M. Kundrotas. Ar prigimtinės teisės dar turi prasmės?

Prigimtinių teisių idėja, į moderniąją politinę filosofiją įvesta Džono Loko (John Locke), iš pat pradžių kilo iš krikščioniškosios pasaulėžiūros. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą, įkvėpęs jam savo dvasią, apdovanojęs protu, valia ir kūrybine galia, suteikė jam prigimtines teises ir laisves.

Prancūzų revoliucionieriai, priėmę Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, atmetė Dievą, pakeisdami jį abstrakčia Aukščiausiaja Esybe, o Jungtinės Tautos 1948 m. priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją be jokių nuorodų į šių teisių autorių. Nuo to laiko prigimtinės teisės pakibo ore. Nebeaišku, iš ko jos kyla.

Jei žmogus turi tam tikras teises vien dėl to, kad jis yra, kyla klausimas: o kaip gyvūnų teisės? Gyvūnai taip pat yra, jie gimsta, gyvena ir jaučia. O kai kurie galimai net ir mąsto. Anot kai kurių tyrimų, aštuonkojo mąstymas prilygsta trejų metų vaiko psichologijai. Šunys ir katės, varnos ir papūgos, beždžionės ir delfinai, pagaliau – kiaulės, taip mielai vartojamos maistui, irgi demonstruoja tam tikras mąstymo galimybes.

Natūraliai kyla klausimas: jei žmogus nėra išskirtinė gyvybės forma, atspindinti pačią dievybę, kuo žmogaus teisės aukštesnės už kitų gyvūnų teises? Ar buvimas gyva būtybe savaime grindžia teises? Tai nėra vienintelis galimas prieštaringumas, kalbant apie žmogaus teises atsietai nuo jų šaltinio.

Antras rimtas klausimas – kada prasideda žmogaus teisės? Kodėl žmogus, perėjęs per magiškąjį gimdymo kanalą, jau yra teisės subjektas, o penkios minutės iki tol – dar ne? Kodėl „ankstukas“, gimęs prieš įprastą gimimo laiką, yra subjektas, o tokio paties amžiaus „ankstuką“, pagal dabar rengiamus aborto liberalizavimo įstatymus, galima gyvą sudraskyti į gabalus? Ar toks teisinis reglamentas nėra, švelniai tariant, keistokas?

Trečias svarbus klausimas – kaip reikėtų vertinti jau gimusio žmogaus teises iki pilnametystės? Tarkime, 3-asis Jungtinių Tautų deklaracijos straipsnis be nuorodos į pilnametystę nurodo teisę į laisvę. Jei pradinių klasių moksleivis nori žaisti kompiuteriu užuot ruošęs pamokas, ar jis turi tokią laisvę, ar ne?

Dar keistesnis 6-asis straipsnis, skelbiantis, kad kiekvienas žmogus gali būti teisinių santykių subjektas. Jei mama septynmečiui patiekia barščius vietoje norimo kebabo, šis straipsnis, taikomas nuosekliai, suteikia teisę šiam septynmečiui kreiptis į teismą. 18-tasis straipsnis, vėlgi be nuorodos į pilnametystę, kalba apie teisę rinktis religiją, nors Lietuvos Konstitucija 26-ame straipsnyje numato tėvų teisę į religinį auklėjimą.

Ketvirtas prieštaringumas kyla iš teisės ir pareigos santykio. Ar galimos teisės be pareigų? Tai apima tiek vaikų, tiek ir gyvūnų teisių klausimus. Ar tas, kuris nėra atsakingas už save, gali turėti teisių? O gal, užuot kalbėjus apie vaiko ar gyvūno teises, reikėtų kalbėti apie veiksnių piliečių pareigas rūpintis savo globotiniais, pradedant vaikais ir baigiant gyvūnais? Šiuo atveju lieka klausimas, kas už ką atsakingas.

Penktas prieštaringumas kyla iš asmens gebėjimų adekvačiai vertinti save ir savo aplinką. 19-asis Jungtinių Tautų deklaracijos punktas kalba apie laisvę turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti. Bet kas, jei žmogus tvirtai įsitikinęs, kad kitokių įsitikinimų žmones reikia žudyti? Arba jeigu jis įsitikinęs, kad yra Napoleonas ir jam turi būti suteiktas Prancūzijos imperatoriaus titulas? Arba jei vyras laiko save moterimi?

Joks dalykas pasaulyje, išskyrus Absoliutą, nėra savo paties pagrindas. Kol žmogaus teisės buvo kildinamos iš Dievo duotos prigimties, jos buvo aiškios ir apibrėžtos. Dabar telieka sofistika. Šnekama apie prigimtines teises, bėgant nuo klausimo, iš kur jos kyla. Jei iš visuomenės sutarties, tai Vokietijoje savo laiku tokia sutartis buvo nacionalsocializmas. Vokiečių visuomenė ištrėmė už savo ribų ištisas žmonių grupes.

Šiandien už ribų ištremiamas žmogus iki gimimo fakto. Ištremiami žmonės, puoselėjantys kitas vertybes nei jiems primeta liberalios „demokratijos“ konceptas. Tautininkai, krikščionys, konservatoriai be kabučių. Tiesą sakant, tai net nėra visuomenės sutartis. Tai – valdančiosios mažumos sutartis. O jei tai ir būtų visuomenės sutartis, prigimtinių teisių konceptas skirtųsi nuo teisių, kurių pagrindas – visuomenės sutartis.

Žinoma, ne valstybės reikalas vesti žmones pas Dievą. Tai – religinės bendruomenės užduotis. Valstybės pareiga būti visiems lygiai teisinga – ir tikintiesiems, ir laisvamaniams, ir bedieviams. Todėl argumentas „taip sako Viešpats“ pasaulietinėje teisėje skambėtų keistai. Bet valstybę sudaro žmonės, kurie gali savo pasaulėžiūrą grįsti Dievo tiesa. Tik politiniame lygyje šiai tiesai reikėtų rasti sekuliarių argumentų.

Jei kalbame apie demokratinę visuomenę, tai visos teisės yra tik sutartinės. Prigimtinės teisės galimos tik teokratinėje bendruomenėje. Nes keliant teises į prigimties lygmenį būtina tampa Dievo idėja. Būtinas Dievo autoritetas ir iš jo kylantis valdžios įteisinimas. Tikintis politikas gali remtis prigimtinės teisės idėja, bet, vos tik jis išeina už savo privačios ar religinės erdvės į politikos areną, jis šią idėją turi perkelti į sutartinę teisę.

Taigi, turime du kelius. Arba kreiptis į dieviškąjį autoritetą ir remtis jo suformuluotais teisių principais, arba remtis sekuliariais argumentais ir apeliuoti į visuomenės sutartis. Tik liaukimės iš aukšto bokšto skelbti prigimtines teises, jei atmetame jų autorių. Be Dievo žmogus tėra eilinis gyvūnas. Ir iš prigimties turi ne ką daugiau teisių nei jo keturkojis augintinis. Jis gali tik susikurti teises. Bet tai ir bus tiktai žmogaus kūrinys.

Joks žmogaus kūrinys nėra nei tobulas, nei amžinas. Žmonių pasaulyje viskas juda ir kinta. Rytojaus visuomenės sutartis gali skirtis nuo vakarykštės. Ir tai gali spręsti tik visuomenė demokratiniu būdu, o ne siaura teisinė ar politinė klika, įsivaizduojanti save Dievo vietoje ir tarsi jo vardu skelbianti amžinas teises.

Autorius yra istorikas ir politologas