„Gyvo žalio!“ – keliaus po pasaulį (video)

Rugsėjo 27 d. per Info TV buvo pirmą kartą parodytas naujas filmas apie bemaž pusę amžiaus senuosius mūsų protėvių papročius gaivinančią ir tęsiančią Jorės šventę – „Gyvo žalio!“

Jau 24 metus, paskutinį balandžio savaitgalį, kai nugriaudi pirmasis Perkūnas, sprogsta pirmieji pumpurai, bunda gamta, senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai, renkasi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje Kulionyse, šalia Molėtų observatorijos, ir švenčia pirmosios pavasario žalumos šventę ؘJorę.

„Mes stengiamės nepraleisti to laiko, kai prisikelia gamta, kai sprogsta pumpurai, teka beržų sula, prasideda gamtos atbudimas. Taip siekiame priminti žmogui, kad jis taip pat yra gamta, kad jame taip pat vyksta atbudimas ir tuo metu reikia sąmoningai būti gamtoje ir su gamta, kaip tai ilgus amžius darė mūsų protėviai“, – sako ilgametis šios šventės rengėjas ir puoselėtojas, muziejininkas, etnoastronomas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas.

„Kai susirenkame visi kartu ir išgyvename šventinį virsmą, kartu su visa gamta atsibundame pavasariui, tada galime akyse ir širdy sukauptu atbundančios gamtos grožiu ir galia, gyventi visus metus, darbuotis ir kurti“, – antrina Jono žmona, muziejininkė Daiva Vaiškūnienė.

Jonas ir Daiva Vaiškūnai Jorės šventę Kulionyse, telkiančią visus senojo baltų tikėjimo tęsėjus, šalia Molėtų observatorijos pradėjo rengti prieš 24 metus, kai čia judviejų pastangomis buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla – šventvietė, skirta lankytojams, atvykstantiems į Observatoriją ir į Etnokosmologijos muziejų tuo pačiu susipažinti ir su dangaus šviesulių stebėjimo ir laiko skaičiavimo būdais senovėje – su astronomijos ištakomis. 

„Nuo to laiko apeigos tęsiasi kasmet, kiekvienais metais tuo pačiu, sutartiniu laiku paskutinį balandžio savaitgalį. Ir štai šiemet jau turėjo būti dvidešimt ketvirtoji šventė, kitąmet bus dvidešimt penktoji. Jau ketvirtį amžiaus mes tęsiame Jorės šventimą“, – sako J. Vaiškūnas.

„Tegul Lietuvos jaunimas važiuoja į Indiją, į kokius tik nori užsienio kraštus, valstybes. Tegul pagyvena, pažiūri į kitas kultūras, kad suprastų, jog nėra nieko svarbiau, įdomiau, prasmingiau ir gražiau negu tai, ką mums paliko prieš mus gyvenę mūsų protėviai, mūsų tėvai ir seneliai. Tai yra labai svarbu, labai brangu. Tiktai mes galim tai puoselėti, išsaugoti ir perduoti į ateitį. Tai didžiulė svajonė“, – tęsia D. Vaiškūnienė.

Pasak J.Vaiškūno, pats svarbiausias šventės dalykas, kad yra ugdoma nauja karta su senais papročiais. „Mūsų siekis ir yra, kad dabartyje ir ateityje būtų kuo daugiau praeities vertybių“, – sako jis.

Jono ir Daivos Vaiškūnų iniciatyva kasmet rengiama Jorės šventė išplito po visą Lietuvą ir net pasaulį. Jorė švenčiama ir Vilniuje, Kaune, Veisiejuose, Šiauliuose, Pagėgiuose, Kurtuvėnuose, Telšių rajone, Punske, Londone ir kitur.

Pasak J. Vaiškūno, gamtos prisikėlimas pavasarį yra dvasinio prisikėlimo metafora.  Jorės šventėje jau užaugo jaunoji karta, kuri Jorę laiko savo prigimtine švente. Po Lietuvą pasklido pabiro Joriai, Jorigės ir Jorūnės. Žaliuoja, žydi ir jau mezga vaisius Jorėje prasprogę pirmieji, Tėvynės pavasarį pranašaujantys, Lietuvos dvasinio atgimimo pumpurai.

Šiuo metu ieškoma lėšų filmo „Gyvo žalio!“ įgarsinimo darbams anglų kalba. Kai tai bus padaryta, žinią apie Lietuvoje uoliai palaikomus gyvus senuosius protėvių papročius sužinos visas pasaulis, o pirmiausia tos šalys su kuriomis per Jorę jau yra užsimezgęs bendradarbiavimas.

„Gyvo žalio!“ laukia mūsų draugai – Latvijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Indijoje, Italijoje, Korėjoje, Japonijoje ir JAV. Kai tik baigsime darbus, tikiuosi žinia apie mums lietuviams ir XXI amžiuje tebesvarbų ir įkvepiantį veiklai ir kūrybai protėvių dvasinį paveldą, pasklis po pasaulį. Ir paskatins dažną ne tik atvažiuoti pas mus, bet ir patiems susimąstyti – o ką turime puoselėti mes savo tėvynėje, savo protėvių žemėje, – sako J. Vaiškūnas.

Lietuvos kultūros tarybos ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos paramos dėka, Žaliųjų klubo „Gojus“ bei „Be Tabu“ ir KO sukurtame dokumentiniame filme „Gyvo žalio!“ apie šventę pasakoja: J. Vaiškūnas Romuvos vaidila, etnoastronomas; D. Vaiškūnienė romuvė, Molėtų krašto muziejaus muziejininkė; Inija Trinkūnienė bendruomenės „Romuva“ Krivė; Milda Ališauskienė religijų sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė; Dainius Razauskas mitologas, humanitarinių mokslų daktaras. Filme skamba Lietuvos Romuvos apeiginės grupės „Kūlgrinda“ giesmės.

Apie Jorę

Jorė – gamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Šioje šventėje siekiama senąsias kalendorinės Jurginių šventės tradicijas pritaikyti prie nūdienos žmogaus gyvenimo sąlygų.  Jorės laikas – po Žiemos miego atbundanti pavasarinė gamtos gyvybė, besiskleidžianti pirmoji žaluma. Jorės šventėje, pasitelkiant šiuolaikines kultūrines priemones bei senuosius lietuvių liaudies papročius, siekiama labai nuo gamtos nutolusiam šių laikų žmogui sudaryti sąlygas įsijausti į atgimstančios pavasarinės gamtos virsmą bei su juo sietomis senosiomis mūsų tautos dvasinėmis tradicijomis.

Jorė – trumpas gamtinis virsmas, kuomet gyvybinės galios išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą dangiškosios šviesos pažadintos – veržiasi naujam gyvybės ratui. Dangiškosios šviesos nusileidimą į gimdančią Žemę tuo metu apreiškia pirmasis Perkūnas – išsprogdinantis  paskutinius žiemos luobus, perkūnydamas ir paleisdamas augti viską kas gyva.

Dabar Jorė paprastai švenčiama paskutinį balandžio savaitgalį. Renkamasi gamtoje, mūsų protėvių šventomis laikytose vietose – prie piliakalnių, pilkapių arba alkų. 

Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8-to dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto Ramuvos bedruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių  – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savita kultūrinė rezistencija.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos Romuva metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime ir toje pačioje vietoje jau švenčiama 24 metus. Čia ji sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos ir užsienio šalių. Šioje vietoje rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.