
Nacionalizmo ir nacizmo sąsają sąlygoja jau patys vardai. Jie skamba taip panašiai, jog dažnas šių reiškinių išvis neskiria. Penkiomis raidėmis daugiau ar mažiau – koks skirtumas? Juk jau yra pavyzdžių, kai oligarchai painiojami su oligofrenais, energija – su alergija, aktai – su paktais.
Žiūrint rimčiau, nacionalizmas ir nacizmas operuoja tomis pačiomis sąvokomis. Abu kalba apie tautą ir tautiškumą. Abu skelbia jų vertę ir svarbą. Net pavadinimų kilmė – ta pati: iš nacijos, kas lotyniškai reiškia tautą. Yra Nacionalinė biblioteka, Nacionalinis muziejus. Prancūzai net savo parlamentą praminė Nacionaline Asamblėja. Kažin, kaip jiems skambėtų: Nacių Asamblėja..?
Dėl nacionalizmo ir nacizmo santykių ginčijamasi ligšiol. Erikas Hobsbaumas (Eric Hobsbawm), Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), Pjeras Ignacis (Piero Ignazi) ir jų bendraminčiai – daugiausiai iš marksistinės arba libertarinės stovyklos – nacizmą laiko nuoseklia nacionalizmo išraiška, tiesiog – labiau koncentruota. Entonis D. Smitas (Anthony D. Smith), Manuelis Kastelsas (Manuel Castells), Ralfas Darendorfas (Ralf Dahrendorf) ir kiti mokslininkai – daugiausiai iš konservatyvios dešinės, nors kai kurie atstovauja nuosaikiajai kairei arba centrui – šiuodu reiškinius griežtai išskiria arba net supriešina. Šių ideologijų santykius galima aiškinti dvejopai – teoriškai ir praktiškai.
Žvelgiant teoriškai, nacionalizmas ir nacizmas kalba tomis pačiomis sąvokomis, bet į jas sudeda skirtingus turinius. Nacionalizmui tauta – viena iš pirminių vertybių, žmogiškumo mokykla; nacizmui – tiktai galios buveinė, medžiaga valdžios rūmui. Nacionalizme žmonija – daugybės tautų šeima, kur kiekviena tauta turi savo pašaukimą bendrai pasaulio raidai; nacizme – amžinos kovos arena, kur tautos skirstosi į aukštesnes ir žemesnes, siekdamos vienos kitas pavergti arba išstumti. Nacionalizme tėvynė – ten, kur gimei ir užaugai; nacizme – ten, kur įžengei ir užvaldei.
Atitinkamai skiriasi tikslų ir priemonių santykiai. Nacionalizme vadas – moralinis autoritetas; nacizme – aprobuota institucija ir kulto objektas. Nacionalizme jis – idėjos reiškėjas; nacizme – idėja savaime. Nacionalizme karas – priemonė kovoje už tautos būtį; nacizme – aukščiausia gyvybinio instinkto išraiška.
Nacionalizmo teiginius nacizmas išverčia neiginiais. Meilė savo tautai čia virsta neapykanta kitoms. Tautos valdžią – vado ir vadukų valdžia tautai. Nacizmo esmę sudaro trys bruožai: šovinizmas – savųjų iškėlimas virš kitų; totalitarizmas – absoliuti valdžios koncentracija ir bet kokios įvairovės atmetimas visuomenės viduje; imperializmas – ekspansija į svetimus kraštus.
Nėra pagrindo neigti, jog supaprastintas ar iškreiptas nacionalizmas gali būti artimas nacizmui vienu arba dviem iš šių trijų bruožų. Prieškariniai lenkų endekai nebuvo totalitarai, vidinės politinės santvarkos požiūriu jie buvo demokratai ir net liberalai, bet kartu – šovinistai ir imperialistai. Ištisi judėjimai ir organizacijos kartais migruoja iš nacionalizmo į nacizmą ir atgalios: artimiausias pavyzdys – „voldemarininkai“… Vis gi šios migracijos dar neįrodo ideologinės giminystės: istorinių fašistų šaknys – socialistų judėjime, o šiuolaikinių neokonservatorių tėvai anksčiau buvo trockistai.
Žvelgiant praktiškai, nacionalistų ir nacistų santykiai nebuvo patys geriausi. Lietuviškųjų nacionalistų – tautininkų – valdoma Lietuva tapo viena iš pirmųjų valstybių Europoje ir pasaulyje, pradėjusių teisminius procesus prieš nacistus. Antrajame pasauliniame kare prancūzų, graikų, lenkų tautininkai grūmėsi su vokiečių nacistais. Kita vertus – suomių, vengrų, chorvatų, epizodiškai – lietuvių, latvių, estų, gudų ir ukrainiečių tautininkai išvien su nacistais grūmėsi su bendrais priešais – bolševikais. Gal visa tai buvo tiesiog skirtingų tautinių interesų kova?
Siekiant atsakyti į šį klausimą, pravartu žvilgtelti į nacionalistų ir nacistų santykius tose pačiose tautose. Lietuvoje nacistuojančios „voldemarininkų“ kohortos grūmėsi tiek su Antano Smetonos vedamais tautininkais, tiek su Kazio Škirpos suburtu tautiniu Lietuvių aktyvistų frontu. Latvijoje panašūs santykiai klostėsi tarp tautiško prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis) ir nacistuojančios organizacijos „Perkūno kryžius“ („Pērkonkrusts“). Vengrijoje – tarp tautiško valstybės vadovo Miklošo Horčio (Miklós Horthy) ir atvirai nacistinės „Sukryžiuotųjų strėlių“ partijos (Nyilaskeresztes Párt).
Nacizmo tėviškėje – Vokietijoje – santykiai buvo permainingi. 1933 m.dvi tautininkų partijos – liberaliai tautiška Vokiečių tautos partija (Deutsche Volkspartei – DVP) ir konservatyviai tautiška Vokiečių tautinė liaudies partija (Deutschnationale Volkspartei – DNVP) sudarė koaliciją su naciais – Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP). Motyvas buvo aiškus – bendru frontu sustabdyti slenkantį bolševizmo marą. Neilgai trukus abi koalicines tautininkų partijas naciai uždarė…
Dalis tautininkų įsiliejo į nacių gretas – pradedant DVP atstovu Francu Zelte (Franz Seldte), arba į nacių administraciją – pradedant DNVP atstovu Francu fon Papenu (Franz von Papen). Dalis pasitraukė iš politikos apskritai – pradedant DNVP vadovu Alfredu Hugenbergu (Alfred Hugenberg). Pagaliau, trečioji dalis perėjo į rezistenciją – pradedant DNVP lyderystę perėmusiu Karlu Frydrichu Gerdeleriu (Carl Friedrich Goerdeler).
1944 m. birželį K. F. Gerdeleris sudarė pogrindžio vyriausybę iš tautininkų, socialdemokratų, centristų ir patriotinės karininkijos – pradedant generolu Liudvigu Beku (Ludwig Beck), baigiant grafu Klausu fon Štaufenbergu (Claus von Stauffenberg). Organizuotas atentatas ir pučas prieš nacių vadeivą – Adolfą Hitlerį (Adolf Hitler). Atentato vykdytoju tapo K. Štaufenbergas. Iniciatyva žlugo – A. Hitleris liko gyvas. Perversmo organizatoriai greitai išryškinti. K. Štaufenbergas pasitiko mirtį su nacionalistiniu šūkiu lūpose: „Tegyvuoja šventoji Vokietija!“
Šiandien K. Štaufenbergo pavardė – žinoma. Jo vykdytas perversmas vaizduojamas kaip dalies „praregėjusių nacių karininkų“ perversmas, o pagrindiniais antinaciniais rezistentais vaizduojami socialdemokratai, komunistai ir anarchistai. Iš tiesų, kritiškiausiu ir lemiamu momentu antinacinei rezistencijai vadovavo tautininkai – nacionalistai.
Grįžtant į Lietuvą, tautininkai buvo pirmieji, pradėję teisminius procesus prieš nacius. Iš Lietuvių aktyvistų fronto gimęs Lietuvių frontas buvo antisovietinė ir antinacinė organizacija. Pirmieji partizanų vadai iš pradžių kovojo su naciais, po to – su sovietais.
Ko šios istorijos gali išmokyti šiandien? Pirmiausiai, jos turėtų pamokyti tuos, kurie tariasi kovojantys su nacistais ir jų pirmtakais – fašistais, iš tiesų kovodami su nacionalistais – tautininkais.
Tikrieji antifašistai ir antinacistai grūmėsi su brutalia galia. Dabartiniai apsišaukėliai išsigalvoja fašizmą arba nacizmą ten, kur jo nėra. Šeima jiems – fašizmas, dora – fašizmas, tautiškumas – nacizmas… Nuolat puldami tautininkus, tokie „antifašistai“ ir „antinaciai“ tik stumia juos – ypač mažiau išsilavinusius ir jausmingesnius – į nacių glėbį. Kaip kadaise nustūmė ten vokiečių, o po to – suomių, vengrų ir kitų tautų nacionalistus. Kai alternatyva – bolševizmas arba anarchizmas, ne vienas tautininkas verčiau rinksis fašizmą arba nacizmą, kad ir pasispjaudydamas.
Jau dabar fašistuojantys ir nacistuojantys elementai, prasiskverbę į tautinį judėjimą, skelbia: ei, tautininkai, jūsų humaniškas ir demokratiškas kelias niekur neveda… Vis tiek jus (mus) puola. Tad radikalizuokimės ir nušluokime savo priešus nuo savo žemės paviršiaus.
Antra vertus, šios istorijos galėtų šio to pamokyti pačius tautininkus – plačiausia prasme. Naciai, atėję į valdžią, laikinus pakeleivius – tautininkus – uždraudžia. Lietuvių liaudies patarlė sako: neik su velniu riešutaut – liksi be riešutų ir be terbelės.
Pilnai pritariu. Idomu tai, kad ultraliberalams tautininkai yra mažiau priimtini nei naciai,nes tiek vieni, tiek kiti(ultraliberalai, naciai) laužo tradicijas.
Kiek man yra žinoma, Štaufenbergas iki pirmųjų Hitlerio nesekmių kare visiškai palaikė pastarąjį, kaip ir bendrąjį vokiškąjį imperializmą.
Štaufenbergas buvo išdavikas – kritiškiausiu momentu bandė smogti peiliu į nugarą tautos vadui. O kur gi jis buvo, kai Wehrmachtas pergalingai žygiavo per Europą? Ar tik ne Afrikoje kovojo prieš britų “tautininkus”? Tada viskas buvo gerai ir naciai netrukdė?
Štaufenbergas gelbėjo Vokietiją nuo sunaikinimo, į kurį ją vedė Hitleris. Deja – gelbėjo nesėkmingai. Bet žuvo kaip tikras tautininkas ir nacionalinis didvyris, nors prieš tai darė klaidų.
tokiems “didvyriams” vieta ant kablio, fortepijono styga aplink kaklą
Na, tautininkai fortepioną naudoja kitiems tikslams.
Lietuva-Lietuvuiams,tai nacionalistinis sukis o ne na naciu sukis,taip,tai labai panasu,daug kas nesupranta skirtmo.ypac musu parsidavusi Briuseliui valdzia,kuri tuom ir uzastrino si klausyma,nes tai klausymas lieciantis tautos islikima. Po sukio Lietuva- Lietuviams reiktu prideti viena straipsniuka,is Lietuviu CHartos,o tan parasyta:Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meile ir pagarba kiekvieno zmogaus laisvei,garbei gyvybei,sveikatai ir turtui.,o sukis Lietuva-Lietuviams reiskia.kad Lietuvos teritorijoje veikia istatymai,kurie tarnauja tautos interesams,laikomasi tautiniu tradiciju, vertybiu ir atmetamos svetimos tokios,kurios priestarauja tautos dvasiai,jos moralinem vertybem ir jeigu tas zeidzia kieno nors jausmus,gali laisvai isvaziuoti,tokiu niekas nelaiko,tokie nepageidaujami. Problema tame,kad viska ka parasiau yra butent nepageidautina Europos Sajungoje,o musu parsidaveliu valdzia,aukodama tautos interesus ir vertybes visaip stengiasi itikti Briuseliui,jei neklausis,ES bankai pasmaugs Lietuva,kaip anksciau Tarybu Lietuvos laikais-Maskvos tankai.Tokia valdzios politika isprovokuoja is nacistinius sukius,kurie,aisku nepriimtini lietuviu tautai.Ir ypac tai kertasi su federalistu judejimu,kuriuos simtaprocentaliai palaiko ES globolistai.Jiems vienyngos,savarankiskos lietuviu tautos nereikia.Jie jau pasirode Vengrijos atzvilgiu,kur gi matyta,Vengrija isdryso pareiksto,kad vengru tauta pirmoje vietoje,o ES antroje. Manau,del to tik PAGARBA vengru tautai. Dieve duok ,kad ir Lietuva tokia taptu.Dar T Peinas(1737-1809) Jav ir D Britanijos politikas ir visuomenes veikejas pasake,; Kad ,kai visos teises sutryptos,teise sukilti tampa negincijama. Lietuvoje visos teises tautai savarankiskai egzistuoti jau bevei SUTRYPTOS,nedelsent reikia pasinaudoti teise SUKILTI,,nes kitaip prazudysime tauta savo rankomis.
Pritariu, kolega. Sukilimo formos taip pat gali būti įvairios. Jei esame tikri, kad esame tauta ir atstovaujame tautai, tereikia labai nedaug: vieningai sudalyvauti rinkimuose.
Man patinka sis sukis VIENA TAUTA<VIENA TEVYNE VIENA LIETUVA<LiETUVA LIETUVIAMS gal kazkada tiko dabar jau lyg ir nevisai truputi paseno bukime relistais.
SVARBU!
Okupacijos laikotarpiu nuo 1941,1945 iki 1991 m. sovietinės Rusijos imperijos NKVD – KGB struktūros trėmimų priedangoje vykdė Lietuvoje masinius žudymus, lietuvių tautos genocidą.
Ar moralu kompensaciją už lietuvių tautos genocidą įvardinti kaip „OKUPACINĖS ŽALOS ATLYGINIMĄ“?
Kyla abejonės ar lietuviai suvokia, kad priversti niekingą imperiją kompensuoti už organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą įmanoma tik teisiniu keliu, pasitelkiant Genocido centrą baudžiamųjų bylų ruošimui? Teismo procesai apylinkių teismuose ,pagal Genocido centro pateiktą informaciją , įvardintų siaubingų nusikaltimų mastus, kaip genocido faktą. Tam būtina politinė valia. Ar esate pasirengę padėti Lietuvos žmonėms gauti kompensaciją už sovietinės Rusijos imperijos vykdytus nusikaltimus? Kaip galvojate prisidėti prie šio proceso įgyvendinimo? Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
O kas čia per nesamoningas mąstymas gauti kompensaciją iš Rusijos? Uždirbt norit iš istorijos?
Gyvenkim kaip gyvenom, neverkim, reikia į priekį žiūrėt, o ne atgalios. Mūsiškiai šaunuoliai, padėjo vokiečiams kovoti prieš komunistus ir sustabdyt žydišką zionistinę dominaciją. Rusai turi pagrindo nesutikti su kompensacija, kova buvo abipusė. Beje, dabar Rusija, o ne Sovietų Sąjunga. Rusai ir kinai reikalingi globaliai ideologinei pusiausvyrai palaikyti, nes dabartinė grėsmė pučia iš Vakarų.
O Kundroto teorinis požiūris yra bereikalingas, nes teoriniai požiūriai yra varijuojantys, radikalūs ir utopiniai, netinkami rimtai analizei. Nacional-Socializmas yra geriausia ideologija Rytų Europai, apiplaunamai Rytų ir Vakarų idėjinių bangų, tirpinančių mūsų idėjas bei galimybes jas kurti.
Nacizmo siejimas su galios troškimu ir pasaulio užkariavimu yra tiesiogiai proporcingas kitoms idėjoms. Taip pat ir “Tolerantiškajam” liberalizmui. Nei viena idėja neapsiriboja vien egzistavimu šalyje, kurioje ji išniro. Kokia ji bebūtų geranoriška, ji yra parazitinė, nes jai reikia plėstis jos pačios saugumo labui.
Tautininkai kovojo prieš Hitlerį vien dėl savo pačių ambicijų. Nenorėjo būti šešėlyje.
Kvaila yra sakyti, jog nacizmas yra VIEN tik agresyvi plėtra. Nostalgiją jausdama, Nacional-socialistinė Vokietija neturėjo kito kelio kaip plėstis pačioje Europoje. Juk kitos Vakarų “liberaliosios” milžinės kolonijas turėjo Afrikoje ir Azijoje, bet joms “plėtros” sąvoka negaliojo…
Smetona buvo bailys. Jis buvo gavęs pasiūlymų bendradarbiauti, bet per kvailą išdidumą bijojo prarast autoritetą ir negana to pats jį iš savęs atėmė bėgdamas iš Lietuvos kaip tikras “Prezidentas”, kai maskoliai treptelėjo kojele..
Atėjus Hitleriui įsivyravo tvarka. Kekšynai dingo, prancūzai anglių nebegrobdavo, atsigavo valiuta, suklestėjo architektūra ir industrija. Panaikintas monopolinis žydų bujojimas rinkoje, centralizuoti bankai. Žmonės šaukė Hitlerio vardą, nes jis nebuvo populistas, viskas ką žadėjo, būdavo pasiekta.
Tautininkai taip ir liks nežinomi ir parlamente ateity daugiau 5 vietų neužims, jei taip veidmainiškai svyruos tarp liberalizmo ir nacionalizmo. Liberalus nacionalizmas neįmanomas, nes nekontroliuojamas kapitalizmas naikina visas tautines vertybes. Galiu duot dešimtis pavyzdžių. Bet ir patys manau esate įgalūs tą padaryti, nes pavyzdžių net ieškot nereikia, tereikia apsidairyti kas aplink.
Taip, kad nešnekėkit nesamonių apie nacizmą. Jei ne nacizmas, Vokietija dabar būtų kekšynas, kaip kad buvo po pirmo pasaulinio karo, kai Vokietija buvo nurengta nuogai.
Tautos turi rūpintis viena kitos gerove taip, kaip kultūringi žmonės rūpinasi vienas kitu. Konfrontavimas veda prie mūsų planetos skurdinimo kariniais veiksmais, gaisrais, branduoliniais bandymais ir beprotiškais eksperimentais. Dievas mus ne tam sutvėrė. Kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turi savo dievišką misiją. O Žemė yra dieviško stebuklo užuomazga. Mes turime galimybę dalyvauti tame stebukle. Tereikia tik atrasti tą savo misiją.