Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė leidinuką su visų kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus trumposiomis rinkimų programomis. Kaipo pilietiškas žmogus, aš jas visas ėmiau ir perskaičiau, o įdomesnes vietas net pasibraukiau ir apmąsčiau.

Taigi, kas mūsų laukia? Pabandykime suprasti, žiūrėdami ne į kavos tirščius, o į minėtąsias programas…

Drąsi putininė Šimonytės programa

Skaitau Ingridos Šimonytės programą. Vienas dalykas, už ką ją reikia pagirti, yra tai, kad programą ji parašė pati – tai matosi iš kalbos ir intelektualinio lygio. Niekas kitas taip nedrįstų rašyti… Juo labiau – už pinigus… 

Tiesa, programa sukonstruota pagal po skandalo jau atsisakytą Putino rinkiminį šūkį „stiprus prezidentas – stipri šalis”. Šūkį išbraukė, o tos pagrindinės idėjos iš programos – ne. Kaip sakoma, tu gali išeiti iš putinizmo, bet putinizmas negali išeiti iš tavęs…

Apskritai, pirmasis teiginys, kuriuo Šimonytė nori pasidalinti su rinkėjais, yra tai, kad Lietuva padarė „fantastišką pažangą”. Nežinia, ar tas noras kyla iš polinkio fantazuoti, ar iš savikritiško pripažinimo, kad Lietuvai neblogai sekėsi ir be jos… Graži Šimonytės metafora, kad „miname ant kulnų pažangiausioms šalims”, be abejo, rodo Lietuvos drąsą ir galią, nes ne kiekviena šalis galėtų sau leisti ir išdrįstų mindyti kitoms šalims kojas. Čia turbūt dar a.a. Gedimino Kirkilo brangiai pirkto šūkio „Lietuva – drąsi šalis” realizavimas…

Gynybos srityje Šimonytės programa įspūdinga – „mandagiai, bet griežtai” išreikalauti, kad mus gintų kiti. Kas yra „mandagiai” pagal Šimonytę, galima nujausti ir iš ankstesnio pasigyrimo kulnų mindymu, ir iš čia pavartoto žodžio „griežtai”…

Kita programinė nuostata paperka savo nuoširdumu – „nesivaikyti pigaus populiarumo”. Na taip, ji gal ims tik tą populiarumą, kuris perkamas viešųjų ryšių agentūrose už didelius pinigus… Kitaip sakant, Šimonytė griežtai atsisako būti natūraliai populiari, t.y. daryti tai, ko iš jos tikisi ir nori žmonės ir tuo pelnyti populiarumą. Tuo netenka abejoti – ji tikrai iki šiol visada laikėsi šios nuostatos. Taip sakant, „darau, ką noriu, o jei nepatinka, po 4 metų išsirinksit kitus”. Puiku, kad yra tęstinumas, lyginant su anksčiau išsprūdusiomis frazėmis!

Žada Šimonytė ginti ir „žmogaus orumą”… Išgirdus šią frazę, prieš akis iškyla ryškiausias su žmogaus orumu tiesiogiai susijęs Šimonytės premjeravimo akcentas – Galimybių pasas. Dokumentas, leidęs visiems paklusniesiems pasijusti oriau už kitus… Vargu, ar Šimonytės orumo supratimo principai kuo nors skirsis ir ateity, juo labiau, kad jau pažadėta nesiekti populiarumo…

Dar žadamas gebėjimas „atsispirti dezinformacijai ir penktakoloninkų provokacijoms”. Logiška. Kadangi nuo išorės priešų, Šimonytei griežtai, bet mandagiai, treptelėjus kojele, gins kiti, ji galės atsidėti savo tikrajam pašaukimui – kovai su vidaus priešais!

Kai kas naujo nuskamba Šimonytės užsienio politikoje – tai priešiškumas nuotraukoms… Faktiškai Šimonytė žada vengti fotografavimosi! Matyt, neišdildomą traumą paliko jos ankstesnių nuotraukų tai su išaugtais, tai su suglamžytais kostiumėliais aptarinėjimas viešojoje erdvėje…

Dar mums žadamas greitas teisingumas. Apie didesnį teisingumą nekalbama… Turbūt todėl, kad nebūtų populizmo…

Žalimo programa surašyta Konstitucijoje, išskyrus vieną dalyką…

Skaitau Dainiaus Žalimo prezidentinę programą. Šito žmogaus karjeros viršūnė – Konstitucinio teismo pirmininko postas, kurį jis, tiesa, užėmė nekonstituciškai ilgai… Matyt, todėl jis ir susitapatino su Konstitucija ir nusprendė, kad geriausia prezidento rinkiminė programa yra papasakojimas apie tai, ką prezidentas privalo veikti pagal Konstituciją…

Net šūkis paimtas iš prezidento priesaikos, kurios jam, tiesa, negresia kada nors ištarti… Bet čia – tarsi moralinė ir psichologinė kompensacija sau…

Iš esmės Žalimas iškilmingai įsipareigoja būti tokiu prezidentu, koks aprašytas Konstitucijoje. Tuo savo „programą” pradeda, panašiai ir baigia (baigia valstybės reguliuojamų problemų išvardijimu – ne konkrečių problemų, o teorinių kategorijų, į kurias jos skirstomos: ekonominės, socialinės, švietimo, socialinės apsaugos ir kt.).

Nuo konstitucinių prezidento teisių ir pareigų aprašymo Žalimas nukrypsta tik vienoje vietoje, kurioje pažada gynybai skirti 3% BVP. Tarsi ūmaus amnezės priepuolio ištiktas ir užmiršęs, kad biudžeto formavimas – ne prezidento kompetencija… Nors gal jis tiesiog perskaitė tą savo konstitucinės teisės apie prezidento pareigas paskaitėlę ir tiesiog laiku susigriebė: reikia įvesti truputį populizmo! Rinkiminėje programoje reikia populizmo kaip žiupsnelio druskos! Na tai ėmė ir įrašė…

Beje, kaip ir Šimonytė, Žalimas gins „žmogaus orumą”, kuris, kaip žinome iš jo ir jį iškėlusios Laisvės partijos veiklos, visu gražumu įsikūnijo Galimybių pase…

Žodžiu, išvada būtų tokia: Žalimas žino, ką prezidentas turėtų veikti pagal Konstuciją ir numato, kad tą ir veiktų, jeigu būtų kokio nors stebuklo dėka išrinktas. Ką konkrečiai reikėtų įdėti į tuos konstitcinius rėmus ir vardan ko jis kandidatuoja, jis nenujaučia. Numato, matyt, tik tiek, kad pabuvimas kandidatu į prezidentus bus nebloga atomazga jo gyvenimo karjerai, Konstitucinio teismo pirmininko saulelei nusileidus…

O šiaip, jei Žalimas ir nebus išrinktas, o tai nesunku išprognozuoti, tai didelio nuostolio nebus, nes visi kiti kandidatai irgi veiktų pagal tą pačią Konstituciją!

Žemaitaitis bus uraganas, pučiantis į dumblą

Atsiverčiau ir Remigijaus Žemaitaičio prezidentinę rinkimų programą… Skaitydamas dar truputį atsitraukiau ir žvilgtelėjau į puslapio viršų, kad įsitikinčiau, jog ten tikrai parašyta „rinkimų programa”. Tikrai… Bet tai manęs vis tiek iki galo neįtikino. Na, bet yra, kas yra… Net ir tokių dalykų būna!

Pirmiausia Žemaitaitis jaučia pareigą paaiškinti, kodėl kandidatuoja. O tai yra taip, nes: 1) jis „bando jėgas“, ir 2) tiki „Lietuvos žmonių vienybės, o ne susiskaldymo galia“ 3) tikisi „išjudinti kuo daugiau žmonių dalyvauti rinkimuose“… Dar nori kažkokio „lūžio taško“, tik neaišku, kokio. Nežinau, ar galima šiam taškui suteikti ketvirtą numerį…

Taigi, kandidatavimas Žemaitaičiui – kaip sportas, kaip jėgų išbandymas. Kaip geras sportininkas jis tikisi pritraukti į stadioną daugiau žiūrovų. Vardan vienybės skatinimo jis nesiūlo vienytis kokio nors kito, geriau žinančio, ką veiktų išrinktas, kandidato parėmimui, bet savo asmeniu didina tuščių pasirinkimų aibę. Na, gal dar kažkokio „lūžio”, kad ir kas tai bebūtų, sieks…

Toliau įkvėpimas tarsi uraganas pagauna neįvykusį rašytoją, ir jis pradeda rašyti metaforomis… Žada būti „uraganiniu prezidentu”, kuris „įpūs gryno oro” į visokių negerovių dumblą… Man regis, tas oras, kurį pučia uraganas, yra labai netgi negrynas, o pilnas dulkių, žemių, šiukšlių ir daiktų… Bet tiek to, bandau įsivaizduoti, kaip tas grynas oras atrodo dumble… 

Brr… Šoku į kitą pastraipą!

O kitoje pastraipoje – grynas skausmas! Jausmingos poetės stiliumi Žemaitaitis vardina, kas jam skaudu, skaudu, skaudu… Gal net ašara ištrykšta, bet, ką jis, kaip prezidentas, su tuo skausmu darytų, lieka neaišku…

Matyt, to skausmo akivaizdoje, Žemaitaitis visai nustoja vilties tapti prezidentu ir savo rašinį baigia palinkėjimu kažkokiam kitam naujajam prezidentui – ne sau – būti vertam tautos, o tautai linki tiesiog ką nors pasirinkti (nes gi rinkimai, nu!).

Palaukit, bet čia tikrai buvo prezidento rinkimų programa!?

Dulkelė kandidatuoja į prezidentus

Eduardas Vaitkus yra pats smulkiausias kandidatas į prezidentus. Jis taip ir prisistato savo rinkiminės programos pradžioje – kaip „dulkelė, blaškoma vėjo”. Tiesa, jis sako, kad tokia dulkele mes esame tik be Lietuvos… Bet ar Lietuva dulkes gali paversti kuo nors daugiau, nei dulkėmis? Dulkė ir Lietuvoj – dulkė…

Kadangi dulkės, nepriklausomai nuo to, su kuo jos ir kur, savo dulkiškos prigimties nekeičia, tai galima suprasti, kad su Lietuva jos yra ne „dulkelės, blaškomos vėjo”, o „dulkelės, neblaškomos vėjo”, t.y. Lietuva čia suprantama, kaip priedanga nuo vėjo, galinčio dulkeles išblaškyti…

Tiesa,Vaitkus sako, kad dulkelė yra ne tik jis, bet ir mes visi, bet ką jis apie kitus gali žinot? Žodį „mes” jis kažkodėl rašo didžiosiomis raidėmis, gal dėl to, kad yra medikas (santrumpa MES = Medical Expense Statement, medicininių išlaidų sąskaita), o gal todėl, kad dulkelės pastebimesnės tik didesniais kiekiais ir niekada nekalba savo vardu, visada prisidengia didesnėmis masėmis?

Pirmoji problema, kurią pastebi ir parodo kitiems Vaitkus, yra tai, kad „išdavikai valdžioje” atėmė iš mūsų teisę sukinėti laikrodžius, kaip patinka… 

Toliau Vaitkui nepatinka kažkieno siekis „mūšio lauke nugalėti branduolinę valstybę”… (Jis, be abejo, galės pasakyti, kad savo programoje Rusijos, apie kurią čia ir kitur kalba, visai nemini…). Tai sunaikins Lietuvą.

Dar viena Vaitkų ištikusi trauma – kad prezidentas pabučiavo Ukrainos (pastaroji vėlgi neminima, sakoma „svetimą”) vėliavą.

Pirmas problemų trejetukas kaip ir aiškus: savarankiško laikrodžio sukiojimo galimybės nebuvimas – Lietuvos sunaikinimas – „svetimos” vėliavos bučiavimas. Išrinkus Vaitkų, viso to nebus. Laikrodžius sukiosim, kaip norim, Lietuva nekovos prieš Rusiją ir todėl išliks, Ukrainos vėliavos nebučiuosim, gal net viešai ją sudeginsim (čia jau pridedu nuo savęs, bet manau, kad pataikau į kandidato užduotą taktą).

Iš įdomesnių dalykų, tai Vaitkus žada leisti Lietuvos žmonėms nuspręsti, „atsisakyti Finansinės Nepriklausomybės garanto Lito, ar ne?” Alio, Vaitkau, lito jau yra atsisakyta, tai dabar galima spręsti nebent dėl jo atkūrimo, o ne atsisakymo!

Dar Vaitkus kels klausimą, ar dalyvauti „agresyvaus karinio bloko NATO veikloje”? Ir turi atsakymą – jis už neutralią Lietuvą, „kurios netrypia užsienio kareivio batai”. Aišku, kalbama apie „agresyvaus karinio bloko NATO” kareivius, o ne tos „branduolinės valstybės”, kuri, kaip sakyta anksčiau, gali sunaikinti Lietuvą, kareivius. Ši tai tegu trypia – juk Vaitkus jos akivaizdoje žada palikti Lietuvą be ginklų ir sąjungininkų… 

Nors pats Vaitkus, žinoma, pasakytų, kad Rusija mūsų nebenaikins, kai tik mes nustosime kištis į jos „vidaus reikalus” Ukrainoje… Pala, o mes tikrai nesame lygiai toks pats jos „vidaus reikalas”? Vaitkus apie tai nekalba…

Balsuokite už Vaitkų, jei norite išsiaiškinti!

Žaliasis bankininkas Nausėda apie klimatą ir „pensijų pakeitimo normą“

Savo programą Prezidentas Gitanas Nausėda pradeda nostalgiškai, lyg rašydamas atsiminimus: „Kai pradėjau eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, tikėjau, kad…“ (bla, bla, bla). Likau nesupratęs to nostalgiško būtojo laiko: ar jis jau nebetiki tuo, kuo tikėjo, ar jau – nebe prezidentas? 

Bet lyg ir viskas gerai su tuo tikėjimu – Nausėda optimistiškai pareiškia, kad visose jo tikėjimo srityse „įvyko esminiai lūžiai“. Bet… dar galima „padaryti daugiau ir geriau“… Dėl Dievo, sustokite, Prezidente! Po to, kai įvykus esminiams lūžiams, laužiama dar daugiau, galima ir visai viską sulaužyti!

Po šių lūžių svarbiausia liko didinti gynybos išlaidas iki „3 proc. BVP ar net daugiau“. Nei nuo valstybės valdymo reikalų, nei nuo ekonomisto išsilavinimo neatitrūkęs žmogus, tiesą sakant, galėtų ir konkrečiau apsispręsti, ko jis siekia? Tai 3 proc. ar visgi daugiau? Ir kiek daugiau, jeigu daugiau? Tiesa, tas siekis yra už jo, kaip prezidento, kompetencijos ribų, tai gal viskas ir gerai – nieko jis čia nesiekia – tik kalba!

Dar vienas svarbus Nausėdos uždavinys – pakovoti su klimatu. Pakovoti taip, kad ekonomika transformuosis, o visiems jos dalyviams prireiks skubios valstybės paramos! Nausėda žada jos duoti, nors, ką čia slėpti, pinigus dalina ne jis…

Penkerius metus išbuvęs prezidento poste Gitanas Nausėda taip ir liko banko ekonomistu… Na žinoma, juk pastaruoju jis buvo ilgiau! Kad suprasčiau jo programinę nuostatą „50 proc. pensijų pakeitimo norma…”, turėjau net užsipildyti savo išsilavinimo spragas ir tai frazei suradau jo kolegos Nerijaus Mačiulio išaiškinimą: „Atotrūkis tarp dirbančiojo pajamų ir jo gaunamos senatvės pensijos yra vadinamas pakeitimo norma, ir jis parodo, kaip dirbančiojo pajamos pasikeičia jam išėjus į pensiją.” Va va. Žodžiu, Nausėda tiesiog žada didinti pensijas! Bet negi pasakysi taip banaliai!? Ne, su pensininkais reikia kalbėti taip, tarsi kalbėtumeisi su kolega Nerijumi Mačiuliu!

Nausėda taip pat susikoncentruos „į Negalios reformos įgyvendinimą”, kad ir ką tai bereikštų… Gal vienakojus reformuos į vienarankius, o gal akluosius – į bepročius ar dar kaip nors… Paaiškinimą galbūt, kaip ir ankstesniu atveju, galėjau išgūglinti internete, bet, įvertinęs raktažodžių „negalia” ir „reforma” dažnumą, nusprendžiau to nedaryti ir likti truputį kvailesniu už pareigas einantį Prezidentą. To reikalauja etiketas ir gero tono taisyklės…

Jeglinskas ir saugiausia vieta Žemėje

Pradėjęs skaityti Giedrimo Jeglinsko, tokio mažiau girdėto kandidato į Lietuvos prezidentus, rinkiminę programą, iš pradžių pamaniau, kad Jeglinskas kiek pasiklydo ir padavė dokumentus kandidatavimui į prezidentus, nors iš tikrųjų siekia tik krašto apsaugos ministro posto… Tam labai praverstų ir jo akcentuojama „patirtis NATO vadovybėje”, kad ir ką tai reikštų… 

Bet pabaigoje, perskaitęs visos tos patirties ir dėmesio gynybai išvadą, kad, išrinkus Jeglinską, „Lietuva taps saugiausia vieta žemėje“, labiausiai suabejojau jo kompetencija būtent gynybos srityje. Nes, norint tai padaryti, reikėtų arba Lietuvą perkelti į Madagaskarą, kaip svajojo dar K. Pakštas, arba ten pat nugrūsti Rusiją…

Ką iš tų dviejų dalykų darytų Jeglinskas, tapęs prezidentu, ir kaip tą darytų, jis nepaaiškina, bet tai tiek to – prezidentu jam tapti vis tiek negresia…

Antrojoje rašinio dalyje jis, matyt, pažiūrėjo į paraiškinius dokumentus, suprato, kad kandidatuoja ne į krašto apsaugos ministrus ir trumpai perbėgo per kitas problemas.

Pavyzdžiui, žada kovoti su „korupcija ir smurtu“. Kodėl tie du dalykai pas jį sulipo, neaišku. Ar tai korupcija pas mus – smurtinė, ar tai smurtininkai – korumpuoti? 

Tiek to, nesustokime ties tuo, kaip nesustoja ir Jeglinskas, žadantis mums dar ir „tvarią ekonomiką“. Neaišku, ar jis suvokia, kas tai yra, bet žodžio „tvarumas“ paminėjimas yra svarbus perspektyviam jaunuoliui tolesnės karjeros požiūriu!

Užtat kur kas aiškiau, kad švietimo sistema, pertvarkyta Jeglinsko, ugdys žmones ne Lietuvai, o globaliai darbo rinkai. Na, čia gal žingsnis masinės migracijos į Madagaskarą kryptimi, kad (naujoji) Lietuva taptų saugiausia žemėje?

O gali ji bus saugi ir kur nors Londone, Dubline ar Niujorke? Gal net visur iš karto?

Bet man senosios Lietuvos gaila… Nebalsuosiu.

A. Mazuronis ieško krypties…

Ne geriausius laikus išgyvenančios Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis, žinoma, nėra šių prezidento rinkimų favoritas, ir vargu ar rimtai susimąsto apie savo rinkiminės programos įgyvendinimą prezidento poste. Galbūt todėl jo programa panašesnė į Seimo rinkimų programą ir nelabai siejasi su realiomis prezidento galiomis (žinoma, jis gali pasakyti, kad kažkaip to sieks, agituodamas ir visaip skatindamas Seimą ir Vyriausybę, bet agituoti gali pradėti jau ir dabar, nelaukdamas rinkimų, ar, juo labiau, pergalės juose). 

Kaip ten bebūtų, bet jis iš tikrųjų pateikia tam tikrą programą, turinčią bent jau formalius politinės programos požymius, ir tuo jis gerokai skiriasi nuo šešių kitų kandidatų, vietoj programų pateikusių kažkokius daugiau ar mažiau komiškus rašinėlius (taip, prezidento rinkimų knygelėje yra ir dar viena tuos požymius turinti programa – apie ją toliau).

Pati programa, žinoma, nėra kuo nors ypatinga. Žadama visokių gerų dalykų, kaip minėta, neretai nesančių prezidento kompetencijoje. Neišvengiama klišių ir abstrakcijų, miglotų pareiškimų. Antai, kuo pasižymės Mazuronio „aktyvi sąjungininkų plėtra”? Jis ketina sąjungininkams padėti plėtoti savo ūkį, plėsti jų teritoriją ar tiesiog ieškos kokių nors naujų sąjungininkų?

Kai žadama „veikti kryptingai”, reikėtų neužmiršti nurodyti, kokia kryptimi… Nes dabar tik iš aklo pasitikėjimo šiaip jau lyg ir nieko blogo nežadančiu kandidatu galime tikėtis, kad ta kryptis nebus bloga… Bet užtat vis tiek gali kilti įtarimas, kad ta kryptis ir pačiam kandidatui nėra žinoma, o jis tik mano, kad kryptis iš principo yra reikalinga…

Dar lieka neaišku, ką reiškia matematiškai užrašyta lygybė „teisėtumas = teisingumas“? Mano žiniomis, tai yra skirtingi žodžiai su skirtingomis reikšmėmis. Jei kandidatui tai nėra aišku, galėjo padėti bent klaustuką…

Žodžiu, čia turbūt Seimo rinkimų programos juodraštis su dar ne visai nušlifuotomis formuluotėmis ir išsiaiškintomis vartojamų sąvokų reikšmėmis. Kaip ir pats Mazuronio kandidatavimas, tai yra pasiruošimas būtent Seimo rinkimams.

Vėgėlė, ta slidi žuvis…

Aptarus visų kitų kandidatų į prezidentus programas, tenka konstatuoti, kad daugeliu atveju tai yra gana juokingi rašinėliai, kuriuos lengviausia aptarinėti, naudojant sarkastišką stilių. Kiek panašesnė į programą yra A. Mazuronio programa, nors tai irgi – labai neįspūdingas, greičiau juodraštinio pobūdžio tekstas.

Kebliau šia prasme aptarinėti Igno Vėgėlės programą. Viskas čia daugiau ar mažiau tvarkinga. Yra ir programinės nuostatos, ir gana preciziškas prezidento galių suvokimas (naudojamos korektiškos sąvokos „vetuosiu“, „inicijuosiu“ ir pan., vengiama pažadų tiesiogiai reguliuoti prezidentui nepriklausančias sritis, kaipo pensijų ar gynybos išlaidų didinimą).

Jeigu jau reikėtų prie ko nors prisikabinti, nes visgi nesmagu tiek pasilinksminus aptarinėjant kitų kandidatų rašinėlius, Vėgėlę palikti be jokios kritikos, tai atkreipčiau dėmesį į pirmą sakinį, kuriame, beje, pagrįstai pažymėtas ir demografinio, ir kultūrinio augimo poreikis, bet tolesniuose, konkretesniuose, punktuose apie tai nebeužsiminta. Be to, „tauta” pavadinama „šalimi”, kas yra ne visai taip…

Trumpai sakant, Vėgėlė yra vienas iš dviejų kandidatų, kurie apskritai turi programą, ir vienintelis, kurio programa atrodo adekvačiai ir rimtai. 

Galima, žinoma, pasakyti, kad programa – tai niekai, svarbu darbai, bet, kaip rodo gyvenimo realybė, net tokių „niekų” kiti kandidatai parašyti nesugeba…