M. Kundrotas. Tauta ir ideologija

Nacionalizmas – tautiškumu grindžiama politinė ideologija ir jos atstovai – nacionalistai, lietuviškai – tautininkai dažnai susiduria su minties, būties ir veiklos dilemomis. Juo labiau gilinamės į žmogų ir jo pasaulį, juo daugiau klausimų, į kuriuos tenka atsakyti.

Nacionalizmas kaip ideologija labiau, nei bet kuri kita ideologija, iškelia tautą. O tam tikru lygmeniu ir vienintelis ją iškelia. Bet tautinė ideologija loginiu ir moraliniu požiūriu yra dvilypė – joje glūdi tautiškumas ir ideologiškumas. Natūralu, jei lietuviui liberalui vokietis liberalas – artimesnis už lietuvį socialistą. O štai tautininkas atsiduria kryžkelėje.

Iš jo laukiama, kad jam bet kokios pasaulėžiūros tautietis bus artimesnis už idėjinį bendramintį iš kitos tautos. Tuo tarpu ideologijos logika reikalauja priešingo. Tam tikra prasme viso pasaulio tautininkai – tiek, kiek sutampa jų požiūriai ir siekiai – sudaro vieną pasaulinę „tautą“. Panašiai, kaip viso pasaulio socialistai, liberalai ir daug mažiau – konservatoriai.

Antra didelė įtampa nacionalizme glūdi tarp šios ideologijos universalumo ir partikuliarumo. Tautininkas visą pasaulį mato kaip tautų pasaulį, o jeigu jis nuoseklus, tai visoms tautoms numato vienodą vertę ir tas pačias teises. Bet pirmiausiai jis dėmesį ir pastangas skiria savo tautai. Šia prasme liberalizmas ir socializmas yra globalios pasaulėžiūros, tuo tarpu nacionalizme ir iš dalies – konservatizme glūdi tiek globalūs, tiek lokalūs aspektai.

Trečia įtampa, leidžianti kalbėti net apie skirtingas nacionalizmo esmės sampratas, glūdi tarp tautinio (etninio) ir pilietinio (valstybinio) principo. Etninis ir pilietinis nacionalizmas skiriamas net geografiškai. Teigiama, kad Vakarų, pirmiausiai – anglosaksų ir prancūzų nacionalizmas yra pilietinis, o Rytų – vokiečių ir toliau į Rytus gyvenančių tautų nacionalizmas – etninis. Iš tikrųjų nacionalizmas apima tiek etninę, tiek pilietinę erdvę.

Jo pagrindas – „etninė“ tauta, ir būtent šiuo pagrindu kuriama tautinė valstybė. Vis dėlto jau sukūrus, o dažnu atveju – dar besikuriant tautinei valstybei jos piliečiais tampa ir kitų tautų atstovai, gyvenę toje valstybėje kūrimosi, atsikūrimo metu ar dar nuo senesnių laikų. Nuoseklus tautininkas skiria tautą nuo pilietinės visuomenės, jam tai nėra tas pats, bet kartu šios kategorijos – siejamos. „Etninė“ tauta sudaro pilietinės visuomenės pagrindą, o ši tampa „etninės“ tautos plėtiniu.

Kai kurie tautininkai pilietinę visuomenę vadina net politine tauta, nors tokia sąvoka sukelia sumaištį tarp jos ir „etninės“ tautos. Lietuvių tautininkų ideologas, Prezidentas Antanas Smetona kitataučius piliečius vadino lietuvių tautos pagalbininkais, bendražygiais bendrame valstybės kūrimo darbe.

Ketvirta nacionalizmo dilema, kartu sudaranti jo stiprybę ir silpnybę, tai santykiai su konkrečiais politiniais ir socialiniais modeliais. Nacionalizmui svarbiau tauta ir optimaliu atveju – tautinė valstybė, nei liberali, korporatyvinė ar socialistinė ūkio ar visuomenės sankloda. Užtai nėra tokio dalyko kaip bendra nacionalistinė socialinės politikos programa kiekvienai tautai bet kokiomis istorinėmis sąlygomis. Kaip tik dėl to jis gali perimti įvairius socialinius modelius, per juos įgyvendindamas savąjį tautinį idealą.

Profesorius Entonis Smitas (Anthony D. Smith) tai laiko nacionalizmo stiprybe ir jo tvarumo priežastimi. Kita vertus tai gali būti ir silpnybe, jei tautiniam judėjimui trūksta bendro sutarimo socialiniais klausimais arba jo socialinės pozicijos sutampa su konkuruojančių srovių pozicijomis. Grynas nacionalizmas, neutralus socialiniais klausimais, galimas tik aštraus ir akivaizdaus tautinio konflikto metu, pavyzdžiui – išsivadavimo, karo ar svetimšalių antplūdžio atvejais. Pirmąjį atvejį matėme pirmojo ir antrojo lietuvių tautos atgimimo laikais, antrąjį atvejį dabar stebime Ukrainoje, kovojančioje su Rusija ir jos penktąja kolona, trečiąjį – Vakarų Europoje, Graikijoje ir Vengrijoje.

Nors šiais atvejais kai kurie tautiniai judėjimai turi ir socialines programas, daugeliu atvejų juose telkiasi ideologiškai marga publika – socialinės ideologijos požiūriu – arba socialinės pozicijos lengvai keičiamos. Ryškiausias pavyzdys – prancūzų Nacionalinis frontas. Tuo tarpu šalyse, kuriose grynai tautinio pobūdžio iššūkių nėra, jie praėję, menki arba menkai suvokiami, grynasis nacionalizmas – pasmerktas. Jis čia turi ateitį tiktai glaudžiai susijęs su kitais, visuomenei svarbiais akcentais. Nebūtinai jie bus socialiniai, tai gali būti ir kultūriniai, ir moraliniai akcentai, pavyzdžiui – šeimos vertybės, lyties etika, gyvybės apsauga ar gamtosauga, tikėjimo laisvė ar pilietinės teisės.

Visi šie atvejai išeina už siauro „etninio“ tautiškumo ribų. O sėkmingiausi nacionalizmo pavyzdžiai apima tiek kultūrines, tiek socialines erdves.

Kokia prasmė būti tautininku? Atsakymai gali būti įvairūs. Žmonijos pažangą užtikrina kultūrų įvairovė ir apykaita, o tauta yra terpė kurtis ir skleistis savitai kultūrai. Tautų įvairovės pagrindas – jų teritoriškumas ir valstybingumas. Tauta kaip bendruomenė skatina žmogų gręžtis nuo savęs į kitą, sudaro sąlygas atpažinti save bendroje visumoje. Tauta – viena iš jungiamųjų grandžių tarp žmogaus ir žmonijos. Meilė žmonijai prasideda nuo meilės konkrečiai bendruomenei.

Tauta yra bendruomenė, kurioje žmogų saisto prigimties, kalbos, kultūros ir savimonės ryšiai. Nors šių ryšių deriniai įvairiose tautose gali skirtis, dažniausiu atveju visi jie sudaro bendrą visumą. Šių ryšių gausa ir tamprumas užtikrina ypatingą bendrystę, užtai būtent tautiniu pagrindu kuriamos valstybės yra tvariausios ir vieningiausios. Būtent čia geriausios sąlygos kurti demokratiją, pilietišką visuomenę ir socialinį teisingumą. Nes čia žmonės vieni kitus lengviau atpažįsta kaip savus.

Tauta žmogui teikia tapatybę, jos tęstinumas – gyvenimo prasmę, o tautinė valstybė užtikrina tautos interesus. Tautinė valstybė – geriausias atsakas globaliam diktatui. Vis daugiau šalių tai supranta, užtai jose atgimsta nacionalizmas. Klausimas, kada šiuo keliu pasuks Lietuva.