A. Vyšniūnas. Lukiškių aikštė – tarp istorinės atminties įamžinimo ir komunalinio dangų sutvarkymo

Lukiškių aikštės komunalinis sutvarkymas (būtent „sutvarkymas”, o ne „erdvinis formavimas”) įvykdytas pagal dangų plano brėžinius, kuriuos atliko rangovinio varžytuvių laimėtojų (įmonė „Infes“ su partneriais) pasirinkti architektai.

Išskirtinis bruožas, kad minėti architektai nėra laimėję nei vienų varžytuvių (nei urbanistinio, nei architektūrinio, nei meninio), susijusio su Lukiškių aikštės formavimo klausimais, o visas problemas bando spręsti ne profesinės diskusijos, bet formalių procedūrų arba teismų keliu.

Lukiškių aikštės komunalinio sutvarkymo procese aktyviai dalyvavo Vyčio paramos fondas, kuris 2016 m. spalio mėn. paskelbė atvirą Valstybės simbolio „Vyčio“ skulptūrinio modelio, kuris taptų centriniu žadamos Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo skulptūrinės-architektūrinės kompozicijos Lukiškių aikštėje Vilniuje bruožu, varžytuves.

2016 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Edita Utarienė „Lietuvos rytui“ sakė, kad pasitarus su skulptoriais Vyriausybei ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo valstybinės programos projekto rengėjams išsiųsti net keli oficialūs laiškai.

Juose išsakoma nuomonė, jog tokį konkursą ir jo įgyvendinimo priežiūrą turi rengti ne visuomeninis fondas, o valstybės institucija.

Pasak pirmininkės, visuomeninio fondo skelbiamų varžytuvių terminai ir kitos sąlygos jose norintiems dalyvauti skulptoriams sukėlė daug abejonių dėl konkurso skaidrumo.

Pradėta net įtarinėti, jog viskas parašyta taip, kad galėtų laimėti konkretus autorius, kuris gal jau turi sukūręs paminklo projektą. LDS įtarimai pasitvirtino, kai 2016-2017 metais viešai buvo pristatytas menininko G. Umbraso kūrinys.

Nepaisant LDS prieštaravimų, varžytuvės įvyko. Šiose varžytuvėse aikštės dangų plano („kreivų takų”) autoriai, anonimiškai pristatę menininko G. Umbraso skulptūrą užėmė II vietą.

Geriausia buvo pripažinta realistinė skulptūra „Laisvės karys“, kurią konkursui kaip savo darbą pateikė skulptorius A. Sakalauskas (nors pasirodė, kad tai ukrainiečių O. Sydoruk ir B. Krylov kūrinys)

Kūrybinių užsiėmimų varžytuvėse 2018 metais ta pati skulptūra, tik jau su kitokiu pjedestalu ir kitais architektais liko antroje vietoje.

Abiem atvejais „kreivų takų” architektai nieko nelaimėjo. Nuo tos akimirkos jie pradėjo visus ir viską skųsti teismams. Tai yra jų įprastas darbo stilius.

LR Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras po kelis mėnesius trukusių kūrybinių užsiėmimų 2017 m. lapkričio mėn. paskelbė, jog jas laimėjo A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“.

Bet tik 2018 m. balandžio 19 d. galutinai tapo aišku, kad LR Kultūros ministerijos organizuotose kūrybinėse dirbtuvėse laimėjo A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“.

Teisinė kolizija buvo kilusi dėl to, kad projektas atrinktas ne viešųjų pirkimų varžytuvėmis, o surengus neaiškaus pobūdžio renginį, vadinamą kūrybiniais užsiėmimais.

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. spalio mėn. paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovų ieškinys, susijęs su varžytuvių, skirto Lukiškių aikštės sutvarkymo idėjai, laimėtojo paskelbimu.

Ieškovai, kurie buvo parengę Lukiškių aukštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, pasiūlydami Lukiškių aikštėje pastatyti Lietuvos valstybingumo simbolį Vytį, prašė pripažinti neteisėtu atsakovų (LR kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą dėl kūrybinių dirbtuvių pirmos vietos laimėtojo paskelbimo, kuriuo laimėtoja buvo pripažintas A. Labašausko memorialo „Laisvės kalva“ sumanymu.

Paprasčiau pasakius, Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad A. Labašausko „Laisvės kalvos“ sumanymas pagrįstai pripažintas pirmos vietos laimėtoju Lukiškių aikštės sutvarkymo sumanymų varžytuvėse. Teismai baigėsi, bet aiškumo neatsirado.

Dabar vienintelis uždavinys – įrodyti teismus laimėjusiam skulptoriui, kad jo suprojektuota atraminė sienutė „Laisvės kalva” neatitinka visuomenės lūkesčių, nes ji šio kūrinio nelaiko tinkamu paminklu.

Todėl Vilniaus m. savivaldybė visiškai neprivalo realizuoti kūrinio, kuriam prieštarauja visuomenė, bet pritaria tik nedidelė grupelė menininkų iš Šiuolaikinio meno centro.

Šiuo metu viešojoje erdvėje įsitvirtino nuomonė, kad Lukiškių aikštės tvarkymo ir paminklo statymo problemos yra nekokybiškų architektūrinių ir meninių sprendimų pasekmė.

Iš dalies tai tiesa, bet problemos yra žymiai gilesnės negu teritorijos komunalinio sutvarkymo problemėlės ar ginčas dėl paminklo stilistikos.

Norint suprasti, kas vyksta iš tikrųjų, reikia atidžiai pažvelgti į pagrindinius veikiančius asmenis ir jų argumentus. Čia yra keli svarbūs dalykai.

Visų pirma reikia aiškiai pasakyti, kad buvo labai neskaidri pati pradžia. Juridinių manipuliacijų ir sofistinių dangų kainos skaičiavimų pagalba buvo įrodyta, kad oficialaus konkurso laimėtojo R. Paleko projektas „Ramybė“ yra labai brangus.

Argumentas – per daug akmens, todėl, atseit, reikia mažinti “kietos” dangos kiekį aikštėje. Būtent šiuo dalyku aktyviai pradėjo reikštis G. Čaikausko grupė.

Tokiu būdu įvyko išskirtinis precedentas – architektūrinius meninius argumentus išstūmė aikštės komunalinio sutvarkymo ūkinis mentalitetas.

Neveltui iš to smagiai šaipėsi architektas Audrys Karalius, tiesiai šviesiai situaciją apibūdinęs žodžiis – komunalininkų balius.

Antra, aikštės tvarkymo rangovinio konkurso laimėtojai (bendrovė INFES su partneriais) susisiekė su minėtą architektų grupe, kuri tokiu būdu įgavo teisę projektuoti dangas Lukiškių aikštėje.

Todėl, reikia aiškiai pasakyti, kad Lukiškių aikštės realizuoto komunalinio sutvarkymo projekto autoriai iš esmės yra aikštės dangų plano, bet ne erdvinės koncepcijos autoriai.

Sukurtas pramanas, kad architektai, nubraižę aikštės dangų planą automatiškai įgauna teisę projektuoti ir paminklą Laisvės kovotojams.

Tam nėra jokio pagrindo. Šitie žmonės nėra laimėję jokių meninių/architektūrinių varžytuvių, susijusių su aikštės erdviniu formavimu.

Trečia, varžytuvėse geriausia pripažinta skulptūra nebuvo statoma Lukiškių aikštėje, nes to sumanymo atsisakė pats skulptorius, pradėjęs bendradarbiauti su Kauno miesto meru.

Varžytuvių skulptūra „Vytis” buvo įgyvendinta, bet jau kaip „Laisvės karys“. Todėl nelogiška ir nesąžininga toliau eksploatuoti mitą, kad kažkas kažkam kažko neleido statyti, nes nebeaišku apie kokį „Vytį” kalba tie, kurie ir toliau piktinasi, kad skulptūra iškeliavo į Kauną.

Ketvirta, saviveiklinis konkursas parodė, kad egzistuoja problema: neaišku kokios yra valstybinių ženklų ir simbolių meninės interpretacijos ribos.

Ar valstybės herbas, t.y. Vytis gali būti erdviškas ir kokie turėtų būti taikomi heraldiniai standartai. Teisus heraldikos žinovas A. Každailis, sakydamas, kad konkursui pateiktų arklio skulptūrinių modelių stilistinė įvairovė neturi nieko bendro su valstybės herbu.

Preliminari išvada tokia – privatus sumanymas yra nepajėgus nesuvaldyti valstybinės aikštės formavimo proceso, kurį galima būtų apibūdinti keliais žodžiais: neetiškas (kitų autorių darbai pristatomi kaip savo), neskaidrus (Viešųjų pirkimų tarnybos pretenzijos sutvarkymo darbų pirkimui), neprofesionalus (ignoruojama pagrindinė urbanistinė ašis, neaiški paminklo vieta).

Todėl šias varžytuves reikėtų vertinti kaip vienos iš strateginių alternatyvų verifikavimą, bet ne kaip kelią, kuriuo reikėtų eiti toliau.

Kalbant apie valstybinio rango aikščių ir paminklų statymo reikalus, reikia atsakyti į kelis esminius klausimus.

Visų pirma būtina galutinai atsakyti į klausimą: kam priklauso Lukiškių aikštė? Tai yra pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė ar Vilniaus miesto savivaldybės bendro naudojimo erdvė?

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso principai ir priemonės, kuriomis remiantis būtų modeliuojami visi kiti veiksmai.

Akivaizdu, kad reikalingas valstybės sostinės įstatymas, kuriame būtų aiškiai suformuluota istorinės atminties „įpaminklinimo“ strategija ir jos realizavimo mechanizmas.

Politinio konsensuso nebuvimas yra pagrindinė kliūtis, norint tinkamai suformuoti pagrindinę valstybės aikštę.

Antra, turi būti aiškiai atsakyta į klausimą: kas formuluoja socialinį užsakymą ir koks jis turi būti? Tai priklauso nuo to, kas stato paminklą – valstybė, savivaldybė ar privatus fondas (pvz., Vyčio paramos fondas)?

Kas užduoda pagrindinę temą: politinė bendruomenė ar privatus sumanymas? Labai nesolidžiai atrodo, kai valstybinius ženklus pradeda „čiupinėti“ žmonės, paskui kuriuos driekiasi KGB šleifas, todėl reikia labai atsargiai žiūrėti į visokias privačius sumanymus.

Pagrindinė valstybės aikštė yra tautos brandumo indikatorius, todėl socialinį užsakymą turi formuluoti valstybinės institucijos. Ar tai įmanoma? Vargu, nes matant dabartinį Lietuvos politinį peizažą, neatrodo, kad kam rūpėtų aikštės ir paminklo reikalai.

Trečia, padėtis, kai keliamas klausimas dėl valstybinio rango paminklo reikalingumo apskritai, yra tikrai nenormali, todėl reikia labai aiškiai atsakyti į klausimą: kam statomas paminklas – Laisvės kovotojams ar hieraldiniam ženklui (herbui)? Kol kas susidaro įspūdis, kad diskusija apie hieraldinį ženklą yra būdas išvengti paminklo pokario rezistencijai, kurios vertinimai kartais tiesiog šokiruoja.

A. Ramanausko-Vanago šmeižimo istorija rodo, kad visuomenėje nėra vienodo supratimo apie pokario laikotarpį arba žmonės tiesiog nieko nežino apie pokario rezistenciją.

Akivaizdūs propagandinio karo požymiai. Todėl pagrindinis klausimas išlieka – kam statomas paminklas? Paminklas Laisvės kovotojams ir Nepriklausomybės gynėjams, dvasinei būsenai (laisvei) ar hieraldiniam ženklui?

Šiuo metu niekas neprieštarauja teiginiui (bent jau atvirai į akis nesako), kad lietuvių tautos kovos už Laisvę ir Nepriklausomybę (ypač XX amžiuje – prievartinė asimiliacija, deportacijos ir trėmimai, partizaninė kova ir t.t.) buvo įnirtingos ir pareikalavo daug aukų.

Nėra ir atvirai prieštaraujančių prieš paminklą ar monumentą, skirtą kovotojams už Laisvę ir Nepriklausomybę, bet vis dėlto galima teigti, kad yra žmonių, kurie nenori paminklo. Patirtis rodo, kad paminklo Laisvės kovotojams idėja žlugdoma keliais būdais:

1. Sumenkinamas Lukiškių aikštės statusas, t.y. teigiama, kad tai yra ne valstybinio rango aikštė, bet Vilniaus miesto savivaldybės bendro naudojimo vieša erdvė. Dalis politikų teigia, kad yra miesto reikalas.

2. Iškraipomas sampratos „urbanistinės erdvės” turinys. Pradedama kalbėti ne apie urbanistinės erdvės tipą AIKŠTĘ, kuri paprastai yra formuojama urbanistinės kompozicijos principais, bet apie socialinę funkciją VIEŠĄJĄ ERDVĘ, kuriai pakanka komunalinio sutvarkymo arba tiesiog dangų remonto.

Paprasčiau pasakius, fizinės erdvės formavimo meninis uždavinys virsta ūkiniu komunaliniu uždavinėliu. Tai reiškia, kad aikštė pradedama tvarkyti skvero principais (pievos, gėlytės, želdiniai, suoliukai, fontanas ir t.t.). Aikštės naudojimo pobūdis įgauna karikatūriškas formas, pvz., pliažas ir pan.

3. Pakeičiama paminklo paskirtis ir pobūdis. Kalbama ne apie paminklą LAISVĖS KOVOTOJAMS, bet apie abstraktų meninį akcentą LAISVEI (dvasinei būsenai).

Tai reiškia, kad monumentalios skulptūros žanrą keičia meninių, abstrakčių kompozicijų ir dekoratyvinių bruožų išdėliojimas skvere.

4. Atsisakoma pagrindinių aikščių erdvinio formavimo kompozicinių principų: ašis, simetrija, kompozicinis centras. Klasikiniams fundamentiniams kompoziciniams principams (simetrijos ašis ir pan.) suteikiamas ideologinis turinys, t.y. teigiama, kad simetrijos ašis ir aikštės geometrinis centras yra principas, nudojamas tik diktatūrinėse visuomenėse.

Būtent dėl to buvo atsisakyta skulptoriaus R. Midvikio ir architekto A. Nasvyčio suprojektuoto obelisko sumanymo.

5. Atsisakoma paminklų statymo kultūrinio papročio ir monumentalios skulptūros žanro. Vietoj to siūlomos tarpdisciplininės akcijos, kūriniai, visuomeniniai renginiai ir kiti sumanymai (pvz., akcija “burbuliatorius”, feministiniai renginiai ir pan.).

Dominuoja naratyvas – absoliuti kūrybinė laisvė ir menininko saviraiška. Svarbu procesas, menininko ambicijos ir ketinimai, o ne galutinis rezultatas. Reikia pripažinti, kad tokia logika ir privedė prie dabartinio chaoso.

6. Pasisakoma prieš klasikinę stilistiką, nors tai neprieštarauja moderniems meniniams sprendimams (pvz., Igor Mitoraj).

Prioritetas teikiamas kraštutinio avangardizmo stilistikai, taip paverčiant paminklą eiline dekoratyvine kompozicija, bet ne monumentu.

7. Nerekomenduojama naudoti visuotinai priimtus ir vienodai suprantamus simbolius – angelą, kryžių, Vytį, Rūpintojėlį, Madoną ir t.t. Pagrindinis argumentas – nešiuolaikiški, pasenę, neaktualūs ir visiškai neatspindintys šiuolaikinės visuomenės poreikių ženklai.

8. Reikalaujama neįvykdomo maksimumo, t. y. norima visą Lietuvos istoriją papasakoti per vieną paminklą. Čia iškyla „Laisvės kovų” periodizacijos ir sampratos problema, nes pokario ginkluota rezistencija „ištirpsta” bendrame lietuvių tautos kovų sraute.

9. Iki absurdo sureikšminamas visuomenės dalyvavimas, netgi reikalaujant surengti referendumą dėl paminklo. Akivaizdu, kad tai yra politinių technologijų laukas, nes pradeda reikštis ekstremistinio Archaktyvizmo judėjimo apologetai.

Strateginis klausimas – ką daryti toliau? Iš tikrųjų viskas yra paprasta. Visų pirma reikia pripažinti, kad problema yra ne menininkų ambicijos ir (ne)gebėjimai, bet netobulas varžytuvių rengimo ir projektų įguyvendinimo mechanizmas.

Ydingas pats principas, kai varžytuvių įgyvendinimas pavedamas viešojo administravimo įstaigoms, o projektų vertinimo komisijos rengiamos institucinio atstovavimo būdu.

Kvotos institucijoms ir organizacijoms neragantuoja gebėjimų būvimo, nes meninių varžytuvių procese dalyvauja neproporcingai didelis kiekis įvairiaus plauko veikėjų ir politikų.

Analizė parodė, kad paminklo priešininkams argumentus suteikė dailės kritikai, menotyrininkai ir menininkai, kurie nesuprato, kad vyksta ideologinė kova, o ne meninė diskusija. Prie to prisideda ir aiškios politinės valios nebuvimas.

Antra, reikia pripažinti, kad varžytuvių sąlygos dažnai būdavo nekokybiškos. Varžytuvių pagrindinis tikslas formuluojamas nekonkrečiai, reikalavimai meninei kokybei ir projekto pateikimui nedideli.

Trečia, vertinimo komisijos sudėtis formuojama neaiškiais principais. Jose dažnai dalyvauja tendencingi, o dažnai ir nekompetentingi nariai.

Pvz., nesuprantama kaip varžytuvinių projektų vertinimo komisijoje 2007 metais atsirado ekstremistinės prorusiškos organizacijos “Frontas” lyderis A. Paleckis.

Tas pats pasakytina ir apie konkursinių projektų recenzentus ir išorinius ekspertus. Be to susidarė ydinga praktika, kai daugiau kaip pusę komisijos narių sudaro politikai arba valdininkai.

Tokioje situacijoje yra vienintelė išeitis – reikia keisti patį konkursų organizavimo principą, sukuriant naują viso proceso valdymo mechanizmą.

Pagrindinė priemonė – aikštės formavimo ir paminklo statymo/priežiūros specialus komitetas, kuris dirbtų ne tik konkurso metu, bet iki pat galutinio rezultato.

Tokio komiteto analogu gali būti Lietuvos Nepriklausomybės paminklui statyti komiteto veikla Panevėžyje 1924 metais.

Kitas pavyzdys – A. Mickevičiaus paminklo statybos Vilniuje vyriausiasis komitetas (Główny Komitet Budowy Pomnika A. Mickiewicza w Wilnie) (1921 m. rugpjūčio mėn.–1939 m.).

Šių laikų teigiamas pavyzdys – Valdovų rūmų atkūrimas kaip vienas didžiausių kultūros srities investicinių projektų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuris buvo kuruojamas aukščiausios politinės valdžios, turėjo specialų įstatymą.

Naujas paminklo statymo komitetas turi veikti pagal LRS patvirtintus įstatus, turėti tinkamą finansavimą. Iki tol turi būti atliktas bendras viso proceso auditas (nuo pat 1990 metų) visais aspektais (teisiniu, finansiniu, profesiniu ir t.t.).

Be to, turi būti atsakytą į klausimą – kaip vertinti dabartinį Lukiškių aikštės dangų komunalinį sutvarkymą, jeigu oficialaus architektūrinio-urbanistinio konkurso laimėtojo projekte (kalbama apie R. Paleko projektą) yra visiškai kitokie meniniai teiginiai?

“Kreivų takų” autoriai sprendė ne erdvinio organizavimo uždavinius, o paišė įvairius dangų plano ornamentus, ieškodami optimalios proporcijos tarp kietos dangos ir “pievos”.

Esmė tame, kad architektūrinio-urbanistinio konkurso laimėtojo projekte aikštė traktuojama kaip vientisa urbanistinė erdvė, o realizuotame varijante du trečdalius užima skveras, o trečdalis skiriamas valstybinei funkcijai.

Tai reiškia, kad pasikeitė bendra urbanistinės erdvės samprata – URBANISTINĖ ERDVĖ (Urban Space) virto SOCIALINIŲ FUNKCIJŲ VIETA (Social Public Place).

Sekantys veiksmai turėtų būti tokie. Visų pirma reikia atsakyti į strateginį klausimą – Kaip vertinti realizuotą aikštės komunalinio sutvarkymo projektą? Ar tai iš tikrųjų valstybinė aikštė?

Ar tai kokybiška ilgalaikė meninė-erdvinė KONCEPCIJA ar tik LAIKINAS SUTVARKYMAS? Klausimas labai savalaikis, nes minėti architektai atvirai pradėjo reikalauti skelbti skulptūros „Vytis” tarptautines menines varžytuves, teigdami, kad yra suderintas konkretus taškas, kuriame turi stovėti skulptūra, nors tikra padėtis yra visiškai kitokia.

Antra, reikia aiškiai pasakyti, kad konkretaus nurodyto taško, kurį nurodė dangų plano autoriai iš esmės nėra ir negali būti, nes visų instancijų teismai pripažino, kad kūrybinius užsiėmimus dėl memorialo Lukiškių aikštėje laimėjo menininko A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“, kuriame iš viso nėra tokio taško.

Šiame projekte iš esmės kitokia memorialo samprata, kuri prieštarauja įgyvendintiems dangų tvarkymo teiginiams.

Todėl dangų plano autoriai negali kalbėti apie konkrečią paminklo vietą. Savivaldybės valdininkų išduotas statybos leidimas komunaliniam aikštės dangų sutvarkymui nereiškia aikštės erdvinės koncepcijos aprobavimo.

Sekantis klausimų blokas susijęs su pagrindinio bruožo samprata, nes neaišku kam statomas paminklas – Laisvės kovų dalyviams ar Lietuvos valstybei?

Paminklo turinį iš esmės sukonstravo visuomeniniai aktyvistai, bet ne valstybė. Ar Vyčio skulptūra tikrai yra vienintelė priemonė, norint pagerbti Laisvės kovų dalyvius?

Vyčio skulptūra ir Laisvės kovotojų memorialas? Ar Vyčio skulptūrai galioja hieraldiniai standartai? O gal tai kūrėjo saviraiškos reikalas? Kokios kompetencijos dalyvaus tolimesniame aikštės formavimo procese?

Tokio pobūdžio klausimų begalės ir jie apima beveik visus lygmenis – ideologinį politinį (nėra politinio konsensuso), urbanistinį (neaiški aikštės vieta urbanistinės struktūros kontekste), erdvinį (neidentifikuota erdvinė kompozicija), architektūrinį-meninį (nėra artikuliuoto meninio teiginio), semantinį (simbolis „Vytis” ar karžygis ant žirgo), heraldinį (herbas, atitinkantis heraldinį standartą ar interpretacija), utilitarų (takai, pievos, suoliukai) ir t.t.

Visus šiuos bruožus reikia įvertinti, bet svarbu išskirti pirmenybes. Šią problemą bandė spręsti LGGRTC, kurio užsakymu 2022 metais buvo vykdomas mokslo darbas „Istorinės atminties politika Vilniaus m. erdvinėje struktūroje. Galimybių studijos urbanistinės dalies koncepcijos metmenys”[1].

Dėl tam tikrų priežasčių darbas yra nebaigtas, bet pirmos dalies išvadose teigiama, kad – Lukiškių aikštė turi būti nagrinėjama visos urbanistinės struktūros konteste.

Darbo išvadosepatariama atsižvelgti į esamus urbanistinius branduolius (Lukiškių kalėjimas, LRS pastatų kompleksas, M. Mažvydo biblioteka, buvę KGB rūnmai, Aukų g. ir t.t.), tokiu būdu formuojant funkcinius ryšius ir kitas struktūrines jungtis tarp jų.

Tai padėtų sukurti sisteminį kompozicinį algoritmą. Po to nebekiltų abejonių dėl paminklo konkrečios vietos, dydžio ir t.t.

Dabar pirmaeilis uždavinys – užbaigti pradėtą galimybių studiją, nes daugiau nebuvo bandymų (bent jau aš nežinau) suvesti visus bruožus į vieną aiškią sistemą, kuri galėtų tapti bazine teorine-metodine platforma visiems sekantiems veiksmams Lukiškių aikštėje.

Kol kas turime atvejį, kai iš vienos pusės polemizuoja patriotinis naratyvas (nori paminklo), iš kitos – kūrėjų meninio siekio (nori kūrybinės laisvės ir saviraiškos).

Tarp jų įsikomponuoja viešojo administravimo gebėjimas, kuris nepriima jokių sprendimų be teisininkų patarimų.

Tai reiškia, kad vyrauja funkcionieriai, o ne vizionieriai. Tai reiškia, kad dabartinis sprendimų priėmimų mechanizmas neveikia.

Pirminis straipsnio tikslas buvo išsiaiškinti įtampos, kilusios dėl Lukiškių aikštės formavimo ir komunalinio sutvarkymo, priežastis, atskirų pozicijų motyvaciją, iškelti klausimus ir ieškoti galimų sprendimo būdų.

Pagrindinė išvada tokia – ydingas pats principas, kai varžytuvių įgyvendinimas pavedamas viešojo administravimo įstaigoms, o projektų vertinimo komisijos rengiamos institucinio atstovavimo principu.

Todėl reikia iš esmės keisti visą Lukiškių aikštės formavimo proceso valdymo mechanizmą. Tam reikia sukurti specialų komitetą aikštės formavimo ir paminklo statymo/priežiūros klausimams. Komitetas dirba ne tik varžytuvių metu, bet iki pat galutinio rezultato.

Šiuo straipsnio pagrindu rekomenduojama suformuluoti pasiūlymų bloką „dėl Lukiškių aikštės formavimo ir paminklo statymo” LR Prezidentui, LRS, LRV ir kitoms institucijos bei organizacijoms:

1. Atlikti dabartinės padėties teisinį vertinimą ir išnagrinėti galimybę sukurti aikštės formavimo ir paminklo statymo/priežiūros specialų komitetą.

2. Atlikti viso proceso analizę. Reikia išsiaiškinti kaip buvo formuluojamas pagrindinis tikslas, kaip apibrėžiamas galutinis rezultatas. Koks buvo varžytuvių pobūdis ir užduotis/programa? Kas vertino, kokie buvo žinovai ir recenzentai? Kokie buvo vertinimo kriterijai ir kokia buvo varžytuvinių projektų vertinimo komisijų narių kompetencija?

3. Atlikti visų architektūrinių-urbanistinių ir meninių-skulptūrinių varžytuvių analizę.

4. Aiškiai pasakyti, kad architektai, sukūrę neaiškią takų sistemą ir sukūrę teisinį chaosą, neturi jokios moralinės teisės kišti nagų prie aikštės vien dėl to, kad nėra laimėję jokių varžytuvių. Pagrindinės valstybės aikštės formavimu turi užsiimti geriausi kūrėjai, o ne aferistai, intrigų keliu gavę teisę projektuoti dangas.

5. Grąžinti tradivcinę urbanistinės erdvės sampratą, t.y. reikia skirti urbanistinės erdvės tipą AIKŠTĖ nuo socialinių funkcijų vietos VIEŠOJI ERDVĖ?

6. Ašinės kompozicijos principo pagrindimas arba paneigimas. Peržiūrėti aikštės erdvinę koncepciją iš naujo. Tai reiškia, kad reikia pirmenybę skirti aikštės centrui ir pagrindinei kompozicinei ašiai (Aukų g.).

Bet pirmiausia reikalingas socialinis politinis konsensusas, t.y. turi būti sutarta dėl Lukiškių aikštės formavimo principai (aspektai dėl kurių turi būti sutarimas):

1. Koks Lukiškių aikštės statusas – valstybės aikštė ar miesto eilinė bendro naudojimo erdvė?

2. Kam statomas paminklas? Laisvė (abstraktus simbolis), laisvės kovų dalyviai (rezistencija), simbolis Vytis (hieraldinis ženklas).

3. Architektūrinis–urbanistinis ansamblis, pagrįstas ašinės kompozicijos principais (pabrėžiama Aukų gatvės ašis ir semantinis ryšys su buvusiais KGB rūmais).

4. Paminklo vieta ir pobūdis (vertikalus ar horizontalus).

5. Funkciniai scenarijai (kasdienis miestiečių gyvenimas/rekreacija; valstybiniai reprezentaciniai renginiai).

6. Koks Lukiškių aikštės erdvinio formavimo koncepcijos įgyvendinimo mechanizmas? Kokie finansavimo šaltiniai.

7. Sukurti Lukiškių aikštės formavimo priežiūros ir paminklo statymo komitetą (žinovai, recenzentai ir t. t.).

[1] Istorinės atminties politika Vilniaus m. erdvinėje struktūroje. Galimybių studijos urbanistinės dalies koncepcijos metmenys. Mokslo darbas 2022 m. Rengėjas – Studio „Urbanistica“, MB, Vilnius TECH Urbanistikos katedra.

Daugiau žinių čia ir čia.