medžių, skrenda prie pastatų. Panašiai ir kita smulkmė – pilkosios pečialindos. Pastarosios irgi pripildė pamiškes, miško laukymių pakraščius, kitas saulės legvai pasiekiamas vietas su ten besitelkiančiais vabzdžiais. Likus kelioms dienoms iki mėnesio pabaigos, eikliais sparnais dangų raižė tolimon kelionėn išvykstančios šelmeninės kregždės. Pasirodė ir šiaurės gyventojai – šiauriniai kikiliai. Tiesa, kaip visuomet skrenda negausiai, bet pavienių atklydėlių čaižoki balsai pasiekia ausis.

Juodosios meletos nė neketina trauktis kitur. Bet jos lyg palaimingoje pavasario būsenoje. Kiauksi, kvyksi ir tai girdint šviesi atbundančios gamtos prisiminimų banga užlieja. O čia dar liepsnelė nedrąsiai pragydusi, nuvinguriuoja pavienės karetaitaitės giesmė.

Rugsėjo paskutinės nakties danguje lydosi vaiski mėnesiena. Nedrąsus vėjas šiurena drebulių lapus. Kažkokia laukimo tyla aplinkui.