R. Jasukaitienė. Legendose – tautos amžinybės siekis (2)

Vaizdai nuo Karalių kalvos | R.Jasukaitienės nuotr.

Airių praeityje, kaip ir kiekvienoje tautoje, yra daugybė moksliškai nepatvirtintų, tačiau ligi šiol legendų pavidalu gyvuojančių  mitologinių artefaktų, apgaubtų romantikos skraiste.

Viena iš tokių legendų pasakoja, kad kadaise, kai salą valdė moterys (matriarchatas neolito amžiuje buvo būdingas daugeliui tautų), Airija gyveno aukso amžių: buvo laisva, nepatyrusi karų ir vergystės. Tuo metu kraštą valdžiusi  legendinė karalienė (pavadinimas sąlyginis – neolito amžiuje nebuvo nei karalių, nei karalienių. Anot istorikų, airiai apskritai niekada neturėjo karaliaus), vardu Maeve (tariama Medu). Ji yra tapusi savotišku airių laisvės ir nepriklausomybės simboliu, tad jos palaidojimo vieta (Slaigo grafystė, Knocknarea – Karalių kalva) ant Atlanto kranto aukšto kalno, siekiančio puskilometrį, nuo kurio į visas puses atsiveria įspūdinga panorama,  yra gausiai lankoma ne tik airių, bet ir atvykusių turistų.

Susiruošiame į žygį. Tvarkingai iš abiejų pusių atitvertu taku (įkalnėje ganosi avys) palengva, pasižvalgydami, pasigėrėdami atsiveriančiu vaizdu, kopiame į kalvą. Ant kadugių kybo įsivėlę avių vilnos gumulėliai, jos ganosi niekieno neprižiūrimos, užlipa iki pat kalno viršūnės. Iš tolo atrodo lyg pilki akmenėliai, paberti kažkieno rankos. Palypėjus aukštėliau ruduoja viržynai, nudeginti vasaros karščių, nebūdingų šiam lietingam kraštui. Viržių grožis į mano sąmonę yra atėjęs iš „Kalevaloje“ pavaizduoto suomių krašto viržynų. Poetiškai  šį kūrinį į lietuvių kalbą yra išvertęs Justinas Marcinkevičius. Anuomet nebuvau jų mačiusi, bet žodžio magija skleidė stiprią energiją: rausvai violetinės, niekad taip ir neišsiskleidžiančios žiedynų šluotelės pilnos paslapties. Gėlė tai ar krūmelis? Saulės šviesą sugėręs, lengvai sudžiūstantis, šilumą skleidžiantis nelyg rugio šiaudelis, kuris gyvas išlieka ir po savo mirties…

Štai ir pilkapis, sukrautas iš riedulių, siekiantis 10 metrų aukštį. Iš arčiau visai neįspūdingas. Prie jo lentelė su užrašu ir schema. Pilkapis nėra ištirtas, tad ir karalienės legenda nėra moksliškai patvirtinta. Tikėtina, kad ši vieta kažkada  yra buvusi ritualinė.

Regina Jaskaitienė prie pilkapio, sukrauto iš riedulių | asmeninė nuotr.

Nuo jos atsiveria įspūdingi vaizdai: Atlanto mėlis susilieja su dangumi, o gal dangus panyra į vandenyną? Atoslūgių metu išryškėja skardingi krantai, užutekiuose aplipę išmestais jūros kopūstais ir kitais  gelmių žolynais.

Karalių kalva | R.Jasukaitienės nuotr.

O paplūdimyje neįmanoma  atsigrožėti nugludintais, bangų nuglostytais akmenimis ir visai mažais, į delną telpančiais akmenėliais, gyslelėmis išvagotais, išrašytais paslaptingais ženklais. Čia susitinka akimirka ir amžinybė! – dingteli mintis. Betgi net amžinybė nėra amžina! Kinta viskas, net akmuo! O akimirka įsispaus į atmintį, sąmonės vaizdiniuose išdidins detales ir liks amžina tiek, kiek amžinas žmogus.

Amžina yra karalienės Maeve legenda. Amžina tiek, kiek airiams  yra svarbi jų tautos tapatybė. Net jei tokios karalienės niekad nebuvo, airiai (ir turistai iš kitų kraštų, kuriems svarbu šį kraštą pažinti) kopia į Karalių kalną, nuo jo žvalgydamiesi ne tik po atsiveriančias apylinkes, bet ir po Airijos istorijos platybes.

Vaizdai nuo Karalių kalvos | R.Jasukaitienės nuotr.

Sakoma, kad ant kalno užkopus, žmogų aplanko įžvalgesnės, laisvesnės  mintys.Turbūt ir karalienė Maeve buvo laidojama ypatingoje vietoje, kad  kiekvienam airiui bylotų apie amžiną tautos siekį būti laisva.