Birželio 21-ąją, kai saulė pasiekė aukščiausią savo metinį tašką, Klaipėdos miesto širdyje – Jono kalnelyje – įvyko įspūdinga Joninių šventė.
Čia, lydimi tradicinių dainų, šokių ir ugnies burtų šviesos, klaipėdiečiai ir miesto svečiai kartu pasitiko vasaros saulėgrįžą – vieną svarbiausių senųjų lietuvių kalendorinių švenčių.
Šventinė atmosfera jautėsi jau nuo pat pradžių – šventės svečius pasitiko žolynų kvapai, kvietimai pinti vainikus ir spėti ateitį iš lauko gėlių. Kaip ir kasmet, išskirtinis dėmesys buvo skirtas Jonams, Janinoms ir Rasoms – jiems buvo iškilmingai uždėti vainikai, o varduvininkus pasveikino ir pats Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus.
Šventė prasidėjo ramiomis ir archajiškomis tradicinės muzikos melodijomis, kurias atliko Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis „Senoliai“ ir garbingi svečiai iš sostinės – Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“. Vėliau renginio nuotaiką įkaitino energingi folkroko kolektyvai „Atalyja“ ir „Sadūnai“, subūrę publiką bendram šėlsmui prie scenos.
Ypatingai džiaugsmingai Joninių dvasią kūrė vaikų ir jaunimo kolektyvai „Gers smuoks“ bei „Dūzginėlis“, šokdami ratelius ir kviesdami jungtis visus norinčius. Vakarui temstant, laužo šviesoje publiką užbūrė originali „Beat Bitela“ programa – netikėta sutartinių, beatbox ir elektronikos dermė pavertė Jono kalnelį tikra garsų oaze.
Tamsos apsuptyje įvyko kulminacija – Ugnies burtai – įspūdinga fakyrų programa, apgaubusi visus stebėtojus liepsnos magija ir kvietusi kiekvieną pasitikti trumpiausią metų naktį su šviesa širdyje.
Visa vakaro dvasia ir turinys buvo kuriamas kartu su Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliais – „Kuršių ainiais“, „Alka“, „Kuršiukais“ ir „Alkiukais“, o renginio vedėjas – etnologas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Rimantas Balsys – savo įžvalgomis apie senovės papročius ir simbolius įprasmino kiekvieną šventės akimirką.
Joninių šventė Jono kalnelyje jau tapo gyva miesto tradicija, kuri kiekvienais metais suburia vis daugiau dalyvių ne tik iš Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos. Tai – gyvas pavyzdys, kaip šiuolaikinis žmogus gali rasti ryšį su protėvių pasaulėžiūra, sugrįžti prie gamtos ciklų ir dalyvauti bendruomeniškoje apeigoje.
