M. Kundrotas. Nacionalizmas ir nacizmas: vienovė, atskirtis ar priešprieša?

Nacionalizmo ir nacizmo sąsają sąlygoja jau patys vardai. Jie skamba taip panašiai, jog dažnas šių reiškinių išvis neskiria. Penkiomis raidėmis daugiau ar mažiau – koks skirtumas? Juk jau yra pavyzdžių, kai oligarchai painiojami su oligofrenais, energija – su alergija, aktai – su paktais.

Žiūrint rimčiau, nacionalizmas ir nacizmas operuoja tomis pačiomis sąvokomis. Abu kalba apie tautą ir tautiškumą. Abu skelbia jų vertę ir svarbą. Net pavadinimų kilmė – ta pati: iš nacijos, kas lotyniškai reiškia tautą. Yra Nacionalinė biblioteka, Nacionalinis muziejus. Prancūzai net savo parlamentą praminė Nacionaline Asamblėja. Kažin, kaip jiems skambėtų: Nacių Asamblėja..?

Dėl nacionalizmo ir nacizmo santykių ginčijamasi ligšiol. Erikas Hobsbaumas (Eric Hobsbawm), Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), Pjeras Ignacis (Piero Ignazi) ir jų bendraminčiai – daugiausiai iš marksistinės arba libertarinės stovyklos – nacizmą laiko nuoseklia nacionalizmo išraiška, tiesiog – labiau koncentruota. Entonis D. Smitas (Anthony D. Smith), Manuelis Kastelsas (Manuel Castells), Ralfas Darendorfas (Ralf Dahrendorf) ir kiti mokslininkai – daugiausiai iš konservatyvios dešinės, nors kai kurie atstovauja nuosaikiajai kairei arba centrui – šiuodu reiškinius griežtai išskiria arba net supriešina. Šių ideologijų santykius galima aiškinti dvejopai – teoriškai ir praktiškai.

Žvelgiant teoriškai, nacionalizmas ir nacizmas kalba tomis pačiomis sąvokomis, bet į jas sudeda skirtingus turinius. Nacionalizmui tauta – viena iš pirminių vertybių, žmogiškumo mokykla; nacizmui – tiktai galios buveinė, medžiaga valdžios rūmui. Nacionalizme žmonija – daugybės tautų šeima, kur kiekviena tauta turi savo pašaukimą bendrai pasaulio raidai; nacizme – amžinos kovos arena, kur tautos skirstosi į aukštesnes ir žemesnes, siekdamos vienos kitas pavergti arba išstumti. Nacionalizme tėvynė – ten, kur gimei ir užaugai; nacizme – ten, kur įžengei ir užvaldei.

Atitinkamai skiriasi tikslų ir priemonių santykiai. Nacionalizme vadas – moralinis autoritetas; nacizme – aprobuota institucija ir kulto objektas. Nacionalizme jis – idėjos reiškėjas; nacizme – idėja savaime. Nacionalizme karas – priemonė kovoje už tautos būtį; nacizme – aukščiausia gyvybinio instinkto išraiška.

Nacionalizmo teiginius nacizmas išverčia neiginiais. Meilė savo tautai čia virsta neapykanta kitoms. Tautos valdžią – vado ir vadukų valdžia tautai. Nacizmo esmę sudaro trys bruožai: šovinizmas – savųjų iškėlimas virš kitų; totalitarizmas – absoliuti valdžios koncentracija ir bet kokios įvairovės atmetimas visuomenės viduje; imperializmas – ekspansija į svetimus kraštus.

Nėra pagrindo neigti, jog supaprastintas ar iškreiptas nacionalizmas gali būti artimas nacizmui vienu arba dviem iš šių trijų bruožų. Prieškariniai lenkų endekai nebuvo totalitarai, vidinės politinės santvarkos požiūriu jie buvo demokratai ir net liberalai, bet kartu – šovinistai ir imperialistai. Ištisi judėjimai ir organizacijos kartais migruoja iš nacionalizmo į nacizmą ir atgalios: artimiausias pavyzdys – „voldemarininkai“… Vis gi šios migracijos dar neįrodo ideologinės giminystės: istorinių fašistų šaknys – socialistų judėjime, o šiuolaikinių neokonservatorių tėvai anksčiau buvo trockistai.

Žvelgiant praktiškai, nacionalistų ir nacistų santykiai nebuvo patys geriausi. Lietuviškųjų nacionalistų – tautininkų – valdoma Lietuva tapo viena iš pirmųjų valstybių Europoje ir pasaulyje, pradėjusių teisminius procesus prieš nacistus. Antrajame pasauliniame kare prancūzų, graikų, lenkų tautininkai grūmėsi su vokiečių nacistais. Kita vertus – suomių, vengrų, chorvatų, epizodiškai – lietuvių, latvių, estų, gudų ir ukrainiečių tautininkai išvien su nacistais grūmėsi su bendrais priešais – bolševikais. Gal visa tai buvo tiesiog skirtingų tautinių interesų kova?

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pravartu žvilgtelti į nacionalistų ir nacistų santykius tose pačiose tautose. Lietuvoje nacistuojančios „voldemarininkų“ kohortos grūmėsi tiek su Antano Smetonos vedamais tautininkais, tiek su Kazio Škirpos suburtu tautiniu Lietuvių aktyvistų frontu. Latvijoje panašūs santykiai klostėsi tarp tautiško prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis) ir nacistuojančios organizacijos „Perkūno kryžius“ („Pērkonkrusts“). Vengrijoje – tarp tautiško valstybės vadovo Miklošo Horčio (Miklós Horthy) ir atvirai nacistinės „Sukryžiuotųjų strėlių“ partijos (Nyilaskeresztes Párt).

Nacizmo tėviškėje – Vokietijoje – santykiai buvo permainingi. 1933 m.dvi tautininkų partijos – liberaliai tautiška Vokiečių tautos partija (Deutsche Volkspartei – DVP) ir konservatyviai tautiška Vokiečių tautinė liaudies partija (Deutschnationale Volkspartei – DNVP) sudarė koaliciją su naciais – Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP). Motyvas buvo aiškus – bendru frontu sustabdyti slenkantį bolševizmo marą. Neilgai trukus abi koalicines tautininkų partijas naciai uždarė…

Dalis tautininkų įsiliejo į nacių gretas – pradedant DVP atstovu Francu Zelte (Franz Seldte), arba į nacių administraciją – pradedant DNVP atstovu Francu fon Papenu (Franz von Papen). Dalis pasitraukė iš politikos apskritai – pradedant DNVP vadovu Alfredu Hugenbergu (Alfred Hugenberg). Pagaliau, trečioji dalis perėjo į rezistenciją – pradedant DNVP lyderystę perėmusiu Karlu Frydrichu Gerdeleriu (Carl Friedrich Goerdeler).

1944 m. birželį K. F. Gerdeleris sudarė pogrindžio vyriausybę iš tautininkų, socialdemokratų, centristų ir patriotinės karininkijos – pradedant generolu Liudvigu Beku (Ludwig Beck), baigiant grafu Klausu fon Štaufenbergu (Claus von Stauffenberg). Organizuotas atentatas ir pučas prieš nacių vadeivą – Adolfą Hitlerį (Adolf Hitler). Atentato vykdytoju tapo K. Štaufenbergas. Iniciatyva žlugo – A. Hitleris liko gyvas. Perversmo organizatoriai greitai išryškinti. K. Štaufenbergas pasitiko mirtį su nacionalistiniu šūkiu lūpose: „Tegyvuoja šventoji Vokietija!“

Šiandien K. Štaufenbergo pavardė – žinoma. Jo vykdytas perversmas vaizduojamas kaip dalies „praregėjusių nacių karininkų“ perversmas, o pagrindiniais antinaciniais rezistentais vaizduojami socialdemokratai, komunistai ir anarchistai. Iš tiesų, kritiškiausiu ir lemiamu momentu antinacinei rezistencijai vadovavo tautininkai – nacionalistai.

Grįžtant į Lietuvą, tautininkai buvo pirmieji, pradėję teisminius procesus prieš nacius. Iš Lietuvių aktyvistų fronto gimęs Lietuvių frontas buvo antisovietinė ir antinacinė organizacija. Pirmieji partizanų vadai iš pradžių kovojo su naciais, po to – su sovietais.

Ko šios istorijos gali išmokyti šiandien? Pirmiausiai, jos turėtų pamokyti tuos, kurie tariasi kovojantys su nacistais ir jų pirmtakais – fašistais, iš tiesų kovodami su nacionalistais – tautininkais.

Tikrieji antifašistai ir antinacistai grūmėsi su brutalia galia. Dabartiniai apsišaukėliai išsigalvoja fašizmą arba nacizmą ten, kur jo nėra. Šeima jiems – fašizmas, dora – fašizmas, tautiškumas – nacizmas… Nuolat puldami tautininkus, tokie „antifašistai“ ir „antinaciai“ tik stumia juos – ypač mažiau išsilavinusius ir jausmingesnius – į nacių glėbį. Kaip kadaise nustūmė ten vokiečių, o po to – suomių, vengrų ir kitų tautų nacionalistus. Kai alternatyva – bolševizmas arba anarchizmas, ne vienas tautininkas verčiau rinksis fašizmą arba nacizmą, kad ir pasispjaudydamas.

Jau dabar fašistuojantys ir nacistuojantys elementai, prasiskverbę į tautinį judėjimą, skelbia: ei, tautininkai, jūsų humaniškas ir demokratiškas kelias niekur neveda… Vis tiek jus (mus) puola. Tad radikalizuokimės ir nušluokime savo priešus nuo savo žemės paviršiaus.

Antra vertus, šios istorijos galėtų šio to pamokyti pačius tautininkus – plačiausia prasme. Naciai, atėję į valdžią, laikinus pakeleivius – tautininkus – uždraudžia. Lietuvių liaudies patarlė sako: neik su velniu riešutaut – liksi be riešutų ir be terbelės.