Rusijoje rengiamasi (dėl koronaviruso pandemijos karinis paradas yra atšauktas – red. pastaba) pompastiškai paminėti Antrojo pasaulinio karo (ten vadinamo Didžiuoju tėvynės karu) pabaigą Europoje, šlovinant nenugalimąją Raudonąją armiją, išmintingąjį sovietinį režimą ir jo vadą J. Staliną. Vėl bus nutylimi ar ginčyjami dabartiniams vadams nepatogūs momentai (nuo Molotovo-Ribentropo pakto iki visko kitko). Deja, tam neretai talkinama ir Lietuvoje.
Antai, A. L. Arbušauskaitė iš Klaipėdos universiteto paskelbė, esą, sensacingą žinią, kad Šilutės rajono Armalėnų kaime netikėtai aptikta spėjama rusų karo belaisvių kapavietė, kad ji buvo minima sovietinio NKVD 1944 m. lapkričio mėn. visiškai slaptuose dokumentuose1.
Įdomu, kad vadinamajame KU moksliniame leidinyje net nenurodyta, iš kur staiga atsirado tie slaptieji NKVD dokumentai, kokiame oficialiame archyve jie dabar saugomi ir pan. Veikiausiai visi tie tikrajam istorijos mokslui būtini dalykai tomo sudarytojai S. Pocytei visai nerūpėjo.
Būta ir svarbesnių dalykų. Dar prieš trejetą dešimtmečių man lankantis Armalėnų plotuose, ne vienas tenykštis gyventojas tiesiog pirštu rodydavo – štai tame lauke būdavo užkasami rusų karo belaisvių lavonai. Tad tos esą nežinomos laidojimo vietos net ir sovietmečiu buvo vieša paslaptis – apie jas iš kitų žmonių sužinodavo pokariniai atvykėliai, apie tai neabejotinai žinojo vietos sovchozo ir Šilutės rajono vadovai, galop ir dar 1944 m. lapkritį apie tai informuota sovietinės Lietuvos valdžia.
Vis tik daugelį dešimtmečių tai niekam nerūpėjo – masinės kapavietės toliau tebeliko eiliniu dirbamu lauku, kur darbuodavosi „Staliniečiai“ ir kita žemės ūkio technika, ant žmonių palaikų auginti javai ir visa kita galop keliaudavo į bendrus aruodus ir duonos kepyklas.
Paslaptingai tylėjo ir galingoji sovietinės propagandos mašina – neskubėta viešai skelbti apie dar vieną fašistų nusikaltimą, pašlovinti didvyriškuosius Raudonosios armijos karius, mirusius Macikų konclageryje. Prie tų kapaviečių taip ir nebuvo pastatytas joks atminimo ženklas, ten nekurtas koks didingas memorialas.
Niekas nepasikeitė ir po 1990 m. Rusijai dažnai triukšmaujant dėl nepakankamos pagarbos sovietinių karių palaidojimams, priešinantis palaikų perkėlimams ir kt., taip ir nepasirūpinta Armalėnuose palaidotųjų karo belaisvių atminimu.
Apie viso to priežastis šiandien drąsiau šneka tik oficialiosios propagandos nuostatoms nepaklusę rusų istorikai, priminę, kad į priešo nelaisvę pakliuvusieji sovietų kariškiai būdavo tiesiog „nurašomi“ kaip tėvynės išdavikai, nevykdę direktyvos didvyriškai žūti už bolševikų partiją ir jos vadą J. Staliną.
Manoma, kad tas diktatorius niekaip negalėjo pamiršti 1941 m. vasaros, kai Raudonosios armijos kariai tūkstančiais pasiduodavo priešui, visai neskubėdami guldyti galvos už savo „didįjį vadą“. Dabar tai vadinama savotišku referendumu, liudijusiu apie menką paramą bolševikiniui režimui.
Liūdnai juokaujama, kad tuomet katastrofiškai žlungantį sovietinį režimą išgelbėjo tik nacistinio režimo kvailystės: nežmoniškai žiaurus elgesys su sovietiniais karo belaisviais, panieka užkariautiesiems kaip „žemesnės rūšies“ žmonėms ir kt. Tai galop privertė daugumą rusų patikėti, kad atėjūnai esantys dar blogesni už savuosius nedorėlius, ir įsitraukti į kovą.
Pergalę didžiajame kare nuolat šlovinusi sovietinė propaganda (kaip ir jos dabartinė įpėdinė) iškilmingai skelbdavo „Niekas nebus pamirštas“ – esą, visos tuometinės aukos bus prisimintos ir minimos. Dabar jau aiškėja, kad tos deklaracijos nebuvo skirtos milijonams žuvusiųjų nacistinėje nelaisvėje.
Šiandien žinoma, kad sovietmečiu buvo sunaikinta daugybė amžinojo poilsio vietų, jas paverčiant dirbamais laukais ar kitaip panaudojant. Turėtume prisiminti, kad sovietinis režimas taip niekino ne vien užkariautųjų kraštų žmones, bet ir savus piliečius, kuriems būdavo priskiriamos vienokios ar kitokios kaltės.
Literatūra:
Arbušauskaitė A. L. Aidai iš praeities, kuri neleidžia jos pamiršti. Klaipėdos krašto konfesinis paveldas… Acta Historica Universitatis Klaipedensis. XXV. Klaipėda, 2012, p. 233-244.
Kad vokiečiai nežmoniškai elgėsi su R. armijos kariais – belaisviais , smerktina. Tačiau stalino įsakas ; visomis priemonėmis naikinti į nelaisvę patekusius karius – protu nesuvokiama. Pvz; šaudyti , bombarduoti iš oro kolonas belaisvių. Tai koks požiūris turi būti kitos kariaujančios pusės. Jei saviems , tie nelaimėliai ne žmonės, (sušaudyta bailių, dezertyrų ir kitų daugiau nei sąjungininkai prarado iš sisodinę Europoje .M. Salonin) tai vokiečiams kas?
Didžioji pergalė ; kolyma laimėjo prieš Osvencimą (M. Salonin).
Belaisvius reikia maitinti. O čia ir pusė savų badu miršta. O dar ir įv. tarptautiniai susitarimai tai tam, tai anam įpareigoja. Subombordavai ir „nėra žmogaus – nėra problemos”. 🙁
Nesupratot. Sovietai bomabardavo savo kareivius, patekusius į vokiečių nelaisvę. Ir ne tik bombardavo – jei toks belaisvis pabėgavo nuo vokiečių, jį jau “savi” į Sibirą pasiųsdavo, dar ir šeimą nubausdavo.
Visiškai teisingai! Buvome tarp tų, gaudomų, nes Vokietijoje gyvi išlikome. Neturėjome pastovios gyvenimo vietos, kiek pabuvę vienoje, į kitą keliavome. Dar ir po Stalino mirties tėveliai tik per patikimus žmones perduodavo žinią seneliams, kt. artimiesiems, jog mes gyvi, dar neištremti. Net laiškų nesiuntė, nes ir juos – „tėvynės išdavikų” artimuosius – išduotų, ir pati išsiduotų – pašte nevietinius staiga atpažintų.
Belaisviams, dirbusiems nacistines Vokietijos gamyklose, buvusiems ju konclageriuose ir po karo grizusiems namo, buvo taikomas Tevynes isdavimo straipsnis. Standartas – 10 m. laisves atemimo ir konclageriai SSSR teritorijoje. Jie kalejo kartu su musu zmonemis (standartas – 10 m. irgi, atsieit, uz Tevynes isdavima), taip pat su latviais ir estais. Vokieciu belaisviai rusai, suzinoje is grizusiu po karo, visaip stengesi likti Vakaruose. Tokios, tad, tokeles buvo.
P. S. Atsiprasau uz lotyniska srifta.
Ir musu ginkluoto pokario kovos po Lietuvos okupacijos ir aneksijos dalyvius jie prilygino Tevynes Maskvos isdavikams. Standartas – 10 m. kalejimo konclageriuose ju Tevynes Maskvos plotuose, “pavojingus” pries tai susaudant. Uz kiekviena zmogu, itraukta i “byla”, “bylos” tardytojams buvo mokami atitinkami pinigai. Dabar, tik dabar Tarptautinis teismas kruvina musu naikinima pripazino tautos genocidu. Jusu istorine gimtine Maskva nera musu “otecestvo”, kaip kad musu istorine gimtine Vilnius nera jusu “otecestvo”.
Tai lygiai tas pat, jei mus bet kas kitas apkaltintų Australijos, Kinijos, Brazilijos, Prancūzijos, Rumunijos, ar dar kokios valstybės išdavimu.
Gerb. Autoriau, surinkau Jums.
Nei aš, nei kas kitas nepakeis vargo, skurdo, patyčių, mirties, tai, kas teko Rytprūsių žmonėms. Šiandiena leidžia pažinti priežastis, jei žmogus nori pažinti ir tam sužinojęs permąsto.
Tai, ką Jūs parašėte, tėra tik vienas II pas. karo gabalėlis.
Kad pilnai suvokti, tai įžangai reikia perskaityti :
1. J. Pranaitis ‘The Talmud Unmasked’, 1913 m. ekspertizės išvadas.
2. A.C. Sutton knygas apie Wallstreet ir -1) bolševikų revoliuciją, -2) Hitlerio atvedimą į valdžią.
II pasaulio karo paslaptis glūdi minkštoje Persų įlankos papilvėje (Irane, Irake), pertariant W. Churchill posakį apie minkštą Europos papilvę Balkanus, kurioje dar 1938 m. D. Britanijos vadovybė pradėjo planuoti su GM / Studebaker sunkvežimių surinkimo gamyklas Irane ir Irake, ruošti darbuotojus Indijoje, būsimiems tiekimams SSSR.
Ieškoti Persian / Iranian corridor, rasite pakankamai daug duomenų, tarp kitko, G. Kasparovas labai daug atskleidė kaip Baku užaugęs.
Kažkodėl gamyklos pradėtos statyti dar 1941 m. gegužės mėnesį.
A. Hitleris gavo įsakymą iš Pasaulio Architekto pradėti puolimą 1941.05.15, bet aimanavo dėl benzino trūkumo ( kad paspausti dėl tiekimų per Ispanijos uostus iš JAV), žolė dar neauga (tas pat buvo Napoleonui, pradėjo puolimą 1812.06.23 – šalta ir ilga žiema, prastas pavasaris nepriaugino žolės, užduotį turėjo įvykdyti – negali 600.000 kareivių paleisti namo iki kito pavasario), o eis į rytus virš 1 mln. Wehrmacht arklių, taip nusitęsė iki 1941.06.22.
J. Stalinas davė per Kominterną įsakymą KP Europoje 1941.05.15 – kovoti prieš Vokietiją, kai 1939.08.23 davė įsakymą remti draugą A. Hitlerį, neužmirškime, kad savo laiku buvo įsakyta VKP balsuoti už NSDAP ir taip atvestas į valdžią 1933.01.31. Graži draugystė iki 1939.08.23 ir labai artima draugystė iki 1941.06.22.
Drg. J. Stalinas gavo iš Pasaulio Architekto pasaulinės revoliucijos kilimo atakon dieną 1941.07.06.
Štai tada ir atveria akis ir protą Studebaker surinkimo gamyklų statyba 1941 m. gegužės mėnesį Irake ir Irane.
Tiek J. Stalinas, tiek A. Hitleris buvo šeškės Pasaulio Architekto rankose.
Pasižiūrėkite Jaltos konferencijos nuotrauką 1945 m. žiemą : Roosevelt sėdi kaip vadas (32 rangas masonijoje, 33 rangas priklauso Pasaulio Architektui, niekas iš valstybių vadovų niekada nebuvo taip aukštai), iš dešinės W. Churchill, iš kairės kaip šeškė – J. Stalinas.
Ką daryti, kai ispaniškuose pokalbiuose atsitiktinai išlenda pasakojimas, kaip jo senelis geležinkelininkas vežė ešelonais benziną iš Ispanijos uosto iki Prancūzijos sienos 1941-44 m., toliau vežė prancūzai ?
Supraskime, kariniai tiekimai buvo ne adatų vežimas, visada daug dalyvių liudininkų – negi visus ir Stalinas būtų pajėgęs nugalabinti Gulage, pvz. visą Baku miestą dėl tiekimų Persijos koridoriumi, siekiant paslaptį išlaikyti visiems laikams ?
Kodėl sąjungininkai 1944 m. rugsėjo neskubėjo uždaryti geležinkelio linijos Lyon – Moulouse ? Tai jau pamąstymams.
Luftwaffe begalė lėktuvų negalėjo kilti nuo 1944 m. pabaigos ir taip dėl benzino trūkumo, ypač amerikietiško. Šitiek buvo surinkta reaktyvinių naikintuvų Vokietijoje ir jie tupėjo ant žemės, o pakilti galėjo amerikietišku geru benzinu.
Prancūzijos karalius Louis XVI tai labai gražiai aiškino, o kiek po jo yra aprašyta, labai išsamiai paaiškino Čilės kard. J.Caro Rodriguez dar 1926 m., II pas. karo pradžia ir pabaiga tampa aiški įjungus aprašus apie masonus, be šito nėra aišku, kam 1938 m. planuoti, o 1941 m. gegužę statyti Studebaker surinkimo įmones Irake ir Irane.
Ar Jums žinoma, kad 1943 m. gale vienas Londono radijas pranešė, kur išsilaipins sąjungininkai (toje pačioje vietoje 1944.06.06 – įdomi data, tiesa ?), už tai buvo pasodinti į kalėjimą, o A. Hitleris iš to ruožo atitraukė kariuomenę, kad galėtų laimingai išsilaipinti. Išsilaipinimo metu buvo aukų : nuskendo, nuskandino su technika ir panašiai.
„Savo sąjungininku kvieskis ne diskusiją, o tuščius plepalus.” Clive S. Lewis straipsnis Tiesos lt – linkiu gerb. Autoriui plačiau suvokti tų nelaimių vandenyno priežastis po mano pagalbos.