M. Kundrotas. V. Radžvilo partijos nacionalizmas (37)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytauto Radžvilo ir jo bendražygių kuriama partija jau dabar identifikuojama įvairiai – kaip tautinė (nacionalistinė), krikdemiška (krikščioniškai demokratiška), konservatyvi ar net fašistinė. Šįsyk apsistokime ties pirmąja identifikacija, kitas aptardami jos kontekste.

Nacionalizmui esminė sąvoka yra tauta. Daugelis teoretikų skiria tautą, etnosą, naciją. Šiais laikais madinga skirti etninę tautą (kitaip tariant – sviestuotą sviestą) nuo politinės arba pilietinės tautos. Iš tiesų etnosas, tauta, nacija reiškia tą patį, tik skirtingose kalbose.

Lotyniškas žodis „natio“ etimologiškai susijęs su žodžiu „natura“ – prigimtis, graikiškasis „ethnos“ taip pat reiškė prigimtinę, o kartu – ir kultūrinę bendruomenę, lietuvių kalboje tauta taip pat apibrėžiama per kilmę, kultūrą, kalbą, bendrą istorinę tėvynę (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). O kaip tauta suvokiama V. Radžvilo stovykloje?

Antrasis pagal įtaką šios stovyklos ideologas Vytautas Sinica dažnai pabrėžia, jog žmogaus kilmė – visiškai antraeilis, o gal net apskritai bereikšmis dalykas jo tautinės tapatybės atžvilgiu. Tai būtų teisinga kalbant apie tokias tautas, kaip rusai, kurias sudaro labai skirtingos kilmės žmonės. Taip pat pažymėtina, jog net tarp tam tikrų tautų patriarchų ar nacionalinių didvyrių būta ir esama žmonių, kilusių iš kitų tautų – kaip švedų kilmės suomis Karlas Gustavas Manerheimas ar italų kilmės graikas Joanis Kapodistrijas.

Vis dėlto tenka pabrėžti, kad kiekviena tauta renkasi savo būdą apsibrėžti kaip tautai. Jolantos Kuznecovienės tyrimas rodo, jog lietuviškas šaknis kaip esminį veiksnį lietuviškai tapatybei nurodo 48% respondentų – taigi, vos kiek mažiau, nei pusė. Ne dauguma, bet žymi grupė. Tai – faktinė pusė. Dar svarbesnis moralinis aspektas. Jei tauta atsiejama nuo kilmės, tauta tampa laisvai pasirenkama ir priklausoma nuo paties žmogaus noro. Šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – lenkas, poryt – kad ir mongolas. Dingsta objektyvus pagrindas tautiniam įsipareigojimui.

Nors atskirų atvejų, kai vienos kilmės žmonės įsilieja į kitos kilmės tautą, tikrai esama, dabartinės globalizacijos ir masinės migracijos kontekste tautos koncepcija, eliminuojanti kilmę, graso Romos imperijos baigtimi. Romėnai taip pat įsivaizdavo, kad užteks kitataučius migrantus išmokyti romėnų kalbos ir kultūros, ir jie taps romėnais. Įvyko kitaip – kitataučiai išstūmė romėnus iš istorijos. Tiek V. Sinicai, tiek pačiam V. Radžvilui, nuosekliai plėtojant jų koncepcijas, regis, visiškai galėtų egzistuoti lietuvių tauta, kurios daugumą sudarytų juodaodžiai ar siauraakiai. Tokia pozicija visiškai įmanoma, bet ar ji tikrai nacionalistinė?

Maža to. Šioje stovykloje, atmetant prigimtinę tautą, skiriama etnokultūrinė / etnolingvistinė ir politinė tauta. Politiškai lietuvis gali būti tiek kitos kilmės, tiek kitos kalbos ar kultūros asmuo, jei tik puoselėja bendrą politinį projektą. Tai – iš esmės prancūziškas tautos suvokimas, patiriantis vis daugiau ir vis rimtesnių problemų, kai naiviai priimti į politinę tautą žmonės atsisako joje būti.

Painiava tarp tautos ir pilietybės užprogramuota jau mūsų valstybės Konstitucijoje, tad vargu, ar galima griežtai kaltinti tuos, kurie bando šią painiavą išnarplioti, kurdami ar transliuodami politinės tautos sąvokas. Politinė tauta – tai ta pati etninė tauta, perėjusi į politinį lygį, o kitataučiai piliečiai – jos bendradarbiai valstybės kūrimo procese. Visus piliečius jungia bendra istorinė savimonė. Kas kita – svetimšaliai, kurie turi savo istoriją ir savo tapatybę, dažnai skirtingą, nei vietinių žmonių.

Žinoma, apeliuojant į tautiškai angažuotų rinkėjų balsus tenka šį tą pasakyti apie migracijos problemą, tačiau be prigimtinės tautos koncepcijos belieka ieškoti kitų motyvų pasisakyti prieš migraciją. Tokiu motyvu V. Radžvilo stovyklai tampa religija. Žymią dalį migrantų Europoje sudaro musulmonai, tad iš užmaršties keliamas persenęs vaizdinys apie krikščioniškosios ir islamiškosios civilizacijos karą. Kurioziška, bet pagal šią koncepciją istorinis, integruotas Lietuvos totorius tampa blogesnis pilietis už krikščionį ar animistą, atvykusį iš Afrikos arba Tolimųjų Rytų.

Nors V. Sinicos vadovaujamo sambūrio „Pro Patria“ interneto puslapyje skelbiama, jog Lietuvos valstybę kuria tauta, iš tiesų religija, konkrečiau – katalikų lefebristų srovės pasaulėvaizdis – čia užgožia tautinius motyvus. Šiame puslapyje net pasisakoma prieš demokratiją, kaip ydingą tautos suverenumo principą. Labai primena vieno XX a. I-os pusės vokiečių politiko nuostatą: leiskite mums užimti valdžią teisėtu, demokratiniu keliu, ką su ta valdžia darysime – jau mūsų reikalas.

Tautos kalbos, kultūros, politinio suverenumo akcentai lyg ir leistų šią stovyklą priskirti nacionalizmo spektrui, bet dar sunku pasakyti, kiek šis nacionalizmas čia – autentiškas, o kiek naudojamas instrumentiškai, apeliuojant į konkrečią politinę nišą. Ypač daug įtarimų kelia polinkis tautą suvokti kaip modernų kūrinį, turintį apibrėžtą pradžią, vadinasi – ir pabaigą modernybėje. Iš paties V. Radžvilo kalbų galima suprasti, kad jo valstybės idealas – Šventoji Romos imperija, taigi – iš esmės supranacionalinė struktūra, grindžiama religiniu tapatumu.

Bandymas sėstis ant dviejų kėdžių – krikdemiškos ir tautinės – sukelia loginę ir pasaulėžiūrinę įtampą. Istoriškai lietuvių nacionalistai – tautininkai – pasisakė už pagarbą religijai, bet taip pat – už religinį pliuralizmą. Krikdemai, nors ir turėdami patriotinių nuostatų, Lietuvą matė tiktai kaip katalikišką, taip atstumdami tiek protestantišką Klaipėdos kraštą, tiek lietuvius laisvamanius. Tiesa ta, kad lietuvis gali būti ir kito tikėjimo, o katalikas – kitos tautinės ar net pilietinės tapatybės. Anksčiau ar vėliau V. Radžvilo partijai teks rinktis, ką ji mato Lietuvos valstybės pagrindu – lietuvių tautą ar kokią nors religinę konfesiją.

Žinoma, kaltinimai fašizmu šios partijos atžvilgiu – gerokai perdėti. Fašizmas tai, visų pirma, beribis galios kultas. Nors V. Radžvilo komandoje esama žmonių, kalbančių galios argumentais, kaip jaunasis Martynas Katelynas, bendroje retorikoje nusveria dorybių etika, o tai šią partiją daro artimesnę konservatyviajai pasaulėžiūrai. Itin stiprus lyderio autoritetas šioje stovykloje egzistuoja, bet vargu, ar autoriteto akcentas savaime sietinas su fašistine pasaulėžiūra: tai – tik vienas iš daugybės autoritarizmo variantų. Labiausiai baugina lefebristinė nuostata prieš demokratiją.

Apibendrinant tenka konstatuoti, jog aplink V. Radžvilą besiburianti komanda dar tik ieško savos politinės ir pasaulėžiūrinės tapatybės, bandydama kurti tautininkiškos ir krikdemiškos ideologijos sintezę. Tokių atvejų istoriškai būta – Fransisko Franko Ispanijoje, Kornelijaus Kodreanaus – Rumunijoje, modernioje Europoje panašių nuostatų laikėsi Lenkų šeimų lyga. Neabejotinai ši komanda ras Lietuvoje savo politinę nišą. Kokia ji bus kiekybiškai ar kokybiškai – parodys artima ateitis.

 

Marius Kundrotas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. Kęstutis:

    “V. Radžvilo kalbų galima suprasti, kad jo valstybės idealas – Šventoji Romos imperija…” – tikslus Mariaus pastebėjimas. Išvertus į paprastą nešventinę kalbą būtų – “tas pats globalistų “galas” tik Radžvilo rankoje…” Vien ko vertas Radžvilo mėginimas suburti atskiras “tautines” kovo 11 eitynes. Vienu žodžiu šitų “tautinykų” apibūdinimas aiškus – judomasonai tautiniais aprėdais…

  2. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Mariau,
    vadovaujantis išmintimi, sprendžiant iš pavadinimo, Nacionalinis susivienijimas vienija Tautą (naciją), o ne krikščionis. Pakelkime galvas, lietuviai, nusiimkime krikščioniškas kaukes ir į susivienijimą. Krikščionis lai (ne)vienija popiežius.

  3. vytautas:

    Autorius nusišneka lygindamas Lietuvoje gyvenančius totorius su atvykstančiais imigrantais, dėdamas tarp jų lygybės ženklą. Šie dalykai nėra ir negali būti tapatūs. Pirmieji atvyko mūsų kvietimu ir prieš kelis šimtmečius, o antrieji atvyksta prieš šia gyvenančių piliečių valią.
    Apskritai, jaučiama autoriaus pagieža V.Radžvilui. Tai panašu į asmeninių sąskaitų suvedinėjimą.

  4. Romas:

    Naudingas straipsnis. Juk dažnam patriotiškai nusiteikusiam tautiečiui kelia apmaudą, kad ir tų pačių V.Radžvilo ir A. Juozaičio nesugebėjimas susitarti, suvienyti patriotines jėgas ( vardan tos Lietuvos), į šalį nustūmus (paaukojus) visus asmeniškumus ir ambicijas.
    Bet, paskaičius tokį straipsnį, ryškėja ir idėjiniai skirtumai.
    Ir iš kur tas pasakymas – “du lietuviai – trys partijos”? Ar mes tokie brandūs – visi asmenybės? Ar priešingai?

    • Arūnas:

      taip, reikia susitarimo ir mažiau asmeniškumų. Mano supratimu labiausiai snūduriuojantys dabartiniu metu yra tautininkai, kurie net stagnavosi. Jie atsisakę ankstesniųjų lyderių, naujų jaunų neišugdė, todėl aktyvesni mėgina veikti Radžvilo ar Juozaičio grupėse. Mariaus nuomonė, kad Radžvilo grupė įsikibus į “kokią nors religinę konfesiją” man atrodo nepagrįsta, nes tikrai nesimato, kad jie būtų praktikuojantys katalikai (kitos konfesijos Lietuvoje – mažuma), o daugiau prisirišusi prie krikščioniško kultūrinio paveldo. Juozaičio ketinimas parimti TT likučius panašus į buvusį tautininkų- respublikonų ar buvusį centristų- liberalų aljansą, ar net prieštaravimų draskomus žaliuosius valstiečius, gresiantis subyrėjimu. Jaunoji Lietuva pavirto į UAB, ir Stanislovo valdžia bei mintys net neaptariamos. O pagrindinė blogybė, kad kažkoks sujudimas vyksta tik prieš rinkimus, tik dėl valdžios, o ne kasdieninis pačių struktūrų kruopštus augimas ir tautos tautinis ugdymas.

  5. Lietuvoje pagal turinį skirčiau du tautiškumus – tai žečpospolitiškąjį, kuriam kaip ir buvo istoriniais laikais, taip ir lieka būdinga katalikybė ir su ja organiškai sukibusi lenkybė, bei prigimtinį lietuvybiškąjį, kuriam lenkybė nepriimtina organiškai kaip svetimkūnis. Taip pagal turinį išrodytų tautiškumo procesai Lietuvoje šiandien. Radžvilo stovykloje įžvelgčiau žečpospolitiškojo tautiškumo gaivinimo užmojus – idėjas ir teorijas. Taigi panašu būtų į Šventąją Romos imperiją, tik kad vietoje Romos tupdoma čia pat esanti ir tos vietos amžiais tykojusi Lenkija…

  6. Rimas:

    Tik viena vienintelė išeitis – privalo susivienyti Radžvilo, Juozaičio, Dagio, Sinicos tautininkai, krikdemai ir juos besąlygiškai palaikantys! Finiše 40 vietų parlamente! Kito kelio svarstymų – nėra, kitaip lauks pražūtis…

    • ŽEMAITIS:

      1) Nesusivienys. Nes radikalų vienas iš bruožų yra aklas užsispyrimas ir susiskaldymas. Pažvelkime – istorija rodo, kad ir kairieji, ir dešinieji radikalai visuomet tarpusavyje kivirčydavosi ir tie jų ginčiai prieidavo iki siaubingų dalykų (pvz, Prancūzijos jakobinai, sovietų Rusijos bolševikai, menševikai, trockistai, eserai ir t.t.). Tiesiog mąstymo siaurumas ir tikėjimas tik savo tiesa yra vienas svarbiausių radikalų bruožų. Ko nepasakysi apie nuosaikesnes partijas, kurios sėkmingiau randa kompromisą, vienijasi.
      2) Net ir susivieniję jie neperžengs dabar nustatytų barjerų. Juo labiau vienmandatėse tai iš viso jokių šansų. Tad vienintelis teisingas (demokratiniu aspektu) sprendimas – barjero sumažinimas.

      • Joana:

        Šį kartą tikrai pritariu Žemaičiui – reikia vieną kartą baigt svaigti apie kažkokį politinių jėgų susijungimą. Dar Radžvilui su Juozaičiu… Žmogus rašo, lyg būtų iš dangaus nukritęs. Jokio jungimosi… Niekada neįvyks.

      • Kęstutis:

        Pritarčiau ir aš, tik tuos 3 proc. reikėtų palikti, kad visiški “nabagėliai” į seimą neprasmuktų. O šiaip kartelės sužeminimas leistų šiek tiek seimui atsišviežinti, nes palikus 5 proc. vėl matysim tuos pačius…

  7. ŽEMAITIS:

    Jei nebus sumažinta kartelė, tai Radžvilo (kaip ir Juozaičio bei Tutininkų respublikonų ir kt.). šansų patekti į Seimą nėra jokių.
    Tad pirmiausia turime siekti kartelės sumažinimo (o geriausia, kad jos iš viso nebūtų).

  8. Senis:

    Nemanu, kad krikdemai ir tautininkai kada nors ilgam susibroliaus, nebent pavojaus akivaizdoje eitų į koaliciją. Būsimų rinkimų akivaizdoje gal ir galima “papūsti miglą”, bet ji greitai išsisklaidys. Deja, religiniai tikėjimai dažniausiai yra kosmopolitiniai ir vargu ar jie paremtų tautos lūkesčius didžiuosiuose .tarpkonfesiniuose konfliktuose.

  9. Romas:

    Šis Žemaičio apreikštas dėsningumas, dėl radikalų, vertas gilesnio pakapstymo.
    Kodėl jie vadinami radikalais? Todėl, kad jie turi kitokių idėjų (radikalių esamos Sistemos požiūriu).
    Tuo tarpu nuosaikiųjų partijų idėjos esamai Sistemai nepavojingos, jos – nuosaikios arba (tiksliau kalbant) jų iš vis nėra. Yra tik pragmatiški tikslai. Tai prisitaikėliai… Jie pritampa prie visų Sistemų, lengvai susitaria (aš tau – tu man ar sudėtingesnėmis schemomis). Ir tokiu būdu, palaipsniui, iš vidaus (kaip kinivarpos) – sužlugdo bet kokią Sistemą.

    Suprantama, kad idealistams (radikalams) susitarti sunkiau. Nes atsisakius savo idėjos, nieko nebelieka…

  10. Joana:

    Labai geras straipsnis, daug naujos medžiagos, kurią dar reikia “suvirškinti”. Pvz:, lefabristai – tai kaip agresyvūs fanatikai. Dar visai neseniai Pro Patria, prof. V. Radžvilas ir kiti aplink jį esantys žmonės atrodė kaip šviesuoliai, daug gero galintys padaryti Lietuvai, tai šiandien apie juos esu visai kitos nuomonės. Kai kuriuos žmones iš jų kuriamos partijos sąrašo pažįstu ir žinau jų pažiūras, bet profesoriaus šmeižikiški straipsniai, pasirodę prieš rinkimus apie kitą sąjūdietį taip pat filosofą, galutinai padėjo tašką. Tai piktas, kerštingas, be atgailos žmogus ir nuo tokių žmonių reikia bėgti kuo toliau. Manau, kad toks tonas bus duodamas ir būsimai partijai ir jokia demokratija, krikščionio meile vienas kitam ten net nekvepia. Tai bus reakcinga, tamsuoliškos ideologijos partija kvepianti viduramžiais ir stebėsiu, kaip tokioje partijoje jausis ten esantys gana padorios reputacijos žmonės.
    Gerb. Mariui Kundrotui ačiū už labai reikalingą straipsnį.

    • ŽEMAITIS:

      Leftismas (naujoji kairė arba “kairysis liberalizmas” (kad ir kaip tai absurdiškai beskambėtų) yra naujas ir agresyvus puolimas prieš šimtmečiais susiformavusią visuomenės vertybinę ir materialinę sanklodą. Čia ir Marius rašė, ir dauguma “Alko” komentatorių aptarėte tik prieš kultūrines vertybes nukreiptą jo pusę.
      Tačiau tai dar ne viskas. Leftistai formuoja naują požiūrį į visuomenę, bandydami sutrypti bet kokų individaulų siekį. Savo “amtikapitalizmu” jie kėsinasi į bet kokiaą privačia iniciatyvą bei pastangas, taip kurdami “gerai gyvenančių tinginių visuomenę”. Tai pastebima vakarų visuomenėje. Tiesa, mūsų jaunimas išlieka dešiniųjų (laisvai rinkai palankesnių) pažiūrų. Ir tai džiugina.

  11. na,na:

    kundrotų esmė išryškėja tiesiog “prakalbus” lietuviškai ,t.y.būtų : ” V. Radžvilo partijos tautiškumas”.

  12. Dainius Razauskas:

    Brangieji, kol sąmonė priklauso nuo minčių, žmonės niekada nesusitars. Vienintelė išeitis – išsilaisvinti nuo šitos priklausomybės. Tai reiškia, nuo bet kokių ideologijų. Tos, anos ir visų kitų. Mintys tėra įrankiai, nėra reikalo joms tarnauti ir dėl to mirtinai kautis su tais, kurie tarnauja kitoms mintims. Žodžiu, išeitis nėra „horizontali“ – tai ne svarstymas, kuri ideologija teisesnė ar geresnė. Išeitis „vertikali“ – sąmonės laisvė, atsitapatinimas, sugebėjimas pažvelgti į savo mintis iš šalies, įgūdis stebėti savo mintis, jų grandines, jų motyvus, jas gimdančias būsenas ir t.t. Nėra nė vienos, jokios minties, nuo kurios nevalia atsitapatinti ir jos stebėti. O jeigu žmogui tai darosi įmanoma, visos ideologijos pradeda trupėti nuo sielos kaip sudžiūvęs mėšlas. Tuo pagrindu dera vienytis – gyvai sielai atpažinus gyvą, gimusią, išsilukštenusią sielą. Šviesių Kaltuvių (–:

  13. Rimas kalba apie vienybę kaip įžvalgus strategas...:

    Nėra kito kelio, kuris galėtų atvesti į demokratinės tautiškos Lietuvos sėkmę…Vieningas politinių reformų paketas (PRP), bendra rinkiminė koalicija.Tik tai gali duoti pirmą pergalę visų labui likviduojant smaugvirvę- oligarchinę- nomeklatūrinę santvarką (ONS). Galim abejoti, kad tai sunku ar neįmanoma, bet kito būdo proveržiui iš ONS į demokratinę nacionalinę valstybę nėra…Suvokus tą kito kelio nebuvimą, net Radžvilo ,Juozaičio, tautininkų ar CP karštuoliai susiburs į koaliciją PRP pagrindu…Vidutinybės pezės apie neįmanomumą, o išmintingos asmenybės, kad ir nepartinės STS iniciatyvos pagrindu, kels šią idėją ir burs koalicijon…Kundrotas, nors ir inteligentiškas ir tautiškas žmogus, bet ,deja ,savo tekstų kryptingumu tikrai yra ne telkiantis, bet skaldantis ambicingas mastytojas,visur ieškantis skirtumų ir varžybų, bei nuolat teisiantis visus aplink…Tik vienybė vardan tos, vardan reformų daugumos labui…

  14. Žemyna:

    Vienijimuisi reiktų pasinaudoti bet kokios įmonės/įstaigos darbo organizavimo principu.
    Kad ir ligoninės – kiekvienas skyrius turi savo darbo sritį, tad laborantas neina operuoti, o chirurgas viduriavimų gydyti? Bet dėl to nesiginčija, nesusipriešina, nes kiekvieno jų darbo tikslas – kiekvienam savaip, bet bendromis pastangomis IŠGYDYTI PASILIGOJUSĮ!
    To ir derėtų laikytis – kiekvienas savo kompetencijos, savo srities ribose bei laikantis bendradarbiavimo sutarties. Jei jau nervas nelaikys – kumščius į kišenes ir kvieskite tarpininką, psichologą, bet neišsiskirstykite, tartum Grigo bitės.
    Svarbiausia – nekenkti kitam, netrukdyti jam savo veiklos sritį tvarkyti. Jei kažkam kategoriškai nepritari, apsvarstyk, ar tai LT išdavystė, ar tik kitoks kelias, nei pats įsivaizdavai. Jei ne išdavystė – tokiu atveju bent jau prieš nebalsuok – susilaikyk, ir nediriguok pirštu visai frakcijai, kad balsuotų, kaip tu. Neik ir kitų frakcijų įkalbinėti, kad trukdytų ar balsuotų prieš.
    Susirašykite ant lapelio, dėl ko nesutariate, palaidokite jį, o virš jo ąžuolą pasodinkite. Kad tuos nesutarimus jo šaknys giliai laikytų, neleistų vėl jums skersai kelio stoti.

  15. Romas:

    Ir man įsiminė Rimo komentaras. Taip, skyrium nesigaus, būtina susivienyti. Klausimas kaip? Turiu idėją:

    Ryškios asmenybės, kaip Juozaičio, Radžvilo turi pasitraukti į antrą planą.
    – nes (automatiškai) telkimasis aplink ryškią asmenybę, tai kelias į autokratiją.
    – tokios asmenybės (dėl konkuravimo) yra trikdys susitarimui.
    Trečia ir svarbiausia – telktis reikia apie IDĖJĄ (lyge teisiniu) pagrindu – visi žmonės, stoję po šios idėjos vėliava, yra lygūs…
    Yra ir IDĖJA pajėgi sutelkti. Tai tikros (tiesioginės) demokratijos idėja. Prie kurios valdžios vertikalė bus sulenkta į ratą. Simbolis – gyvatė apžiojusi savo uodegą. Tai “špargalkė” mūsų civilizacijai palikta pasaulių šį evoliucijos etapą jau praėjusių. (Kam išradinėti naują dviratį, jeigu jis jau išrastas).

    Apie šią idėją žinojo ir Aristotelis. Jis išskyrė dvi demokratijos formas:
    – pirmoji, kada hienos valdo asilus (prie jos gyvename dabar)
    – antroji – piliety ja…
    Jeigu kam įdomu, galiu ir plačiau.

    • Bartas:

      Sudominai ir sustojai įdomiausioje vietoje. Laukiu tęsinio.

      • Romas:

        Po teisybei, tai nebesitikėjau, kad ką nors sudominsiu. Mat bet kokią NAUJOVĘ labai sunku sutalpinti į jau turimos sąmonės „dėžutę“. Įvyksta atmetimo reakcija, net neįsigilinus. Šią idėją, alke straipsnelių ir komentarų pavidalu „trizvaniju“ jau keli metai, bet dar niekas ausies nepastatė. Bartas pirmas.
        Naujovė – daugumai, bet ne visiems. Yra belaikė plotmė, kurioje galima rasti visus atsakymus. Užuominą į ją (savo komentare) davė Dainius Razauskas. Kad ji pasiekiama per minčių liudijimą, per proto nuraminimą, pasiekus TYLĄ.
        Edgaras Keisis ją pasiekdavo transe, miegodamas ir vadino „akavos kronika“.
        Mokslinis būdas pasiekti, bet kokią informaciją aprašytas ir knygoje „Jėga ir Galia“, kurią parašė nušvitimą patyręs psichiatras.
        O knygoje „Nešantys šviesą“ šis fenomenas vadinamas „gyvąja biblioteka“

        Kam reikalinga ši įžanga? Tam, kad išlaipinti iš įprastinės sąmonės dėžutės. Protas nuo pat ankstyvos vaikystės visus įspūdžius, žinias „sandėliuoja“… Kai visos „dėžutės“ pripildytos, žmogus jau viską žino, pasibaigia ir jo gyvenimas, prasideda egzistencija… Apie tai tikrai verta pasiklausyti Aleksandro Menšikovo, rusų kalba (nušvitęs indigo).

        Pati pilietinės visuomenės ar kitaip – tiesioginės demokratijos IDĖJA paprasta. Žmogus ne angelas. EGO sąmonė dominuoja. Jis turi būti kontroliuojamas. Kol kas kontroliuojami tik piliečiai – valdžios institucijų ir pareigūnų. Pastarieji, patys, būdami iš to paties molio (vakarykščiai mes), su ta pačia ego – sąmone, kontrolės ne tik kad stokoja, bet dažnu atveju, kaip teisėjų – prokurorų klanas, visai neturi.
        Rezultate valdžios ponų savivalė ir degradacija, (galimai) net iki pedofilijos. O piliečių NEVILTIS ir ABEJINGUMAS, kaip bejėgystės pasekmė. Ši abipusė destrukcija – dėl disbalanso, dėl to, kad visa valdžia mažumos rankose. O visuomenės dauguma (piliečiai) yra NIEKAS. Valdžia turi būti dieviška – visur esanti. Ją privalo turėti ir piliečiai – teisę kontroliuoti visas valdžios institucijas ir pareigūnus, tame tarpe teisėjus ir prokurorus. Prie dabartinių (interneto) galimybių, tai būtų nesudėtinga ir operatyvu.

        Atstatydinus bent vieną, kitą, apsivogusį ar kitaip praradusį pasitikėjimą, patraukus baudžiamojon atsakomybėn, visai kitaip (nei dabar) imtų dirbti ir visi. Suprantama ir tai, kad perėjimas prie tiesioginės demokratijos turi būti palaipsnis. Pirmam žingsniui užtektų įteisinti socialinį koeficientą`(skirtumą tarp maksimalaus ir minimalaus biudžetinių atlyginimų), kurį per kiekvienus Seimo rinkimus (balsų dauguma) nustatytų rinkėjai. Šis skirtumas (kiek kartų) gali skirtis, būtų privalomas vyriausybei.
        Nors kiek valdžios įgavus piliečiams, jų ABEJINGUMAS pradės tirpti, o savigarba ir sąmoningumas kilti.

        Prieš 30 metų pereinant iš tarybinės Sistemos į dabartinę, esminių pokyčių neįvyko. Anuomet valdė partinė nomenklatūra, o dabar – oligarchinė, Abiem atvejais visa valdžia mažumos rankose. O dauguma lieka – ne prie reikalų ir apkvailinta. Tarybų valdžia, nuo žodžio tartis. Bet ar kas tarėsi su anos valstybės piliečiais? Ar kas tariasi su dabartinės „demokratinės“ valstybės piliečiais?
        Abiem atvejais – melas ir apgavystė.

        Dabartinė „demokratija“, kaip namas be stogo, kaip automobilis be ratų. Prie esamų demokratinių rinkimų trūksta tokio pat demokratinio ATSTATYDINIMO.

        • Kęstutis:

          Dainius Razauskas ir jūs darote vieną klaidą spręsdami apie kitus pagal save – tarytum visi likusieji piliečiai mąstantys, bet taip nėra, todėl visuomenę tenka valdyti tol kol sąmoningų piliečių bus dauguma, tada veiks bet koks demokratijos didinimas… Jau dešimtmetis praėjo, kai siūliau nedidelį bet esminį valstybės valdymo patobulinimą, J.Vaiškūnas neleis sumeluoti, net straipsnį siūliausi parašyti, bet ne, o jau po metų Islandija valstybės valdyme panaudojo tą ką ir siūliau… Aišku, kad prie to neprisidėjau, patys sugalvojo…

          • Romas:

            Prisidėjai. Viskas susiję. Yra bendras informacinis laukas, dėka kurio įmanomas “drugelio efektas”. Viename kontinente jis tik mostelėjo sparneliais, o kitame – cunamis…
            Todėl “sėti” gerą idėją prasminga, jeigu ji sudygs ir kitoje vietoje ir tik po kurio laiko.

            • Kęstutis:

              Pagrindinė taisyklė – kad geriausių sąžiningiausių visuomenės narių balsas būtų girdimas ir svarus – “Garbės Taryba”. Visuomenę turi valdyti geriausi tos visuomenės atstovai. O dabar ko gi galima tikėtis iš visuomenės, jei jai vadovauja “atsilupėliai”?.. Netingėsiu, gal ir vėl pamėginsiu parašyti, tik dabar kol kas tai beprasmis laiko gaišinimas…

              • Žemyna:

                Reiktų tokiems turėti atskirą aplanką – „Amžinai saugotini”. Tada liks tik dar kartą peržiūrėti, kažkokiomis naujomis mintimis papildyti ir pateikti.
                Kažkada ir aš ta tema rašinėjau, jog būtinas atšaukimas, o tauta turėtų burtis ne apie ilgainiui susidarančias partines „chebras”, bet apie idėjas, ir į Seimą deleguoti žinovų grupę, pasiūliusią priimtiniausią jos įgyvendinimo būdą. Žinoma, ir visuomenei reikia turėti būtinąjį „likbezą”, kad svaičiojimus nuo tikrovės atskirtų, kad pavojingas rizikas „užuostų”. Sąjūdžio metais tokie, kaip aš, supratimo neturėjome, „čto takoje verslas, i kak s nim borotjsia”, tačiau kai kuriais dalykais jau tada instinktas visgi vertė abejoti (pvz., liberaliais pažangiais komjaunuoliais ir komunistais).

              • Romas:

                Taip, tas balsas, apie kurį rašai, dabar (didžiojoj žiniasklaidoj) negali būti girdimas. Nes ji tarnauja valdžią turinčiai oligarchiniai mažumai.

                Tik valdžiai (kontrolės, atstatydinimo) atsidurus daugumos (piliečių) rankose, žiniasklaida, tame tarpe ir LRT pradės dirbti tautai , o ne oligarchams. Trumpiausias kelias į tai – nauja politinė jėga su tokios IDĖJOS programa.

                • Kęstutis:

                  Kai Islandijai grėsė valstybės bankrotas jie išsirinko 25 garbingiausius savo valstybės žmones “Garbės Tarybą”, jie prižiūrėjo referendumą, konstitucijos pakeitimus ir taip išsisuko. Sąjūdis Lietuvoje irgi buvo Garbės Taryba, Lietuvos Taryba nuo 1917 metų irgi buvo “Garbės Taryba”. Garbingiausi Lietuvos žmonės turi turėti galimybę susirinkti, apsitarti ir patarti žmonėms – “Ką daryti?”, žmonės patys dar nėra pasiekę tokį lygį, jog visi gerai žinotų – ką daryti?… Politika yra kaip prostitucijos atmaina, o atsiduoda ji – stambiajam kapitalui – viskas perkama ir parduodama – pelnas svarbiausia, taip ir gyvename. Nepakeitus dabartinės antiekonomikos, niekas nesikeis, keistis gali tik politinių partijų pavadinimai, “virvučių tampytojai” išlieka tie patys…

                  • Romas:

                    Viskas, kaip ir logiška. Tik kas ir kaip tuos garbingiausius atrinks? Juk pretendentų turbūt būtų ne mažiau, kaip per eilinius rinkimus. Ir be to, jokių garantijų, kad papuls ne visai garbingas ar suges, kaip ta žuvis… Ką tada?

  16. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Nacionalinis susivienijimas + Lrt žodžio laisvė (išvaikius neišjungtų komunistų konclagerinio režimo Lrt tarybos M G Budrienės padlaižius) = 140 patriotų, Tautos atstovų, seime.
    Kada renkamės prie komunistuojančių gaujų okupuotos Lrt, kad išjungti burokevičininkų grybauskinių (bei panašių) komunistinę propagandą ir pradėti naudoti ją pagal paskirtį Tautos ir Lietuvos labui?
    Reikia vado žodžio.
    ________________
    Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį
    režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių bei panašių.
    2019 gruodžio 24

  17. senasis druvis:

    Keista, kad tokio “kalibro” politikas kaip Radžvilas, primetinėja katalikybę Lietuvai kaip natūralią tautos “evoliuciją”, lyg nesuprastų kad tai yra “atneštinė revoliucija”, sukėlusi siaubingas pasekmes tautos savasčiai ir pačiam valstybingumui. Katalikybės atrama pasirenkant senuosius ir naujuosius plikbajorius, kurie jau nepateisino jiems suteikto pasitikėjimo praeityje ir juo labiau nepateisina šiandien, perkelia Radžvilą iš politikų tarpo į misijonierių gretas. Rezultątą geriausiai parodo praėję rinkimai į Eparlamentą, kai televizinė rėksnė surenka daugybę balsų ir “šauna” į Ekėdę, o nesuprastas kovotojas su globalizacija “kitokios” globalizacijos būdu triuškinančiai lieka už borto, kaltų ieškodamas visur, tik nepažvelgęs į veidrodį… Koks tautiškumas – toks ir rezultatas. O gaila…

    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

      Būtent, krikščionybės siautėjimo siaubingos pasekmės tautos savasčiai ir pačiam valstybingumui.
      Krikščionybė sunaikino Prūsiją.
      Sukrikščioninta karališkoji Lietuva buvo ištrinta iš žemėlapio.
      Klestint krikščionybei milijonas (pusė visų !!!) darbininkų dingo iš Lietuvos.
      Gėda, kad mūsų valstybė yra vadinama kažkokia tai respublika.
      Nusiimkim krikščioniškas kaukes lietuviai ir atkurkime (pagonišką) karališkąją Lietuvą.

  18. Tvankstas:

    Jau pats pavadinimas sustato straipsnio turinį į vietas – nesuprantu kodėl ‘nacionalizmas’, galėtų būti ‘buržuazinis nacionalizmas’ dėl pilnatvės kaip sovietijoje.
    Nors A. Juozaitis išėjo pas kontrabandininkus, bet pasėta neapykantos sėkla gražiai tebeveši M. Kundrote.
    Kaip tautinis patriotas gali naudoti ‘nacionalizmas’, kai jo stovėsena yra ‘patriotizmas’ ?
    Ar suvokia ką kalba, ar yra pasamdytas ‘teisingai kalbėti / rašyti’ ?

    • Kęstutis:

      …gerai būtų patikslinti ar Juozaitis pasėjo nesantaikos sėklą paremdamas Radžvilą ir tik po nepavykusių rinkimų išėjo kažkur ir pas kažką, ar Radžvilas mėgindamas surengti atskiras šnipštines tautines eitynes, putodamasis spaudoje ir neparemdamas Juozaičio…

    • Žemyna:

      Turite galvoje TT partiją, ar kažkokius kitus kontrabandininkus?
      Mano galvai per sunku suprasti, kaip du filosofai neranda sąlyčio taškų, kad kartu į Seimą eitų. Nebent kelią perbėgo ta, neaišku kaip ir kieno padaryta rinkiminė skola, kurios dabar nepavyksta pasidalinti – kam kokia dalis priklauso.
      Taip jau būna – turinčių pirmumo teisę į pelną niekada nestinga, o štai nuostolių dalies nėra norinčių prisiimti.
      Jei AJ dėl skolos buvo priverstas su bet kuo susidėti, tada mokantys skaičiuoti ir blaivią galvą išlaikę jo rėmėjai turėtų perimti tą reikalą, patikrinti, kas ir kaip, ir, jei viskas tvarkingai daryta, paragintų ir kitus susimesti ir ją padengti, ir baigti su tuo taip „valstietiškai” išviešintu nemaloniu kivirču (nežinau, kaip VMI tai traktuotų, ar didžiąją dalį tos sumos sau nepasiimtų). Nusikračius tos naštos, gal įtampa atslūgtų, ir vyrai pradėtų mąstyti?
      Žinoma, jei jie buvo susitarę dėl bendros kasos. Gal priežastis visai ne ta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: