Š. Valentinavičius. Istoriko Nikžentaičio „prajovai“. Ar tik tai? (24)

Jonas Noreika – Generolas Vėtra | LLKS nuotr.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra | LLKS nuotr.

LRT tinklapio skiltyje „Nuomonės“ gegužės 10 d. patraukė dėmesį straipsnis intriguojančiu pavadinimu „Alvydas Nikžentaitis. Antrasis pasaulinis karas ir lietuvių istorinės atminties paradoksai“.

Ką šiuo tarptautiniu žodžiu „paradoksai“ autorius siekia atskleisti? Atsidarau internetą, ir randu tokius šio žodžio prasmės paaiškinimus:

1. Paradoksas – teiginys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti suprantamas ir teisingas, tačiau priveda prie prieštaravimų ar nesuderinamumų;

2. Paradòksas [gr. paradoxos — netikėtas] neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui.

Nejaugi mūsų VISA tauta nesveikai galvoja? Su kuo tokia galvosena priveda prie prieštaravimų ir nesuderinamumų? Nes neaišku kodėl autorius tvirtina:

1. Būtent dabar „Antrojo pasaulinio karo atminties vingių šiuo metu (pabrėžta aut.) nėra įmanoma gerai suvokti, nematant platesnių pasaulinių kontekstų“;

2. Tik „Laikotarpis, į kurį vertėtų šiandien mums atsigręžti, buvo šaltojo karo epocha (pabrėžta – aut.), kurioje susiformavo bent trys didieji pasakojimai apie Antrąjį pasaulinį karą: sovietinis, vakarietiškas ir vokiškasis“;

3. „Antrasis pasaulinis, tiksliau, Didysis Tėvynės karas, buvo vienas svarbiausių sovietinės sistemos fundacinių pramanų, kurį po komunizmo žlugimo reikėjo dekonstruoti bendrųjų dekomunizacijos procesų kontekste“.

Skaitant straipsnį iškyla ir daugiau „kodėl“. Juk autorius ne eilinis Lietuvos pilietis, o savo srities žinovas – Lietuvos Istorijos Instituto (LII) direktorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, daugelio monografijų apie Lietuvos viduramžių istoriją autorius, pagaliau ir pasaulyje žinomas istorikas.

Nejaugi tokio plataus, iki šiol keliančio daugelį su daugybe nežinomybių klausimo svarstymo, disputo vieta, galinti duoti bent dalį atsakymų – LRT tinklapis? Gal labiau tinkamesnė vieta viso pasaulio istorikų pripažinti leidiniai, ar, pagaliau, bent LII leidžiamas žurnalas?

Alvydas Nikžentaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Alvydas Nikžentaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kuo tolyn, tuo gražyn…

Jau nuo pirmųjų pastraipų aiškėja apie kokius „paradoksus“ bus kalbama. Tai autoriaus ir Tautos skirtinga nuomonė apie sovietinės okupacijos reliktų palikimą. Ryškėja savotiška nostalgija sovietinei okupacijai – gailestis griaunamiems okupantų simboliams, aimanuojama, kad nebeliko sovietinės okupacijos atmintinų dienų minėjimo. Autorius jaučia itin didžiulę nuoskaudą, kad nebeliko karo pabaigos – Gegužės 9-osios minėjimo. Galima būti suvokti, jei tokius „jausmus“ lietų sovietinės okupacijos metais istorijos mokslus ar TSKP aukštąją partinę mokyklą baigęs, o dabar jau nusenęs ir įtakos netekęs „nomenklatūrščikas“.

Kai kurie teiginiai, „Nuomonių“ skiltyje perša mintį, kad autorius ne pilnai susipažinęs su Tautos istorija gūdžiais sovietinės okupacijos metais ir gal todėl klaidina skaitytojus? Gal tik dėl to garbusis istorikas kaltina Lietuvą, o kartu ir Latviją bei Estiją, kad nemini „garbingos Gegužės 9-osios“. Nors visi lietuviai, netgi pirmokėliai žino, kad Antrasis pasaulinis, arba, kaip sako autorius – Didysis tėvynės karas, Lietuvai baigėsi atkūrus Nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją.

Griaunamų sovietinių okupantų simbolių, autoriaus vadinamų „pramanais“, kategorijai istorikas priskiria ir memorialinį Pirčiupių kaimo tragedijos kompleksą, „de facto praradusį nacionalinio memorialo statusą“, kuriame buvo prisimenamos civilės nacių okupacijos Lietuvos gyventojų aukos“. Drįstu Istorijos instituto direktoriui siūlyti atsiversti praėjusių – 2019.06.03 d. metų „15 min.“ laikraštį, kuriame išspausdintas labai išsamus reportažas apie Pirčiupio kaimo tragedijos 75-ųjų metinių minėjimą, kuriame labai gausiai dalyvavo ir lietuviai, ir valdžios atstovai, o kartu ir Rusijos ambasadorius Udalcovas.

Kodėl neteko memorialo statuso? Todėl, kad tai sovietinių okupantų išprovokuotos nekaltų kaimo žmonių žudynės. Gyvi šios siaubingos kaimo tragedijos liudytojai – šio kaimo gyventojai prisimena, kad vokiečiai puolant kaimą, medyje įsitaisęs žvalgas  „raudonasis partizanas“ ramiai stebėjo žudynes ir nedavė jokio ženklo saviškiams. Įrodyta,  kad Pirčiupių kaimo tragedijos tiesioginiai kaltininkai – Raudonosios armijos generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus 14-asis būrys, kuris birželio 3 d. rytą kelyje Eišiškės – Vilnius, už kelių kilometrų nuo Pirčiupių kaimo, užpuolė SS ir policijos 16-ojo pulko autotransporto vilkstinę, nukovė 6 vokiečių kareivius. Šios tragedijos kaltininkai iš tų pačių taip vadinamų „raudonųjų partizanų“, o iš tiesų raudonųjų banditų – plėšikų gaujos, kuriems vadovavo Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas, ir kurių  nariai 1944 m. sausio 29 d. (žydai, rusai) puolė Kaniūkų kaimą. Jų rinktinė, įvairių šaltinių duomenimis, sudaryta iš „Mirtis okupantams“ (daugiausia buvę Kauno geto kaliniai žydai ir sovietiniai karo belaisviai), „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“ (visų keturių partizanų dauguma – Vilniaus geto žydai), „Margiris“ būrių ir Raudonosios armijos Generalinio štabo spec. grupės narių, puolė ir sudegino kaimą. Nužudyti 35 žmonės (vyrai, moterys, vaikai), 15 žmonių sužeista, daugelis jų sunkiai. Kaniūkų puolimas, sudeginimas ir susidorojimas su gyventojais – žiauriausia sovietinių partizanų akcija prieš Lietuvos kaimų savisaugą. Akciją su „pasigardžiavimu“ yra aprašę jos dalyviai, sovietiniai partizanai Izakas Kovalskis (Isaacas Kowalskis), Chaimas Lazaras, Aba Kovneris ir Paulas Bagrianskis.

Šiuo pastebėjimu būtų galima ir baigti apie gerbiamo istoriko savotiškai interpretuojamus lietuvių tautos „atminties paradoksus“, jei tai nebūtų…

Įžanga Lietuvos didžiavyrių atminimo puolimui ir niekinimui

Istorikas Tomas Baranauskas www.DELFI.lt 2008 m. balandžio 22 d. paskelbė straipsnį „Kur veda A. Nikžentaičio Lietuvos istorijos revizija?“.

Jame rašoma: „Neabejoju, kad A. Nikžentaitis, kaip istorikas medievistas (t.y. viduramžių tyrinėtojas) „šiek tiek“ išmano ir kitus Lietuvos istorijos periodus. Tačiau diskusija kilo visų pirma dėl 1940 m. SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos teisinio įvertinimo, konkrečiai – dėl teisinių sąvokų „okupacija“ ir „aneksija“ taikymo. O čia jau reikėtų „šiek tiek“ išmanyti ir teisę bei teisės aktus. Vertinant pagal profesinę kompetenciją V. Landsbergio, kaip muzikologo, ir A. Nikžentaičio, kaip istoriko medievisto, startinės pozicijos šioje srityje yra maždaug vienodos – tai ne jų profesinių gebėjimų sritis.“

Taigi, neišmano istorikas kažkurių niuansų, bet kišasi? Ir naudodamasis savo tarnybine padėtimi – LII direktoriaus padėtimi – klaidina žmones. Štai, A. Nikžentaitis drįsta tvirtinti, kad Lietuvos atminties kultūroje Hitlerio – Stalino paktas yra sureikšmintas, ir svarbiausia „prisidėjo prie tos lietuvių, kaip nekaltos aukos, stereotipo susiformavimo“.  Kai jau iki tokio lygio nusikalbama, tai neverta diskutuoti su garbiuoju istoriku apie sovietinę aneksiją ir okupaciją. Neverta, nes lietuvių tauta juk „savo noru ir dideliu entuziazmu stojo į SSRS“. O jei įstojo savo noru, tai ir 1941 metų birželio 23 d. sukilimas – buržuazinių nacionalistų siekis užgrobti valdžią, ir Laikinoji vyriausybė neteisėta. Vadovaujantis tokiu Lietuvos istorijos tarpsnio vertinimu – dešimtmetį trukęs partizaninis karas, 50 tūkstančių miškuose kariavusių su sovietiniais okupantais tautiečių, 20 tūkstančių žuvusiųjų nelygioje kovoje – banditų, išgamų ir smetoninių pakalikų darbas.

Taip istorikas mato pokario kovas su okupantais. Gal todėl taip aukštai ir vertina Rūtos Vanagaitės, ir Mariaus Ivaškevičiaus pornografinio tipo kūrybą, kurioje žeminami Lietuvos didžiavyriai Adolfas Ramanauskas – Vanagas, Jonas Žemaitis – Vytautas, Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Nes, kaip žmonėse kalbama, „kiekvienas mąsto pagal savo sugedimo laipsnį“. Kas žino, gal istoriką užklupo amnezija, kad nebepamena 2020 m. kovo 17 dienos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimo atsisakyti priimti dar vieną pil. A. G. Gochino skundą dėl naujos Lietuvos Genocido ir Rezistencijos Centro pažymos apie Jono Noreikos veiklą. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Autorius yra žurnalistas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: