M. Kundrotas. Tautinės partijos Europoje: sistemos reakcijos ir jų pasekmės

Jau kelintą dešimtmetį Europoje kylanti tautinių partijų banga tapo rimtu iššūkiu vyraujančioms politinėms sistemoms. Labiausiai vyrauja du sprendimo būdai: tautinių partijų išstūmimas į užribį arba jų įtraukimas į politinę sistemą, pamažėle užglaistant aštresnius kampus ir deradikalizuojant.

Klasikiniai išstūmimo arba marginalizavimo pavyzdžiai – Prancūzija ir Vokietija. Prancūzijoje, siekiant išstumti Nacionalinį frontą į politikos paraštes, net pakeistas rinkimų įstatymas: vietoje proporcinės rinkimų sistemos pagal partinius sąrašus pasirinkta mažoritarinė, per vienmandates apygardas. Taip trečdalis Prancūzijos rinkėjų liko be atstovavimo nacionaliniame parlamente. Susivieniję liberalai ir socialistai apygardos mastu beveik visur užsitikrina daugumą.

Nacionalinis frontas Prancūzijoje, Nacionaldemokratų partija ir „Alternatyva“ Vokietijoje paskelbti politikos atstumtaisiais, su kuriais – net jiems patekus į savivaldybių ar nacionalinės valdžios institucijas – dirbti kartu laikoma didžiausia gėda. Panašų statusą Švedijoje turi Demokratų partija. Didžiojoje Britanijoje tendencijos panašios, tik ten mažoritarinė rinkimų sistema yra istorinė, ji nebuvo dirbtinai pritempinėjama prie norimo rinkimų rezultato. Dėl šios sistemos čia tokios partijos kaip Nepriklausomybės partija ar Britų nacionalinė partija natūraliai lieka ties riba, nors Škotų nacionalinė partija savame krašte – itin populiari ir jau trečią kadenciją – valdanti.

Išstūmimu į politikos paraštes tikimasi tautines partijas – arba radikaliąją dešinę, kaip ją vadina liberalūs ir kairieji politologai ir politikai – tiesiog numarinti. Priešingai, nei siekiama, šios partijos darosi vis populiaresnės, o jei viena kuri miršta, jos vietą tučtuojau užima kita. Nors dar anksti kalbėti apie revoliucijas, bet akivaizdu, kad išstūmimo taktika nėra efektyvi. Ji gali tenkinti tik emociškai – atseit, rinkite šias partijas, kur tik norite, vis tiek jos liks už valdžios ribų. Ar ilgai?

Priešinga – įtraukimo – taktika taikoma arba taikyta Italijoje, Danijoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Latvijoje Nacionalinis susivienijimas, gimęs iš trijų tautinių partijų sąjungos, jau kuris laikas įeina į valdančiąją koaliciją ir vyriausybę. Lenkijoje 2006–2007 m. konservatyvioji „Teisės ir teisingumo“ partija sudarė koaliciją ir vyriausybę su dviem tautinėm partijom – Lenkų šeimų lyga ir „Savigyna“.

Danų tautos partija 2001–2011 m. ir nuo 2015 m. sudaro faktinę koaliciją su sistemine dešine – iš pradžių liberalais ir konservatoriais, dabar – su liberalais. Neįeidama į valdžios kabinetą ši partija remia jį už tam tikrus susitarimus nacionalinės ir socialinės politikos klausimais. Italų Nacionalinis aljansas 2001–2006 m. dalyvavo Silvijaus Berluskonio valdžios koalicijoje.

Dviem iš keturių atvejų sistemai praktiškai pavyko suvalgyti tautines partijas. Lenkų šeimų lygos ir „Savigynos“ rinkėjus susiurbė „Teisės ir teisingumo“ partija, perėmusi jų akcentus – tautiškumą, patriotizmą ir socialinį solidarumą. Nacionalinis aljansas susijungė su S. Berluskonio partija į vieną politinę organizaciją ir kaip savarankiška politinė jėga išnyko. Užtai kiti du atvejai buvo priešingi. Danų tautos partija praktiškai suvalgė konservatorius ir gerokai atsikando liberalų. Nacionalinis susivienijimas Latvijoje, tiesa, iškilo mažiau, bet nuosekliai gerina rinkimų rezultatus.

Panašu, jog tokie skirtingi rezultatai priklauso tiek nuo sisteminių partijų, tiek nuo tautinių partijų idėjinio stiprumo, energijos, lyderių ir narių valios. Nežiūrint rinkimų rezultatų vienas tikslas sistemai pasirodė lengvai pasiekiamas visais šiais atvejais. Radikalumo gerokai sumažėjo. Danų tautos partija vis labiau remia politinio korektiškumo doktriną, ypač lyties etikos klausimais, o „daniška Danija“ vis labiau apsiriboja kritika plintančiam islamizmui. Latvių Nacionalinis susivienijimas, kuris – bent jaunojoje kartoje – išgarsėjo kovomis su Rusijos įtaka ir nacionalizmo deklaravimu, valdžioje labiausiai susitelkė į iššūkį Nr. 1 – kovą už latvių demografinės padėties gerinimą.

O kas nutiko išstumtosioms partijoms? Jos atrado galingą globėją – Rusiją. Liberali Europos sistema taip ilgai siejo tautiškumą ir socialinį konservatizmą su Vladimiru Putinu, jog dalis menkiau informuotų Europos tautininkų tuo patikėjo. O paskiau prasidėjo parama – politinė ir finansinė. Kremlius greitai susivokė, jog šalia radikaliosios kairės galima žaisti ir radikaliąja dešine. Prancūzų Nacionalinis frontas, vokiečių nacionaldemokratai ir „Alternatyva“, Britų nacionalinė partija, Nepriklausomybės partija, vengrų Jobbik, Flamandų intereso partija ir daugelis kitų vis aiškiau remia Rusiją ir jos imperinę politiką, visiškai prieštaraujančią nacionalizmo principams.

Skiriasi gal tik tos paramos radikalumas. Taigi, išstūmimo politika suformavo Europoje ir jos valstybėse grėsmingą Rusijos Penktąją koloną. Skęstantis ir šiaudo griebiasi. Vargu, ar šias partijas galima kaltinti nacionalinių interesų išdavimu: daugeliui jų Rusijos invazija – dar labai tolima perspektyva arba išvis iš fantazijų pasaulio. Bet nacionalinės idėjos išdavimu kaltinti yra pagrindo. Nėra prasmės jų teisinti, bet atsakomybę turi prisiimti ir tie, kurie siekė šias partijas sunaikinti.

Ne visos jos buvo prorusiškos nuo pat pradžių. Pavyzdžiui Nacionalinio fronto lyderis Žanas Mari Le Penas rėmė Baltijos valstybių Nepriklausomybę, kai tuometinis Prancūzijos elitas su Fransua Miteranu priešakyje glebėsčiavosi su Michailu Gorbačiovu ir žemino Baltijos valstybes. Jobbik kilo iš judėjimo, sukėlusio 1956 m. revoliuciją. Vokiečių nacionaldemokratai dar gerai atsimena sovietų žvėriškumus Rytų Vokietijoje. Kad šios partijos taptų prorusiškos, reikėjo gerai pasistengti. Ir sistema pasistengė. Išimtis gal Vengrija, kur valdančioji partija Fidesz pati perėmė tautinę liniją. Dėl to Jobbik oportunizmas mažiau pateisinamas, nei prancūzų ar vokiečių.

Nacionalizmas yra objektyviai egzistuojanti politinė niša, kaip ir liberalizmas, socializmas ar konservatizmas. Taigi, anksčiau ar vėliau ją kas nors užima. Lietuvoje kol kas turime tautiškų konservatorių, taip pat – atskirų tautiškų akcentų „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje bei Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, bet kažin, kiek tai truks. Liberalų spaudimas visose šiose partijose itin stiprus. Ir kai vienąsyk Lietuvoje nacionalizmo niša ištuštės, atsiras tautinė partija. Nežinia, iškils iš esamų, atskils nuo kurios nors sisteminės ar susikurs naujai. Tai – mažiau svarbu. Kur kas svarbiau, kaip reaguos politinė sistema. Nesinorėtų, kad būtų kuriami priešai ten, kur reikalinga atvira diskusija.

Skeptikas pasakys, kad Lietuvoje tautinės politinės nišos tiesiog nėra. Juk nėra nei gausių svetimšalių grupių, nei realios išorinės karinės invazijos grėsmės, kol esame NATO. Žinoma, tai – tiesa. Bet Europos Sąjungos centralizacija, migrantų kvotos, liberalizmo veržimasis, išpuoliai prieš dorą, šeimą ir tautinę kultūrą nacionalizmo nišą plečia kiekvieną dieną. Kol jos rinkėjus tenkina sisteminės partijos, tol naujai politinei jėgai iškilti mažai tikimybių. Tačiau kai tai įvyks, norėtųsi išvengti galimybės, jog šią nišą perimtų Kremliaus vata.