O. Voverienė. Publicistas Vladas Terleckas: mąstytojas, prabilęs tautos sąžinės balsu (17)

Vladas Terleckas. Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės | voruta.lt nuotr.

Vladas Terleckas. Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės | voruta.lt nuotr.

Vienas iš mūsų laikmečio ryškiausių Asmenybių, šalia jau minėtųjų, tęsiantis Lietuvos laisvės kovotojų papročius yra dr. doc. Vladas Terleckas, kovojantis prieš pokomunistinio laikotarpio šmėklas Lietuvoje, kalbėdamas Tautos sąžinės balsu ir įtaigiu žodžiu, matyt, su viltimi, kad daugelio tautiečių dvasia, dr. J. Basanavičiaus žodžiais tariant, atsikvošės.

Dr. doc. Vladas Terleckas, Lietuvos vieno žymiausių disidentų sovietinės okupacijos metais Antano Terlecko brolis, gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. Krivasalyje, Saldutiškio vlsč.(Utenos apskr.). 1966 metais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, įgijęs finansų ir kredito specialisto aukštojo mokslo diplomą. 1976 metais Leningrade Finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos

mokslų kandidato (po nostrifikacijos Lietuvoje – daktaro) disertaciją. 1966-1967 m. dirbo SSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje; 1967-2000 metais dėstė ekonomikos disciplinas Vilniaus universitete; docentas (1986). Aktyvus Lietuvos Sąjūdžio narys, LR AT – Atkuriamojo Seimo narys, Kovo 11-osios signataras.

Parašė knygas: „Pinigai Lietuvoje 1915-1944“ (V., 1992); „Lietuvos bankas, 1922-1943“ (V., 1997); „Kelias nuo Žemės banko iki Žemės ūkio banko“ (su bendraautoriumi, V.1999); „Lietuvos bankininkystės istorija, 1918-1941“(V., 2000); „Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai, 1918-1940“ (V., 2001); „Bankininkystė Lietuvoje, 1795-1915 (V., 2011); „Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai“ (V, 2011); „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (V.,2010); „Tragiškos Lietuvos istorijos (1940-1953“ V., 2014).

Visiškai atsakingai, kaip mokslotyrininkė, tvirtinu, kad dr. Vladas Terleckas yra labai reta išimtis tarp daugybės Lietuvos mokslininkų, šventai atlikusių savo pareigą pasirinktai ekonomikos mokslo krypčiai ir palikusių gilų ir plačios apimties pėdsaką toje mokslo kryptyje.

Tarp dabartinių Lietuvos inteligentų, dr. doc. Vladas Terleckas irgi yra reta išimtis, padedantis savo Tautai, vaduotis iš pavergto proto vergijos, bendradarbiaudamas viešojoje spaudoje, vienoje iš įtakingiausių Tautos mokyklų. Supratau jo atliekamą šventą Tautai misiją jau 2002 metais, „Lietuvos Aide“ perskaičiusi jo straipsnį „Apie Lietuvos niekinimą kaip reiškinį“ (Vladas Terleckas // Lietuvos Aidas. – 2002, spal. 11, p. 5). Straipsnio paantrašte jo autorius pasirinko Algirdo Juliaus Greimo pastebėjimą, jam dar prieš mirtį apsilankius Lietuvoje, apie dabartinę Lietuvą ir lietuvius: „Pasišlykštėjimas Lietuva jau tampa neuroze“

Tame straipsnyje V. Terleckas gina Lietuvos istoriją nuo dabartinių pripažintų Lietuvos istorikų ir politologų – A. Bumblausko, E. Gudavičiaus. R. Lopatos ir E. Alksandravičiaus bei G. Nikžentančio, niekinančių viską, kuo didžiuojamės Lietuvos istorijoje – Vytautą Didįjį, lietuvių pergales karuose su Rusija, Lietuvos kariuomenę, – pateikiant savas Lietuvos istorijos versijas, žvelgiant iš marksistinių pozicijų. Svariais Lietuvos istorijos faktais, paremtais daugybe istorijos šaltinių, polemizuodamas su minėtais istorikais ir politologais V. Terleckas pateikia tokias išvadas apie tų istorikų darbus: „Kaip žinoma, marksizmo esmė – sąmoningas praeities niekinimas, kad sukursčius minios neapykantą jai ir įkvėpus kovai, naikinimui. Daugelis dar prisimename, kaip Lietuvoje buvo raunamas „buržuazinis“ kultūrinis paveldas. Istorijos moksle – marksizmas – tai objektyvaus mokslinės praeities tyrimo kapas“

Tyčiojimasis iš mūsų praeities, patriotiškumo tapo tiesiog mados reikalu. Tai pridengiama etnokriticizmo, naujo mąstymo skraistėmis. O viso to rezultatas vos atgavusioje savo nepriklausomybę Lietuvoje, kaip rašė A. J. Greimas, pasišlykštėjimas Lietuva jau tampa neuroze.

Kitame, jau 2003 metais publikuotame straipsnyje „Tautos rengimas dvasinei kapituliacijai“ (Lietuvos Aidas. – 2003, spal. 8, p. 12), V. Terleckas konstatuoja, kad lietuviai nuo pat pirmųjų mūsų Nepriklausomybės dienų kryptingai, organizuotai ir intensyviai rengiami dvasinei kapituliacijai tam panaudojant visas žiniasklaidos priemones ir didžiąją dalį kūrybinio mokslinio potencialo. Šį pragaištingą darbą dirba daugelis rašytojų, filosofų, istorikų, politologų ir ypač daug žurnalistų. Įdomiausia, kad beveik visi jie dirba valstybinėse įstaigose ir yra išlaikomi tų, kuriuos jie šlykščiai šmeižia.

Dalis rašytojų ir dailininkų, besiskelbiančių postmodernistais, kaip rašo straipsnio autorius, „yra tikri tautiškumo duobkasiai, šaržų, paskvilių apie Lietuvą, mūsų kalbą, istoriją, šventes, papročius kūrėjai“. Tarp jų lyderiauja Marius Ivaškevičius, parašęs romaną „Žali“ ir straipsnį „Ketvirtas kartas, arba lietuviškos metamorfozės“. Paskvilyje jam Lietuva – tai dinozauras, „kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti į Rytus… 1941 m. trėmimai – tai iškeliavimas į Sibirą įprastu ir gerai pažįstamu maršrutu, lietuvių kalba, niekam tikusi ir t.t.

Sigitui Parulskiui, Lietuvos žemei priglaudus Bernardo Brazdžionio palaikus, atrodo, kad „Grynoji“ patriotinė poezija kartu su B. Brazdžioniu… visam laikui pasitraukia į praeitį“. Tik kas skaito tų modernistų poeziją? Daiktą, rašomą sau, ir liekantį savyje. Šiems veikėjams kliudo gyventi mūsų tradicinės šventės, ypač Vėlinės, nes esą jos yra persmelktos liūdesio… (S. Parulskis). O jiems, mat reikia girtų linksmybių, paskendusių  tabako dūmų debesyse…

Tūlas postmodernistas Ž. Andriušis, pasislėpęs po Makso Kempinskio pseudonimu, purvais apdrabsto Justiną Marcinkevičių, jo „Mažvydą“ dėl to, kad pagrindinis „Mažvydo“ herojus kalba lietuvių kalba ir t.t. Tokią pat pragaištingą Tautos niekinimo veiklą vykdo istorikai A. Bumblauskas ir G. Nikžentaitis, bei E. Aleksandravičius… Net moterys, (atrodo, kas kas, o jau moterys turėtų sielotis dėl tautiečių dvasinio nuopolio ir nutautėjimo) istorikės R. Čepaitienė ir R. Šermukšnytė neigia paminklo Žalgirio mūšiui paminėti reikalingumą… Joms Lietuvos istoriniai paminklai – „…vienas tipiškų nacionalizmo ideologijos vizualinių atributų“. Ir tai kalba ir rašo moterys! Ak, kokios pažangietės… nors imk ir statyk jas abi į globalizmo altorių…

Visi jie dirba universitetuose ir ruošia jaunimą dvasinei kapituliacijai, jį nuvertinant kaip pigią darbo jėgą užsienio darbo rinkoms. Straipsnio autorius jame pateikia ir daugiau pavyzdžių, ir pavardžių, daro išvadą, kad „Didelės jėgos sutelktai klibina mūsų istorinę atmintį, knisasi po patriotiškumo pamatais, kurį J. Girnius teisingai vadina Tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga „Remdamasis praeities ir šių dienų mąstytojų mintimis teigia: „Patys didžiausi laisvės priešai yra ne tie, kurie ją slopina, o tie, kurie ją išniekino“ (V. Džobertis); „Valstybę laikyti okupuota galima laikyti ir tada, kai daugumos žmonių sąmonė pavergta“ (G. Trimakaitė); „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“ (J. Basanavičius). Ir stebisi: „Kodėl neskambiname pavojaus varpais, kai tik 55 proc. lietuvių didžiuojasi jais esą? Juk 94 proc. vengrų ir slovėnų; 91 proc. lenkų jaučia pasididžiavimą savo tautomis… Nepramiegokime Lietuvos!

Pasipiktinęs A. Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“. V.Terleckas rašo, kad ją skaitant knygoje pateiktų „fantazavimų, vertinimo akibrokštų, netiesos propagavimo gausa tiesiog apstulbino atėmė amą“, pateikė daugybę knygos autoriaus pateiktų joje netiesos sakymo pavyzdžių (Vladas Terleckas. Nesinuodykime A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ //Lietuvos Aidas-2005, liep. 30, p.6; tęsinys: Lietuvos Aidas 2005, rugpj. 2, p. 6).  Matyt, visi jie yra pateikti V. Terlecko knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ Apie 1655-1661 m. Rusijos okupaciją ir Šiaurės karą, A. Bumblauskas rašo, kad Lietuvoje „nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė“. V. Terleckas, kaip ir visuose savo darbuose, ir šiuo klausimu pateikęs daugybę informacijos šaltinių, teigia, kad užėmę Vilnių caro kazokai „žiauriausiai išskerdė 14 000 – 25 000 trečdalį vilniečių, nuožmiai plėšė rūmus, bažnyčias (iš 32 nenuniokotos tik 4), 17 dieną negesinamas gaisras galutinai sunaikino viską, kas buvo likę po 1610 metų gaisro.“ Ne šiaip sau amžininkai rašė, kad Vilniuje neliko Vilniaus. Beje, apie barbarišką rusų kariuomenės žiaurumą atvirai buvo rašoma rusų literatūroje. Pacituosiu vieną leidinį: „Tokio nuožmaus žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę, neteko matyti, nebuvo pasigailėjimo nei amžiui, nei lyčiai, Vilnius beveik buvo sulygintas su žeme“. O A. Bumblauskui atrodo, kad „niekas nepasikeitė“.

Straipsnyje „Jau atvirai išduodami Lietuvos interesai“ (Lietuvos Aidas. – 2008, rugs. 2, p. 5) Lietuvos istorijos mokslo pardavinėtojai, matyt, pasidarę iš to neblogą „versliuką“ Č. Laurinavičius, E. Motieka ir N. Statkus šiurpina visą Tautą 1918-1945 m Europos istorijos – Lenkijos, Ukrainos  Lietuvos, Latvijos ir Estijos – interpretacijomis. Dėl trijų Baltijos valstybių užgrobimo šie istorijos „verslininkai“ nekaltina pasaulio banditų Stalino ir  Hitlerio, o tik pačių užgrobtų ir okupuotų Baltijos šalių vyriausybes. Mat, tos valstybės 1940 metais buvo nekultūringos; o kultūringos buvo tik Vokietija, Rusija, na, gal dar Ispanija, ir Italija. Tik dabar supratau iš kur atsirado Neringa Putinaitė, dergusi ir lietuvių tautą, ir jos kultūrą, ir Vincą Kudirką, ir dr. Joną Basanavičių. Pasirodo, ji turėjo „gerus“ mokytojus, įskaitant ir V. Terlecko minimą trijulę, kurie irgi savo rašliavoje nepatingėjo suniekinti ir J. Basanavičių ir Vinco Kudirkos „Varpą“, nes tie didieji Lietuvos vyrai „siekė atsiriboti nuo Lenkijos“. Biznis yra biznis. Jį reikia plėtoti kuo plačiau ir savo prekę parduoti kuo brangiau. Todėl Č. Laurinavičius ir viešai suabejojo ar Lietuva turi reikalauti žalos atlyginimo iš Rusijos už kelis šimtus tūkstančių išžudytų Lietuvos žmonių, už šimtų tūkstančių vergišką darbą tremtyse Sibire ir Kazachstane, už sunaikintą Lietuvos kultūros paveldą.

Tačiau visus V. Terlecko kritikuojamus dabartinius „žymiausius istorikus“ pralenkė, ko gero pats „žymiausias“ iš jų Alvydas Nikžentaitis, pagal sutartį su Rusijos Visuotinės istorijos Maskvos instituto direktoriumi O. Čiubarjanu „įrodęs“, kad Lietuva sovietinės Rusijos buvo okupuota ne 50 metų, o tik „1940 06.15-1940 08 03“ laikotarpiu“ (V. Terleckas. Ten pat). Pasididžiuodamas A. Nikžentaitis „postringavo, jog Lietuvos ir Rusijos istorikų sutarta koncepcija yra subalansuota. „Subalansavimo“ esmė tokia: pusantro mėnesio laikotarpis (1940 06.15 – 1940 08 03) vertinamas, kaip okupacija, o likusieji 50 metų – pagal rusų istorikų nuostatą – kaip teisėta aneksija, t.y. įteisinamas Lietuvos priklausymas SSRS“ (Ten pat). Ak, kaip patinka dabartiniam Rusijos vadovui V. Putinui tokia lietuvio istoriko savo tautos ir jos objektyvios istorijos išdavystė. Ką ir besakyti. Ypač dabar, kai Rusijoje vėl galandami durtuvai užkariauti visą pavargusią Europą.

Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka Lietuvos istorijos moksle? Išeidamas į Amžinybę tą paaiškino akademikas Vytautas Merkys, sakydamas „Kai kurie mūsų istorikai dirba užsienio fondams, gauna apdovanojimus“ (Vladas Terleckas. Istorijos puslapiai lietuviško valstybingumo gynėjo akimis /Užrašė Ingrida Vėgelytė // Tremtinys. 2014, liepos 18, p. 6, 10).

Studijoje „Okupantų karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys: repertuaras ir tikslai“dr. Vladas Terleckas pirmą kartą Lietuvos istorijoje pateikia koncentruotą tyrimą apie pasibaisėtiną enkavedistų-kagėbistų ir stribų žiaurumą, tardant, kankinant ir žudant suimtus partizanus ir civilius niekuo nenusikaltusius okupaciniam režimui Lietuvos žmones. Studija parengta išstudijavus ir panaudojus 139 knygas ir straipsnius. Vėliau tos studijos tekstas buvo atspausdintas dienraštyje „Lietuvos žinios“ (Vladas Terleckas. Okupantų karas su savo aukomis // 2013, lapkr. 15, p. 10-11; 2013, lapkr. 22, p. 10,11) ir „XXI amžiuje“ (Vladas Terleckas //2014, saus. 10, p. 11,12).

Nors rengdama savo knygas „Lietuvos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ (V., 2007), „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys: partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ (V.,2005) ir „Tautos sargyboje“ (V., 2012) perverčiau daugybę partizanų memuarinės literatūros ir rašiusiųjų apie juos knygų ir straipsnių, kur buvo rašoma apie enkavedistų ir stribų žiaurumą ir jų karą ne tik su gyvaisiais, bet ir su žuvusiaisiais, tokio gilaus, visapusiško tyrimo atrasti neteko. Pavieniai faktai, memuarinėje partizanų  ir apie juos rašiusiųjų literatūroje, nesuvesti į visumą, paskęsta kitų svarbių istorinių faktų gausybėje. Gi studijoje, kai jie pateikiami koncentruotai – vienas po kito, jų daugybėje – visuma yra pasibaisėtina, sukrečianti, kraupi.

Mokslininkas, skirtingai nuo visų autorių, rašiusių apie pokario partizanų kovas, kančias ir žūtį, savo tyrimų objektu pasirinko iki šiol netyrinėtą siaurą okupantų samdinių – stribų veiklą, jų kraupius nusikaltimus Tautai ir Valstybei… Studijoje ir publikacijose rašoma: „Žuvusiųjų „šarvojimo ir eksponavimo“ misiją okupantai buvo pavedę savo samdiniams stribams. Matyt, tuo siekta pademonstruoti, kad NKVD kariauna yra „švari“, o stribams, susitepusiems patyčiomis iš žuvusiųjų partizanų palaikų, neliktų jokių galimybių mesti šią gėdingą tarnystę. Ši tema išsamiau mažai tyrinėta ir vis labiau pamirštama. Taip galbūt nutiko dėl jos traumuojančio kraupumo. Tuo naudojasi kai kurie Lietuvos prosovietiniai istorikai, siekiantys iš tautos atminties ištrinti represinių struktūrų, ypač stribų, siautėjimą prie žuvusių ir nukankintų partizanų bei nekaltų gyventojų palaikų. Taip bandoma nuslėpti sunkų okupacinio režimo nusikaltimą ir šį režimą humanizuoti… Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: jas išdarkydami miestelių aikštėse ir paskui slaptai užkasdami. Tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas“ (Vladas Terleckas. Okupantų karas su savo aukomis // XXI amžius. – 2014, saus. 10,11). Iliustracijos dėlei pateiksime keletą pavyzdžių iš analizuojamo tyrimo:

1944 m. rugsėjį Ramygalos valsčiaus milicininkas Jonas Kasmočius žemės ūkio darbininkui Rapolui Masiokui peiliu išdūrė akis, nuo abiejų skruostų nupjaustė odą, nupjovė smakrą, subadė lyties organus. Ūkininko Bilskio lavonas rastas pakabintas už kojų ant medžio šakos ir įkištas galva į skruzdėlyną. Svėdasų šlubas stribas Zovė buvusiam mokytojui partizanui R. Bagdonui įkišo į dantis kandiklį, po to bato kulnu jį sugrūdo į gerklę.

Sužeistą Veprių krašto partizaną Julių Tamošiūną atvilko į vieną sodybą, spardė ir pribaigė stribai peilio dūriais. 1945 m. partizaną Stasį Butkų-Vaidilą užkapojo kirviais. Rudaminos stribas Tarutis peiliu nupjovė partizano Čėplos nosį.

1945 metais nušautas Pranas Daraškevičius-Papartis į Jiezną buvo tempiamas pririštas arkliui prie kojos – šešių kilometrų „kelionėje“ nusimovė drabužiai, nusinėrė oda. Tauragnų enkavedistai ir stribai žuvusiems partizanams išbadydavo akis, buožėmis suknežindavo galvas, subadydavo durtuvais; kabliais užkabintus už pasmakrių tampydavo po miestelį Leipalingyje partizanų lavonai buvo sukapojami kardais, jiems išdurtos akys, išplėšti liežuviai.

Marija Paškevičiūtė liudijo, kad 1947 m. vasario 4 dieną sunkiai sužeistą jos brolį, partizaną, slapyvarde „Don Žuanas“ stribai vežė į Žiežmarius apkrautą šovinių dėžėmis, pakeliui vaikinas mirė. Kazlų Rūdoje suimtas sužeistas partizanas Ainis dejavo, prašė jį nušauti. Stribas jam atsakęs, kad neranda gražesnės muzikos už „bandito“ dejones.  Utenos apskrityje sužeisto partizano F. Vijeikio, draskomo enkavedistų vilkšunio, „pasigailėjo“ kareivis ir jį nušovė. Igliaukos stribas (šio išgamos pavardė nenurodyta) peršovęs suimtam partizanui ranką, paklausė ar neskauda; kai šis nieko neatsakė, tada peršovė antrą ranką, abi kojas viena po kitos ir galiausiai jį nušovė. Svėdasiškio Jurgio Trečioko liudijimu, suimtam ir į Svėdasus atvežtam Indraškevičiui stribas peiliu perpjovė vidurius. Žmogus šaukė, „Užsiūkit, aš dar noriu gyventi“ Tada ant jo užleido kiaulę, ta vidurius išdraskė, žmogus mirė baisiose kančiose. Mūsų laikų stribinio mentaliteto jaunas rašytojas Marius Ivaškevičius iš šio kankinio šlykščiausiai išsityčiojo savo romane „Žali“. Stebiesi tiktai, kaip tokį siaubūną šventa Lietuvos žemė nešioja.

Tokių faktų studijoje ir jos publikacijose pateikta kelios dešimtys. Išgulėję turgaus aikštėse ir pamesti prie bažnyčių šventorių žuvusiųjų lavonai savaitę, kartais net dvi buvo stribų laidojami bulvių ar žvyro duobėse, sumetami į durpynus, šulinius, lauko išvietes. Kai žuvusiojo palaikai netilpdavo į tokias duobes, buvo nukapojamos kojos, dažnai lavonas ketvirčiuojamas, palaikai sumetami į kareivinių išvietes ir pan. Nežinau, ar apie tuos žvėriškumus žinojo „Stalino saulę“ kartu su kitais jos bendražygiais į Lietuvą parvežusi iš Kremliaus Salomėja Neris. Tik skaičiau kažkur apie jos priešmirtinį širdies sopulį, išreikštą žodžiais: „Dieve, Dieve, ką jie su mumis padarė…“

Rusijos rašytoja Zoja Krachmalnikova, ko gero, pati pirmoji, pašiltėjus Rusijoje politiniam klimatui, apibendrinusi mokslininkų tyrimus ir savo pačios stebėjimus, straipsnyje „Tarp mūsų kruvinas skaldymo angelas“ suformulavo vienareikšmišką atsakymą, rašydama apie Spalio revoliucijos padarinius Rusijoje: išžudyta milijonai žmonių, badu išmarinta 5 milijonai Pavolgio valstiečių – tai sergančios rusų dvasios padarinys. Žudymas tapo poreikiu. Žudymo mašina, užvesta Lenino ir jo bendražygių, Stalino laikais įgijo makabrišką pobūdį. Kiekvienais metais nužudytųjų skaičius augo geometrine progresija. Revoliucionieriai žudikai gimdė tokius pat vaikus. Pastarieji estafetę perdavė savo vaikams. „Sovietų Sąjunga tapo didžiule kalėjimo zona žmonėms ir tautoms. Jos vadovai vietoj demokratinio principo – žmogaus teisės gyventi – įtvirtino kitą principą – žmogaus teisę žudyti“ (Krachmalnikova Z. Literaturnaja gazeta. – 1996, saus 24, p. 3-4) „Baisiausia, – teigia rašytoja, – kad nuo pat pirmųjų komunistų partijos dienų jos vadai genialiai suprato, kad svarbiausia – sukurti mąstymo modelį, pateisinantį visus komunistų nusikaltimus, sukurti naują „sąžinę“, į jos pamatą dedant smerdiakovišką logiką – viskas leidžiama, kas padeda partijai“ (Krachmalnikova Z. Ten pat. Plačiau apie jos tyrimus Ona Voverienė. Antikomunizmas. – V., 2010).

Kažin ar būta Lietuvos istorijoje tokių kraupių nusikaltimų, kokius tvėrė ir raudonieji, ir rudieji, ir Armijos Krajovos okupantai. Mūsų nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kelis šimtus tūkstančių išžudžiusių mūsų valstybės piliečių tarp kelių tūkstančių žudikų atrado vos vieną kitą, ir tų pačių nenuteisė rimtomis bausmėmis, motyvuodami įvairiausiais pateisinimais. Bet tai jau kita tema.

Gi dr. Vlado Terlecko studija ir jos publikacijos – tai vienas didžiausių mūsų laikų žygdarbių, daugiau negu 30 paslaptingai mirusių ar žuvusių dabartiniais mūsų laikais, įskaitant paslaptingas diplomato Stasio Lozoraičio ir LR saugumo karininko Vytauto Pociūno mirtis, fone. (Letas Palmaitis. Užsakyti susidorojimai // XXI amžius. – 2011, birž. 1, p. 9) Mažai kas išdrįsta ryžtis tokiam žygiui ir tokiai rizikai savo gyvybei, juolab kinkadrebiai intelektualai.

Dr. Vlado Terlecko studija ir jos publikacijos – tai ir liudijimas Lietuvos istorijai, ir pasauliui apie mūsų Tautos kančias, ir Vakarams pataikaujantiems Rusijai dėl jos dujų ir naftos, apie jos, kaip rodo jos agresija Ukrainoje, nepakitusią dvasią. Tai – ir kovos ginklas prieš komunistinę ideologiją, kaip maro ar ebolos virusas, plintančią pasaulyje. Tai – ir paminklas Lietuvos jauniems partizanams, tokiose kančiose sudeginusiems savo gyvybes ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: