O. Voverienė. Antanas Smetona apie tautinę valstybę

Lietuva – didvyrių žemė, – skelbia mūsų tautos himnas. Istorikai tvirtina, jog Lietuva viduramžyje laisva išlikusi ir sukūrusi plačią valstybę tuo, kad turėjusi gerų vadų. Tai ir dabar reikia taip mūsų tautai tvarkytis, kad išaugtų jai visa eilė vadų visoms gyvenimo sritims.
Antanas Smetona, 1933.

Antanas Smetona, dar studijuodamas Sankt Peterburgo universitete teisės mokslus, įsijungė į nelegalią lietuvių studentų veiklą, priklausė slaptai studentų draugijai, kurioje buvo karts nuo karto svarstomi Lietuvos išlaisvinimo iš carinės Rusijos okupacijos klausimai. Kelis kartus buvo suimtas. Baigęs 1902 m. universitetą, dirbo Vilniuje advokato padėjėju, aktyviai įsijungė į vilniečių visuomeninę veiklą, ir kartu su kitais 1902 metais įkūrė Lietuvių demokratų partiją. 1905 m. jai atstovavo Lietuvos

Didžiajame Seime, visada buvo laukiamas, kaip geras oratorius visuomeninėse organizacijose „Aušra“, „Rytas“, „Rūta“, tapo jų nariu. 1905-1906 metais redagavo „Lietuvos ūkininką“, tapo vienu, kartu su dr. Jonu Basanavičiumi Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų, 1907-1913 m. redagavo tautišką laikraštį „Viltis“, buvo vienas iš jo steigėjų, jame tęsė dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos „Aušros“ ir „Varpo“ lietuvybės puoselėjimo kryptį, telkė apie laikraštį to meto inteligentiją, jau pradėjusią busti Tautos žygiui. 1914-1915 metais redagavo žurnalą „Vairas“, o 1917 m., vėl gi, kartu su dr. Jonu Basanavičiumi įkūrė tautinės minties laikraštį „Lietuvos aidas“, galutinai pažadinusį tautą kovai už nepriklausomybę. Antanas Smetona buvo to laikraščio oficialus redaktorius ir leidėjas. 1917 m. rugsėjo mėnesį buvo vienas ir veikliausių Lietuvių konferencijos rengėjų ir pranešėjų ir toje konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą nariu, tapo jos pirmininku, jos Prezidiumo pirmininku (1917.09- 1919.04 (su pertrauka 1918. 02.). Kartu su dr. Jonu Basanavičiumi ir kitais bendražygiais kryptingai vedė Lietuvos Tarybą į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1918 m. vasario 16 d. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Antanas Smetona tapo pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu (1919.04.04 – 1920.06.19)

Visoje savo visuomeninėje veikloje, o vėliau ir politinėje Antanas Smetona vadovavosi Tautos idėja, kaip jo gyvenimo kelrode žvaigžde, vienareikšmiškai ir kryptingai pasisakė už tautinės kultūros kūrimą ir puoselėjimą, lietuviškų papročių gaivinimą, tautinių vertybių sistemos kūrimą, plėtrą ir puoselėjimą. Tačiau, kai tapus Prezidentu reikėjo pasirinkti valstybinės politinės santvarkos modelį, jis pasirinko ne tautinės, o demokratinės teisinės valstybės modelį. Jo argumentas buvo, kad Lietuvoje, nuo senųjų istorinių laikų gyveno ne vien tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės – lenkai, rusai, totoriai, karaimai, žydai, vokiečiai ir kitų tautybių. Su jaunatvišku entuziazmu jis ieškojo tokių valdymo formų, kurios galėtų apjungti visas tuo metu Lietuvoje gyvenusias tautines bendruomenes, jas vadino Lietuvos tauta. Tikėjosi, kad ta Lietuvos tauta, taps pilietiška ir patriotiška. Jo pasirinkimas buvo įtvirtintas pirmojoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, priimtoje LR Steigiamajame Seime 1922 m. rugpjūčio 1 d., kurios preambulėje buvo skelbiama, kad Konstituciją priėmė Lietuvos tauta per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurios suverenas Lietuvos tauta. Valstybės valdžios vykdymas pavedamas Seimui, Vyriausybei ir teismui.

Skelbiamas teismų savarankiškumo principas, Konstitucijos viršenybė ir jos nuostatų įgyvendinimas pavedamas įstatymų leidėjui. Konstitucijoje buvo įtvirtinta parlamentinė Lietuvos Respublikos santvarka. Atstovaujamoji valdžia priklausė Seimui, renkamam 3 metams, vykdomoji valdžia Vyriausybei, kurią sudarė Seimo išrinktas Prezidentas ir Ministrų kabinetas, kuris privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, ir teismai. Seimui buvo palikta teisė 2/3 balsų nušalinti prezidentą nuo pareigų. 1922 m. spalio 11 d. buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Seimas, kuris dėl įvairių partijų rietenų negalėjo sudaryti Vyriausybės ir turėjo būti paleistas. Antrasis Seimas, išrinktas ir pradėjęs veikti 1923 m. gegužės 12-13 d. irgi, kaip liudija dokumentai, buvo šiurpinamas įvairių partijų rietenų ir tik kieto Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio išmintimi ir valia išbuvo visą kadenciją, jam gebant tramdyti Seimo partinius. Tačiau nei Jam, nei Seimui nepavyko sutramdyti bolševikinio gaivalo, šliaužusio į Lietuvą visais takais ir keleliais iš stalininės Rusijos ir Baltarusijos. Pirmiausiai tam gaivalui pasidavė, deja, Lietuvos žydų diaspora ir kiti kitataučiai.

Trečiasis Seimas su daktaru Kaziu Griniumi priešakyje, išrinktas 1926 m. gegužės 8-10 d., jau buvo atvirai probolševikinis ir pradėjo įvesdinėti Lietuvoje stalinistinę tvarką, rimbais kapojo prolietuviškai nusiteikusius studentus, išėjusius į demonstraciją prie Vyriausybę, žemino ir stumdė Lietuvos kariuomenės generolus, išėjusiems į gatvę, smurtaujantys bolševikėliai kepures numušinėjo, minios tamsiausių paribio žmonių, apmokamų bolševikinės Rusijos pinigais ir suklaidintų, nuolat ir nenuilstamai streikavo, maištavo, kol… trūko dorų Lietuvos karininkų kantrybė. Jie išvedė savo dalinius su ginlais ir pabūklais į gatves ir nušlavė komunistinį gaivalą nuo Lietuvos valdžios olimpo. Filosofuojančiam politikui, Nepriklausomos valstybės vienam iš kūrėjų Antanui Smetonai – tai buvo skaudžios pamokos ir nusivylimai. Pirmiausiai, kad svetimtaučiai Lietuvoje niekad netapo ir netaps Lietuvos tauta. Daugiausia, ko iš jų galima reikalauti yra tik tiek, kad jie būtų lojalūs šalies Vyriausybei, kur jie gyvena, ypač tie, kurie turi savo tautos valstybes. A. Smetona – tą suprato tik po skaudžių pamokų ir reikalavo iš kitataučių, kad jie Lietuvoje jaustųsi ne šeimininkais, o tik svečiais.

Deja, deramų įstatymų tai reglamentuojančių – nepriėmė, kaip, beje ir dabartinės mūsų Nepriklausomos Lietuvos Seimas ir visos Vyriausybės. Todėl Lietuvoje svetimtaučiai, įsijautę į šeimininkų vaidmenį, labai dažnai čia kelia įvairiausius chaosus, kartais kurioziškus, kai pati etninė lietuvių tauta norima savo žemėje padaryti beteise (V. Tomaševskio politika Lietuvoje). Kita pamoka A. Smetonai buvo ta – jau tapusi visuotinu dėsniu, kad ten, kur partijos – ten visada ir nesibaigiančios rietenos. O to reiškinio viršūnė, kurią A.Smetona įvardijo, kaip PRAŽŪTINGĄ valstybei, vienos, kurios nors partijos dominavimas Seime, kaip atsitiko ir mūsų Nepriklausomje dabartinėje valstybėje, valdant A. M. Brazausko komunistams. Jų valdymas buvo PRAŽŪTINGAS dabartinei Lietuvai tuo, kad jie išgrobstė bankus, nusavino visą Tautos uždirbtą turtą ir tarpusavyje pasidalino, kelias kartas lietuvių, įskaitant mūsų anūkus, proanūkius ir proproanūkius, pavertė didžiausiais Europos ubagais. Jeigu pasidomėsime dabartinių mūsų milijonierių ir milijardierių pinigų kapšais, tai jų dugnuose neabejotinai rasime, kad tai buvęs gamyklos ar kolchozo direktorius, komunistų partijos skyriaus sekretorius arba Komunistų partijos CK viršininkas, kaip buvo pats A. M. Brazauskas ir kiti, dalį savo milijoninių turtų perrašę savo dukterims, žentams, meilužėms. Šitas Seimas irgi PRAŽŪTINGAS, vertinant Antano Smetonos kriterijais, nes jame irgi dominuoja viena partija. Kol kas apie jo PRAŽŪTINGUMĄ liudija tik dviejų moteriškių – ministrių veikla: vienos psichologinis smurtas prieš Tautą, kitos – besaikis grobuoniškumas, jau pereinantis į banditizmą, primenantį XVIII šimtmetyje Vilniaus apylinkėse siautėjusios banditės Karolinkos laikus.

Tik Karolinka tai darė savo vardu, o Švietimo ministrė grobia pastatus – Pedagoginio universiteto, dabar ir Lituanistikos institutų, kėsinamasi į Vrublevskių biblioteką vėl, kaip ir 2009 metais ankstesnės grobikės Karolinkos – Neringos Putinaitės buvimo valdžioje laikais, valstybės vardu. Antanas Smetona, kaip ir jo bendražygiai griežtai pasisakė prieš liberalizmą, kaip ypač PRAŽŪTINGĄ mažai valstybei, jos ekonomikai ir socialiniam teisingumui. Jo nuomone, liberalizmas gali tapti savotišku terorizmu, duobkasiu demokratijai, ypač kai liberalizmas savo interesams pajungia valstybę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kokia partija beturėtų daugumą, visa viešoji politika – Seimo ir Vyriausybės buvo persunkta liberalizmu. Dėl to Lietuvoje ir gyvename taip, kaip dabar, ir prošvaistės išsivaduoti iš skurdo nesimato. Todėl ir matome Lietuvoje pirmuosius liberalizmo įsigalėjimo žiedelius MG Baltic skandalą, kitose, Prezidentės žodžiais tariant „neregėtos Lietuvos“ struktūrose. Ačiū Dievui, atsirado Seime tikras vyras, kuris nepabijojo tuos pūvančio liberalizmo žiedelius pradėti skabyti.

Gerai išstudijavęs šias pamokas jau anoje Nepriklausomoje Lietuvoje, Antanas Smetona po 1926 metų perversmo suprato, kad mažai valstybei, kokia buvo ir tebėra Lietuva, demokratinė santvarka yra per ankstyva, nes jos pagrindus labai greitai pagraužia visokie svetimieji gaivalai, pasitelkę ir Tautos išsigimėlius, parsidavinėjančius svetimiesiems už pinigus, arba jų nuzombintus. Po 1926 metų perversmo, kurį Lietuvos istorikai vertina prieštaringai – istorikas, keliasdešimties monografijų autorius dr. Algimantas Liekis vertina labai pozityviai, o kiti – sovietinės ideologijos išpažinėjai – kraštutinai negatyviai, vadindami tą A. Smetonos valdymo laikotarpį autoritariniu, kai pats Prezidentas ir Tautos Vadas jį vadino „autoritetiniu“ ir jį įtvirtino 1928 m. gegužės 25 d. Prezidento pasirašytoje antrojoje Lietuvos Konstitucijoje. Joje įtvirtinta nuostata, kad Konstitucija ne vėliau, negu per 10 metų, turės būti tvirtinama Tautos referendumu.

Toje Konstitucijoje Lietuva skelbiama tautine prezidentine Respublika, kurios suverenas lietuvių tauta. Konstitucijoje buvo įtvirtintas straipsnis, kad Prezidentas renkamas septyneriems metams 120 ypatingų, didžiausią autoritetą savo vietovėse turinčių, rinkikų kolegijoje. Rinkikai savo ruožtu renkami apskričių, valsčių sudarytose rinkimų komisijose, siekiant, kad jie atstovautų visai Lietuvai. Prezidentas vykdo visas buvusių Seimų funkcijas: leidžia įstatymus, tvirtina biudžetą, ratifikuoja tarptautines sutartis, kelia bylas nusikaltusiems ministrams ir t.t. Nustatyta, kad bus renkamas ir Seimas 5-rių metų kadencijai. Tik nebuvo nustatyta, kada jis bus renkamas ir kokios bus jo galios. Valstybės valdymas grindžiamas lietuvių Tautos solidarumo, ypatingo valstybės vaidmens, visuomenės ir jos vado vienybės principais. Gi kitataučiai pilietines teises Lietuvoje įgyja tik pragyvenę Lietuvoje 10 metų. Lietuvių kalba skelbiama valstybine kalba. Lietuvos sostinė yra tik Vilnius, su aliuzija, kad anksčiau ar vėliau Vilnius ja taps. Iš čia ir obalsis : „Mes be Vilniaus nenurimsim!“.Ketvirtasis Seimas buvo išrinktas 1936 m. birželio 10 d. iš apskričių ir valsčių tarybų pasiūlytų kandidatų. Jokios partijos Seimo rinkimuose dalyvauti negalėjo. Buvo išrinkti į Seimą 49 Seimo nariai, įvairių sričių specialistai. Seimo pirmininku tapo Konstantinas Šakenis. Seimas tapo Prezidento patariamąja institucija –  svarstė įstatymų projektus, rengė patarimus. Tame Seime jokių rietenų ir tarpusavio barnių niekada nebuvo.

Pasibaigus 10 metų po 1928 metų Konstitucijos patvirtinimo, patvirtino naująją Konstituciją 1938 m. gegužės 12 d, taip ir nesulaukus visuotino referendumo, ją pasirašė Prezidentas A. Smetona. Lietuvą okupavus rusų kariuomenei Ketvirtasis Lietuvos Seimas buvo paleistas 1940 m. liepos 1 d. Lietuvių tautininkų sąjungą Antanas Smetona laikė visuomenę konsoliduojančia visuomenine organizacija ir nepritarė Augustino Voldemaro koncepcijai nei ją politizuoti, nei sukarinti. Peikė, kai A.Voldemaras įkūrė „Geležinio Vilko“ sukarintą šaulių organizaciją tautininkų sąjungos viduje, privertė „Geležinį Vilką“ transformuotis į sporto organizaciją. Tikėjosi per tautininkų sąjungą vienyti tautą, pasiekti visuotinos vienybės ir klestėjimo.

Žiūrint jau iš laiko perspektyvos, šiame Antano Smetonos valdymo periode, yra daug pozityvo, ko galima iš jo pasimokyti. Visų pirma – tautinės valstybės atkūrimo. Ir nors mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime išreiškė besąlygišką pasitikėjimą partijomis, optimistiškai tikintis, kad jas galima patobulinti, man atrodo, kad derėtų įsiklausyti ir į Antano Smetonos patyrimą ir mūsų partijų veiklos jau Nepriklausomoje Lietuvoje 28-rių metų patyrimą, kad ten, kur partijos, ten ir nesibaigiančios rietenos. Netolimas pavyzdys – dabartinis Gladiatorių Seimas, kur seimūnai ištisai kaunasi tarpusavyje, o dirbti tai, kas priklauso tikram ir rimtam parlamentui, per tas gladiatorių kovas nebelieka laiko. Todėl, detaliau susipažinus su Antano Smetonos patirtimi, visiškai pagrįstai kyla mintis, kad ir dabartinėje Lietuvoje būtų tikslinga ir racionalu atkurti tautinę prezidentinę Lietuvos respubliką su patariamuoju negausiu specialistų Seimu.