1990 metais Lietuva politiniu ir teritoriniu klausimu tapo laisva demokratiniais pagrindais atkurta Respublika. Nors Lietuva tapo politiškai nepriklausoma, energetinis priklausomumas nuo Rusijos buvo itin didelis, o tai, kaip suprato Lietuva ir kitos Baltijos valstybės, buvo tik esama ir, galimai viena iš priemonių ateityje Rusijai „siųsti“ į Lietuvą ne tik dujas, bet ir savo įtaką.
Todėl nenuostabu, jog Lietuva šiandien yra orientuota būti absoliučiai nepriklausoma nuo Rusijos energetikos. Tačiau, siekiant vieno tikslo, Lietuva nenumatė kitos – socialinės spragos, kuria, vietoje energetinės įtakos politikai ir visuomenei, gali pasinaudoti Kremlius.
Istorija, kaip rodo Rusijos pavyzdys, kartojasi ne tik kariniu atžvilgiu, bet ir siekiant socialinio visuomenės pažeidžiamumo. Lietuva gavo svarbią pamoką istoriniu „skaldyk ir valdyk“ laikotarpiu, kuomet Rusijos bolševizmas skatino sukilti darbininkus Lietuvoje stojant į kovą prieš „buržuazinę“ valdžią, ir „apsišviečiant Rusijos komunizmo saule“.
Tada Lietuvai esant mažai valstybei ir neturint tvirtos sąjungos su Vakarais, buvo be galo sunku atsilaikyti vis didėjančiam spaudimui iš Rytų. Turint tokią istorinę pamoką, Lietuva dabar nori atsilaikyti daromai įtakai ir laiku pradėti įgyvendinti valstybės gerovės politiką, kas yra itin svarbu norint kurti stiprią ir atsparią visuomenę prieš Rusijos propagandą ir įtaką.
Kurį laiką Lietuvoje valstybės gerovės modelių klausimas buvo naudojamas „politiniams taškams“ susirinkti. Iškilus geopolitinei krizei, vis agresyvėjanti Rusijos retorika privertė Lietuvą sunerimti dėl skaldomos visuomenės, atkreipti dėmesį į vis kylantį nepasitikėjimą politika ir demokratija.
Socialinės problemos, kurios kaupėsi ne vieną dešimtmetį, bumerangu grįžo visa jėga. Auganti socialinė nelygybė, didėjantis skurdas, perreformuojami pensijų fondai, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų problemos – viskas tapo jautriomis Lietuvos vietomis, kuriomis naudojasi Kremliaus propagandistai.
Valstybės gerovė negali susikurti per vieną Prezidento valdymo laikotarpį ar partijos kadenciją Seime. Valstybės gerovės politika gali būti kuriama suvienijant jėgas politiškai, ekonomiškai ir socialiai.
Tarkime, Norvegijoje gerovės valstybei sukurti užtruko 100 metų, piliečiams kryptingai remiant išrinktą Darbo partiją (Arbeiderpartiet), kuriant profsąjungas bei vystant socialdemokratinį universalųjį modelį, kurio mokėsi ir iš kaimynės Švedijos pavyzdžio.
Tuo tarpu Lietuvai, dreifuojant iš korporatyvinio į liberalų marginalinį modelį, dalis lietuvių persigalvojo, jog norėtų save matyti skandinaviškoje socialdemokratinio gerovės valstybės tipo šalyje. Rodos, politinė švytuoklė keičiasi ne tik balsuojant, bet ir ieškant savo socialinės tapatybės Europoje. Tačiau Lietuva turi įdėti daug pastangų apsisprendžiant kokią socialiai išvystytą visuomenę nori matyti ateityje.
Vis dar nėra rimtų reformų ar bent jau rimtų diskusijų dėl aiškesnio orientyro laikymosi, o to rezultatas – prastas visuomenės orientavimasis socialiniais klausimais. Bloga komunikacija su piliečiais veda tik prie dar didesnės socialinės atskirties, įsiterpiančios tarp įvairių visuomenės sluoksnių.
Valstybės gerovės klausimas turi būti keliamas labai rimtai, nes tai ne tik mobilizuotų valstybę prieš agresorių, bet ir pažabotų kitus neigiamus padarinius Lietuvoje.
Galbūt tam, kad politikai surastų valios, reikėtų referendumo, kuriuo žmonės nuspręstų kokio socialinės gerovės modelio jie nori?
Kad ir kaip bebūtų, iš istorijos turime pasimokyti ir suvokti, kad stipri socialinė gerovė mobilizuoja gyventojus gintis, saugoti ir puoselėti savo valstybę.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto studentas
Genetikas prof. dr. Vaidutis Kučinskas: “Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones”.