„Gyvo žalio!“ – keliaus po pasaulį (video) (18)

„Gyvo žalio!“ – keliaus po pasaulį | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

„Gyvo žalio!“ – keliaus po pasaulį | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Rugsėjo 27 d. per Info TV buvo pirmą kartą parodytas naujas filmas apie bemaž pusę amžiaus senuosius mūsų protėvių papročius gaivinančią ir tęsiančią Jorės šventę – „Gyvo žalio!“

Jau 24 metus, paskutinį balandžio savaitgalį, kai nugriaudi pirmasis Perkūnas, sprogsta pirmieji pumpurai, bunda gamta, senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai, renkasi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje Kulionyse, šalia Molėtų observatorijos, ir švenčia pirmosios pavasario žalumos šventę ؘJorę.

„Mes stengiamės nepraleisti to laiko, kai prisikelia gamta, kai sprogsta pumpurai, teka beržų sula, prasideda gamtos atbudimas. Taip siekiame priminti žmogui, kad jis taip pat yra gamta, kad jame taip pat vyksta atbudimas ir tuo metu reikia sąmoningai būti gamtoje ir su gamta, kaip tai ilgus amžius darė mūsų protėviai“, – sako ilgametis šios šventės rengėjas ir puoselėtojas, muziejininkas, etnoastronomas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas.

„Kai susirenkame visi kartu ir išgyvename šventinį virsmą, kartu su visa gamta atsibundame pavasariui, tada galime akyse ir širdy sukauptu atbundančios gamtos grožiu ir galia, gyventi visus metus, darbuotis ir kurti“, – antrina Jono žmona, muziejininkė Daiva Vaiškūnienė.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jonas ir Daiva Vaiškūnai Jorės šventę Kulionyse, telkiančią visus senojo baltų tikėjimo tęsėjus, šalia Molėtų observatorijos pradėjo rengti prieš 24 metus, kai čia judviejų pastangomis buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla – šventvietė, skirta lankytojams, atvykstantiems į Observatoriją ir į Etnokosmologijos muziejų tuo pačiu susipažinti ir su dangaus šviesulių stebėjimo ir laiko skaičiavimo būdais senovėje – su astronomijos ištakomis. 

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

„Nuo to laiko apeigos tęsiasi kasmet, kiekvienais metais tuo pačiu, sutartiniu laiku paskutinį balandžio savaitgalį. Ir štai šiemet jau turėjo būti dvidešimt ketvirtoji šventė, kitąmet bus dvidešimt penktoji. Jau ketvirtį amžiaus mes tęsiame Jorės šventimą“, – sako J. Vaiškūnas.

„Tegul Lietuvos jaunimas važiuoja į Indiją, į kokius tik nori užsienio kraštus, valstybes. Tegul pagyvena, pažiūri į kitas kultūras, kad suprastų, jog nėra nieko svarbiau, įdomiau, prasmingiau ir gražiau negu tai, ką mums paliko prieš mus gyvenę mūsų protėviai, mūsų tėvai ir seneliai. Tai yra labai svarbu, labai brangu. Tiktai mes galim tai puoselėti, išsaugoti ir perduoti į ateitį. Tai didžiulė svajonė“, – tęsia D. Vaiškūnienė.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Pasak J.Vaiškūno, pats svarbiausias šventės dalykas, kad yra ugdoma nauja karta su senais papročiais. „Mūsų siekis ir yra, kad dabartyje ir ateityje būtų kuo daugiau praeities vertybių“, – sako jis.

Jores-svente-Vytauto-Daraskeviciaus-nuotr (4)

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jono ir Daivos Vaiškūnų iniciatyva kasmet rengiama Jorės šventė išplito po visą Lietuvą ir net pasaulį. Jorė švenčiama ir Vilniuje, Kaune, Veisiejuose, Šiauliuose, Pagėgiuose, Kurtuvėnuose, Telšių rajone, Punske, Londone ir kitur.

Jores-svente-Vytauto-Daraskeviciaus-nuotr (6)

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Pasak J. Vaiškūno, gamtos prisikėlimas pavasarį yra dvasinio prisikėlimo metafora.  Jorės šventėje jau užaugo jaunoji karta, kuri Jorę laiko savo prigimtine švente. Po Lietuvą pasklido pabiro Joriai, Jorigės ir Jorūnės. Žaliuoja, žydi ir jau mezga vaisius Jorėje prasprogę pirmieji, Tėvynės pavasarį pranašaujantys, Lietuvos dvasinio atgimimo pumpurai.

Jorė | S. Kvietkos nuotr.

Jorė | S. Kvietkos nuotr.

Šiuo metu ieškoma lėšų filmo „Gyvo žalio!“ įgarsinimo darbams anglų kalba. Kai tai bus padaryta, žinią apie Lietuvoje uoliai palaikomus gyvus senuosius protėvių papročius sužinos visas pasaulis, o pirmiausia tos šalys su kuriomis per Jorę jau yra užsimezgęs bendradarbiavimas.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorė | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

„Gyvo žalio!“ laukia mūsų draugai – Latvijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Indijoje, Italijoje, Korėjoje, Japonijoje ir JAV. Kai tik baigsime darbus, tikiuosi žinia apie mums lietuviams ir XXI amžiuje tebesvarbų ir įkvepiantį veiklai ir kūrybai protėvių dvasinį paveldą, pasklis po pasaulį. Ir paskatins dažną ne tik atvažiuoti pas mus, bet ir patiems susimąstyti – o ką turime puoselėti mes savo tėvynėje, savo protėvių žemėje, – sako J. Vaiškūnas.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Lietuvos kultūros tarybos ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos paramos dėka, Žaliųjų klubo „Gojus“ bei „Be Tabu“ ir KO sukurtame dokumentiniame filme „Gyvo žalio!“ apie šventę pasakoja: J. Vaiškūnas Romuvos vaidila, etnoastronomas; D. Vaiškūnienė romuvė, Molėtų krašto muziejaus muziejininkė; Inija Trinkūnienė bendruomenės „Romuva“ Krivė; Milda Ališauskienė religijų sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė; Dainius Razauskas mitologas, humanitarinių mokslų daktaras. Filme skamba Lietuvos Romuvos apeiginės grupės „Kūlgrinda“ giesmės.

Apie Jorę

Jorėgamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Šioje šventėje siekiama senąsias kalendorinės Jurginių šventės tradicijas pritaikyti prie nūdienos žmogaus gyvenimo sąlygų.  Jorės laikas – po Žiemos miego atbundanti pavasarinė gamtos gyvybė, besiskleidžianti pirmoji žaluma. Jorės šventėje, pasitelkiant šiuolaikines kultūrines priemones bei senuosius lietuvių liaudies papročius, siekiama labai nuo gamtos nutolusiam šių laikų žmogui sudaryti sąlygas įsijausti į atgimstančios pavasarinės gamtos virsmą bei su juo sietomis senosiomis mūsų tautos dvasinėmis tradicijomis.

Jores-svente-Vytauto-Daraskeviciaus-nuotr (8)Jorė – trumpas gamtinis virsmas, kuomet gyvybinės galios išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą dangiškosios šviesos pažadintos – veržiasi naujam gyvybės ratui. Dangiškosios šviesos nusileidimą į gimdančią Žemę tuo metu apreiškia pirmasis Perkūnas – išsprogdinantis  paskutinius žiemos luobus, perkūnydamas ir paleisdamas augti viską kas gyva.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Dabar Jorė paprastai švenčiama paskutinį balandžio savaitgalį. Renkamasi gamtoje, mūsų protėvių šventomis laikytose vietose – prie piliakalnių, pilkapių arba alkų. 

Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8-to dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto Ramuvos bedruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių  – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savita kultūrinė rezistencija.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai | Asmeninė nuotr.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos Romuva metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime ir toje pačioje vietoje jau švenčiama 24 metus. Čia ji sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos ir užsienio šalių. Šioje vietoje rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Vaizdai ir garsai, Vaizdai sielai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Žemyna:

    Vaikystėje Žvėryne tave bet kur gatvėje galėjo sustabdyti ir pareikalauti Gyvo žalio… Tai taip ir nešioji žmogus kokį augalėlį. Nes neduok Dieve, koks nevykėlis pasirodysi, jei neturėsi…
    Kokios nuotraukos… Net širdį žnybia…

  2. Ar gali būti kas nuostabesnio už LIETUVIŲ PROTĖVIŲ DVASIOS ir TRADICIJŲ IŠSAUGOJIMĄ! MŪSŲ PROTĖVIŲ tradicijos, bei DVASIA, yra gajos visame pasaulyje!
    Štai prof. Marija Gimbutienė rašo: “1956 m. tarptautiniame, etnologijos ir etnografijos KONGRESE FILADELFIJOJE, paskelbiau: :”Praindoeuropiečių kurganų kultūrą V-VIII tūkstantmetyje pr.m.e.”!!
    PASIRODO, kad Garbioji profesorė – RAŠĖ DAKTARINĘ DISERTACIJĄ apie – ALTAJŲ KALNUOSE, nuo AŠTUNTOJO TŪKSTANTMEČIO pr..m.e. BUVUSIUS LIETUVIŲ PROTĖVIŲ KURGANUS!!!
    Prie šių KURGANŲ (nuo LIET. – KUR GANOSI ŽIRGAI?) 15 metų tremtyje, aš buvau praleidęs visą jaunystę! Anot vietinių gyventojų (altajų) šiuose KURGANUOSE ILSISI DIEVAI ir niekam neleisdavo prie jų net artintis! ŠIŲ PAMINKLŲ BUVO PER 40!!!
    Beja, rusai, dėl KURGANE buvusių turtų, juos išplėšė ir sulygino su ŽEMĖMIS!
    Vietiniai gyventojai KURGANUS MENA IR MŪSŲ LAIKAIS!
    Pasirodo, kad mūsų protėviai, ilgą laiką garbino ATLANTO PUSĖJE TEKANČIĄ SAULĘ.
    Taip VAKARŲ EUROPOJE, ir EURAZIJOJE gimė ne tiktai KURGANŲ , bet ir KELTŲ KULTŪRA ( nuo liet. – KELTIS), (GALŲ – nuo liet. SVIETO – GALAS!), (ANGLAS – nuo atrastos anglies!)!!!
    ŠLOVĖ SENIAUSIAI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBAI IR KULTŪRAI!!!
    NET PRANCŪZŲ PREZIDENTAS DYDŽIUOJASI, KAD KILĘS – IŠ GALŲ!!!

  3. Pajūrietis:

    O geriausia naujiena yra ta, kad dalyvauja daug jaunimo.

  4. !!!:

    Gražus filmukas,puikus įgarsinimas,šaunuoliai…esu sužavėtas.

  5. Romas:

    O man labiausiai patiko DARNOS palinkėjimas ir svastika iš besisukančių gyvačių. Tai taip panašu į pilietinės visuomenės simbolį – į gyvatę apžiojusią savo uodegą…

  6. Kęstutis:

    Dainius Razauskas pačioje pabaigoje įspėjo – Lietuva gyva, kol gyvas jos tikėjimas (nepažodžiui)… Senojo Tikėjimo atgimimas tai ne tik tie suskaičiuoti Romuvos 5000 pasekėjų ir dar daugiau nesuskaičiuotų pasekėjų šiai dienai. Senojo Tikėjimo atgimimas jau stipriai įtakoja Lietuvos meną ir kultūrą, tai kas labai svarbu. Paskutinės kelios dainų šventės, o ypač ansamblių vakarai Kalnų parke, tai atgimusios “pagonių apeigos”. Meno žmonės, būdami jautresni greitai pajuto kas gyva, o kas “mumifikuota” kaip Leninas mauzoliejuje. Youtube kanale yra paskutinės Dainų šventės Kalnų parko koncerto įrašas, vis pasižiūriu. Jau kelis kartus perklausius įdomiausia skaityti užsieniečių atsiliepimus. Kad jau jiems tai labai gražu, netikėta, daug sveikinimų iš Indijos ir t.t., kad Lietuvos merginos gražiausios moterys pasaulyje, tai dar nieko tokio, bet vienas atsiliepimas labai reikšmingas. Neatsimenu iš kurios šalies parašė, bet mintis tokia – “o dar mums priekaištauja, kad baltoji rasė neturi savo kultūros, štai prašom”… Senasis Tikėjimas, kokiu pavidalu jis (be)išlikęs ir dabar Romuvos saugomas, ir puoselėjamas, tai žmonijos, arėjų ir baltosios rasės kultūrinis turtas. Tų saugotojų liko labai mažai – lietuviai, latviai ir ką, viskas?.. Todėl tokį turtą turim saugoti,gryninti ir dauginti gražiausiais pavidalais, tokia mums skirta užduotis iš Aukščiau, iš protėvių. Apsivalykime nuo visokių priešiškų tikėjimų užkratų, na negalime mes gerbti tikėjimo kuris šiai dienai tik laukią ir visomis išgalėmis stengiasi, kad sulauktų “paskutinio” Senojo Tikėjimo atodūsio… Nesulauks, sulauks tik atgimimo, kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra…

    • Žemyna:

      Kai krikščionių bažnyčia tiek subręs, kad nuo okupacinių ant visuotinės Taikos ir Dievo Meilės bėgių persikels, mūsų kunigai (ir lenkų parapijų) įsimaišys tarp šventės žiūrovų ir kartu su visais džiaugsis gražia švente. Tegu net iš aukšto, ar graudulingai, kaip suaugęs į vaikiškus mažylių samprotavimus apie pasaulį žiūri, bet išmoks neniekinti ir neužčiaupti kitaip vieną ir tą patį mūsų visų Kūrėją garbinti ir švęsti. Reikia tik bažnyčiai, kunigams įprasti Dekalogo šventai laikytis.
      Ar kas piktinasi, kai šeimoje savo tėveliams visokiausių švelnių vardų ir pavadinimų prigalvojame ir jais kreipiamės į juos? Ar piktinamės, jei su gimtadieniais, Mamos ar Tėvo diena kiekvienas vaikais kitaip, savaip juos sveikina, savo meilę išreiškia?

        • Žemyna:

          Oi, ne – kas? Tamsta netiki, kad katalikų kunigai kada nors ateis į Dainų šventę, plos ir linguos su mumis? Kad klierikai galės kartu su kitais vejoje tautinius šokius šokti? Ir Dievui net į galvą neateitų dėl to įsižeisti ar užsirūstinti?.

          • Kęstutis:

            …na jums ryškus “Stokholmo sindromas”, kam mums kartu šokantys ratelyje svetimos tautos, svetimų vertybių garbintojai, pavergėjai, tautinės kultūros naikintojai, parsidavėliai??? Čia tas pats, kas dabar kviestis buvusius stribus ir kgbistus į bendrą ratelį pašokti su jų aukų artimaisiais… nesuprantamas man tas jūsų keliaklupsčiavimas prieš svetimas vertybes… mums priešiškas vertybes…

            • Žemyna:

              🙂 Oanie Kestutasie, 🙂 🙂 🙂
              Užkibot… 🙂 O kur tamstos humoro jausmas? 🙂

              • Kęstutis:

                Dėl šio pasisakymo gal…, bet pas jūsų pasisakymuose dažnai smelkiasi ilgesys “žydų karaliaus”, tarytum be jo susidarys dvasinis trūkumas kažko, nesusidarys. Mums nieko netrūkstą iš šalies, mes viską turime. Be to bažnyčia visu kuo parodė, jog ji stojo į atvirą kovą prieš Senąjį Tikėjimą ir priemonių nesirinks, vadinasi neturime kito pasirinkimo kaip atsakyti tuo pačiu ir esant progai dar stipriau. Galės kartu “šokti ratelyje”, bet kuris lietuvis ar Lietuvai prijaučiantis jei pasakys, kad kvailas buvo, kad susidėjo su krikščionimis. Arba iš Vatikano išgirsime oficialų atsiprašymą ir atgailą už visą padarytą žalą Lietuvai ir galimybe susipažinti su slaptaisiais Vatikano archyvais šiuo klausimu…

                • Žemyna:

                  Dabar sukils visos mano moteriškos ambicijos ir padangė nuo mano riksmų sudrebės. Tas Kęstutis drįso mane, nepakartojamą, su kita supainioti???!
                  Esu rašiusi šiuo klausimu ne sykį, bet apie tai, jog tie, kas mums šią religiją smurtu primetė, tik skelbėsi Dievo nešėjais, o iš tiesų Jį patį, Jo vardą IŠNAUDOJO svetimoms žemėms grobti, savo nepasotinamą godumą svetimam gerui tenkinti. Dar rašiau, kaip vaikystėje Žvėryno bažnyčioje apalpau nuo lenkių ,,giedojimo”, nes jos savo riksmu stengdavosi užgožti lietuviškai giedančius, o paskui turgelyje šalia bažnyčios girdavosi, kaip joms sekėsi. Šiais laikais teko su riaumojimu, ir dar garsiakalbiais sustiprintu, susidurti kapinėse per Vėlines. Iš kur tas moteriškių sužvėrėjimas tokią dieną toje vietoje? Tie ,,Dievo nešėjai” nuo užgimimo buvo paprasčiausi klastingi sukčiai, visą laiką ne Dievui, o politikai, grobikams tarnavę, kitų tautų kraują lieję. Vos Nepriklausomybei prasidėjus Vilniuje ir kitur ,,lenkų” jaunimo eisenas su PL vėliavomis ir atitinkamais transparantais rengę, tarnavę žmonių tarpusavio kiršinimui. Dabar bažnyčiose vėl pamaldos rinkimų tema.
                  Taigi, garbusai pone Kęstuti, prašyčiau nepainioti mano pasisakymų su kitais, nes ir baisiausia liūtė pasirodys tik kūdikis, lyginant su manimi. 🙂

    • Pajūrietis:

      Kęstučiui – taip.

  7. Kęstutis:

    Na niekaip ji nesubręs, nes tai ne tikėjimas, nes tai “smegenų plovimo įdeologija” vienos tautos viešpatavimui virš kitų. Tai toks “netikėjimas” arba veikią tiesiogiai pagal savo paskirtį, kas dabar ir vykstą, arba jis visiškai nereikalingas. Mums lietuviams tokie netikėjimai nereikalingi, reikėtų vengti, bet kokių pavergėjų paminėjimų, mums dėl to nesusidarys dvasinė tuštuma. Kitiems taip, liks tuščia vieta…

    • Pajūrietis:

      Verslas, bet kokius gi mokesčius mokantis valstybei?

      • Kęstutis:

        Na jei Lansbergis sugebėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvą paaukoti Marijai, tai Lietuva ir moka kaip auka, ir klauso nurodymų iš Vatikano kaip tvarkytis. Kai rugpjūčio 15 diena buvo paskelbta nedarbo ir seimo priimta besąlygiškai, žurnalistai pradėjo klausinėti tuometinės pirmininkės Degutienės – kas čia per “fokusai”? Atsakymas – toks susitarimas su Vatikanu ir mes jį vykdome, o daugiau jokių komentarų… Neaiškus tas susitarimas, niekaip neviešinamas kaip Ribentropo ir Molotovo paktas. Romuvos nepripažinimas labai tikėti pasekmė to susitarimo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: