– Kas labiausiai įsiminė iš tų dienų, kai susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė? Kaip jūs atėjote į Sąjūdį?
– Aš niekur nėjau. Mane išrinko – net nežinau kas mane pasiūlė, kai Mokslų akademijoje birželio 3 dieną buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Man tik paskui draugai paskambino ir pasakė, ar žinai, kad esi išrinktas į iniciatyvinę grupę – nenustebk, jei tave kvies kokiam nors veiksmui. Žinoma, išrinkimas į šią grupę atitiko visas mano vidines intencijas. Tada su M.Gorbačiovo atėjimu ir jo „perestrojka“ Lietuvoje buvo atsiradęs šioks toks laisvės spindulėlis. Daug anksčiau, po įvykių Vengrijoje, kurie turėjo didžiulį atgarsį visoje Lietuvoje – vyko jaunimo judėjimai. Vienas mano kurso draugas po jų „iškeliavo“ į Mordoviją. O aš su kitu kurso draugu, įkvėpti Kauno įvykių, rengėmės Trispalvę iškelti. Bet neturėjome nei vėliavos, nei ryšių, nei kopėčių, kad galėtume užlipti ant universiteto Čiurlionio gatvėje pastato. Ačiū Dievui, kad neiškėlėme, nes irgi būtume atsidūrę Mordovijoje.
Man sekėsi gyvenime. Teatre, kine. Ir kai į rankas pakliuvo J.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, kai teatre jį vaidindavau, virpuliukai eidavo per kūną – neįtikėtina tyla būdavo salėje, kai tardavai žodį „LIETUVA“. O dabar, kai mes tą žodį galime laisvai tarti, jis toks devaltuotas: mes jį visur kišame, visur kartojame, kur reikia ir kur nereikia. Ir Trispalvė dabar nebeturi tokios reikšmės, kaip tada, kai ji buvo mūsų širdyse.
– Jus išrinko jums nežinant, bet juk po to aktyviai dalyvavote iniciatyvinės grupės veikloje?
– Be abejo. Nors, kaip sakiau, nebuvau joks disidentas. Aš kalbu apie tikruosius disidentus – Nijolę Sadūnaitę, Antaną Terlecką, kitus. O mes, dauguma Lietuvoje, tada jau buvome prisitaikę prie tos melo imperijos. Turbūt teisinga vadinti, buvo konformistinis gyvenimas – beveik visi buvome konformistai. Ir kai šiandien prisimename „kokie mes buvome patriotai, kaip mylėjome tą Tėvynę“ – tokios varžybos, lenktynės vyksta, kuris labiau, – man tai nepriimtina. Nes iš tikrųjų visi mes jau buvome susitaikę. Aš netikėjau, kad Lietuva kažkada bus vėl laisva, atvirai sakau. Reali kibirkštėlė vilties pradėjo įsidegti su Sąjūdžiu, jo iniciatyvine grupe, nors ten irgi, matyt, buvo prifarširuota įvairiausių veikėjų, net KGB galbūt. Bet šiandien mane piktina, kai Donatą Banionį, Saulių Sondeckį išvadina kažkuo – vėl matau tam tikras melo ir manipuliacijų apraiškas, kurios skverbiasi į mūsų gyvenimą. Tik dabar atvirkščiai – visi mes stengiamės pasirodyti, kokie buvome patriotai, kokie esame patriotai, kaip mylime Tėvynę.
– Ar dalyvaujant LPS iniciatyvinės grupės veikloje jautėte baimę, juk klibinote sistemos pamatus?
– Kad visai nebūčiau jautęs, nepasakysiu. Buvo šiokios tokios baimės. Pavyzdžiui, kai išeidavome iš Pionierių rūmų, kuriuose rinkdavomės, visada apsidairydavome. Ir neretai galvoje tokia mintis praslinkdavo: dabar „sems“ mus ar ne dabar, dar truputį palauks ar ne? Ir tikrai nepasakysiu, kad buvome drąsūs kaip ereliai ir nieko nebijojome. Bet dėl tos tada dar neaiškios galimybės, kad kažkas gali pajudėti toje melo imperijoje – jau vien tai mums teikė šiek tiek drąsos.
– Lietuva iš visų buvusių sovietinių respublikų pirmoji atkūrė Nepriklausomybę. Kas tai lėmė – asmenybės ar tiesiog mūsų Tautos laisvės idėja buvo labiau subrendusi?
– Man sunku pasakyti. Aš niekada nebuvau politinio gyvenimo sūkury. Ir partijoje nebuvau. Išlieka klausimas, kodėl man niekada nesiūlė stoti į partiją, nors buvau vienas iš pagrindinių aktorių, ypač kai Kaune pradėjau dirbti, kai režisierius H.Vancevičius mane pasikvietė, juk dauguma žinomų aktorių buvo partiniai. Gal todėl, kad kai dirbau Kauno teatre, padariau tokį akibrokštą – pareiškiau, kad netikiu komjaunimu, komunizmu, kad komjaunimo bilietą nunešiu į Kauno komjaunimo komitetą ir atiduosiu. Mane visi pradėjo raminti: nedaryk to, nes čia skandalas kils, teatrui gėdą užtrauksi. Paklausiau ir nenuėjau.
– Kodėl taip vieningai ir drąsiai stovėję Baltijos kely, vėliau net patys Sąjūdžio aktyvistai pasuko skirtingais keliais?
– Ir jūs man pasakykite, kodėl mums to entuziazmo, patriotizmo, tos meilės Tėvynei užtenka taip trumpam. Nors dabar rėkiame apie tą meilę, bet kuo daugiau rėkiame, tuo, toks įtarimas, mažiau ją mylime. Aplink apsidairai – kiek skandalų pačiame Seime. Korupcijos atvejai visokie. Jei mes taip mylime Tėvynę, tai turėtume neleisti sau šito daryti. Akivaizdu, kiekvienas nori būti Seime. Nes neblogai ten moka. Matyt, tai ir yra paaiškinimas. Aš nežinau atsakymo į klausimą, kodėl mums vienybės užtenka taip trumpam. Tą patį pastebiu, matau tuos reiškinius. Ir galvoju, kodėl mes negalime nemeluoti. Randu tokį paaiškinimą, kuris galbūt yra abejotinas, – mes praradome SĄŽINĘ. Kiek mes į bažnyčią vaikščiojome (kol mažas buvau irgi vaikščiojau), paskui sovietmečio ateizmas atpratino nuo šito. Dabar vėl – ir išpažinties einame, ir Komuniją priimame, bet vis tiek tas kolūkiškas „vok“ mumyse veši. Todėl kad mentalitetas toks liko: jeigu iš kolūkio nugvelbsi ką nors – tu šaunuolis. Mes įpratome vogti. Iš kolūkio, nes tas turtas bendras. Mes taip įpratinome savo sąžinę susitaikyti su tuo, kad ir dabar nebematome, nebeskiriame gėrio nuo blogio. Sąžiningo veiksmo nuo nesąžiningo.
Tas sąžinės praradimas nėra taip lengvai išgydomas. Jis net šiandien mums neleidžia būti visuomeniškiems – kažką daryti Tėvynei, dėl jos. Į viską žiūrime pragmatiškai, naudos sau vis ieškome. Iš čia ir korupcija. Visa tai taip įstrigo į mūsų būtį, gyvenimą, kad sunku išugdyti visuomenišką žmogų, kuris nežiūrėtų sau naudos.
– Nepriklausomybė – neginčijama vertybė. Bet iš kur toks nusivylimas visuomenėje? Kuo mes nusiviliame – valdžia, savimi?
– Gerai pasakėte – turbūt savimi. Bet mes kažkodėl savęs nekaltiname, mes kitus kaltiname. Mes galvojome – va, atgausim nepriklausomybę, tai pagyvensim: nebereikės Maskvos klausyti. Maskvos nebėra. Kas mums trukdo? Galbūt tas susiskaldymas į partijas – kiekvienas ant savęs tempia paklodę ir kaltina kitą. Partijos interesai iškeliami aukščiau nei Lietuvos. O kai prasideda tarpusavio rietenos, tai turime ir rezultatą – ko gero, tai viena iš priežasčių, kodėl mes negalime taip greit pažengti ir ekonomiškai, ir visais kitais atžvilgiais. Vis mindžikuojame vietoje, nepajudame, nes stabdžiai nuolat suveikia.
– Kaip reikėtų švęsti Sąjūdžio 30-metį? Jūs švenčiate Sąjūdžio gimtadienį?
– Nesakau, kad nereikia švęsti, bet aš nešvenčiu. Nieko tragiško neatsitiks, jei neatšvęsime. Sąjūdis savo darbą jau padarė. Kam švęsti tai, kas kažkada buvo, prieš 30 metų. Reikia naujos bangos…
– Sakote – reikia kurti naują sąjūdį?
– Negalėčiau to teigti kategoriškai, bet, ko gero, reikėtų dabar kurti naują sąjūdį. Kaip čia paaiškinti tą mūsų mindžikavimą vietoje? Mes, lietuviai, sugebame kažką padaryti, mokame padaryti, bet tai toks vienkartinis veiksmas. Tačiau, kad išlaikytume tą pergalę, įtvirtintume ir pratęstume ją bei eitume tolyn, mes niekaip negalime. Pradedame mindžikuoti vietoje, visokios kliūtys atsiranda, stabdžiai. Gal todėl ir mūsų valstybė, kažkada buvusi didžiulė Lietuva, sugriuvo. Kažkada gi Lietuva buvo gal didžiausia kunigaikštystė Europoje – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vytauto laikais. Žinoma, mes negalėjome jos išlaikyti, todėl, kad mūsų tauta nebuvo tokia didelė, jog užpildytų tą Lietuvos kunigaikštystę, juk ten, tose žemėse, daugiausia ne lietuviai gyveno. Bet tie, kurie ten gyveno, iki šiol žino apie Lietuvą. Odesos kino studijoje ant sienos yra Lietuvos herbas – Vytis iš tų laikų, kai Odesa, matyt, įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Iki šiol dar legendos eina apie lietuvių valdymą kaip labai švelnų, humanišką. Lietuvos kunigaikštystė buvo didžiulė, bet mes nesugebėjome išlaikyti. Va, rusai, lenkai ten daugiau susiorganizavo, o mes per tas visas pjautynes, per tas visas tarpusavio rietenas, per pavydus visokiausius taip ir iššvaistėme viską. Ir likome dabar maža valstybėle. Užkariavimo karų laikmetis baigėsi – atėjo imperijų viešpatavimo, kažkokių didžiulių jėgų laikas. O tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva pirmiausia reikia baigti tarpusavio rietenas, atsikvošėti ir bandyti susigaudyti, suprasti, kas mes, iš kur mes, ir kur einame.
Tiesa tokia skaudi, kad niekas neišdrįsome čia savo minties pareikšti… 🙁
“Sąjūdis savo darbą jau padarė.”
…kiek sunkokokas gerb. bendražygio sakinuks,
taip “sunkokokas” (gal suvedant į sunkiau suvokiamas,
nors ir ne koktokas /kaip galimai klaidingas/ t e i g i n y s),
S Ą J Ū D I S – iš SUĖMIO 1940 birželio bei 1944 m.
reokupacijos išsprūstant, taip išsivaduojant, išsilaisvinant
ir… n e n u m i r š t a n t, nenurimstant; jei gerb. bendražygis
Regimantas save šiuo “Sąjūdis savo darbą jau padarė”
nuo pat 1990 m. kovo 12 d. numarino-nuramino kaip ir
koks t.p. bendražygis Landsbergis /su visa jo “šeima”/,
tai tik jo a s m e n i n ė “niekur nėjusio” nuomonė ar
bėdelė… O gal, – visgi šiokia tokia nelaimė, kaip ir kitų
“niekur neinančių” landsbergių, pakalnių, vaišvilų, net
bubnių, manančių, kad jau suseno /vos “nenumirė= n u r i m o/,
jau savą priedermę A T L I K O… ((Sąjūdis savo darbą jau padarė)).
Taip ir tapt a t l i e k a (su visu Sąjūdžiu, “padariusiu” ir…niekur neinačiu)
mūsų atgimimo – naujos g i m t i e s siekiančioje visuomenėje, nejučia
“niekur neinant” galime. Visi galime, ne vien gerb. Regimantas su visais
landsbergiais, pakalniais, vaišvilomis, net bubniais …jau “atėjusiais”.
Gyvenimas ne kapas, ne stotis. Tikslai visai kiti. O tin-gėt.. tinginiui
/ir už valstybę, jos kūrimą/ bet koks pasižodžiavimas vien tinginystės
pasiteisinimui. Taigi, palinkėkime visiems landsbergiams, pakalniams,
vaišviloms, net bubniams su adomaičiais /bet… šiukštu ne kokiems
“priekolaboristinių giminysčių” budraičiams/ seno naujo, smagaus ir
sėkmingo ūpo /kaip Kovo 11-tos proveržiu/ – nuolat j u d a n č i o s,
nuolat augančios Lietuvos klestėjimui kurt ir jį p a l a i k y t nuolatiniam
JUDESY 🙂
Nieko nepridėsi nei atimsi – tai tikra tiesa . Rietenos vyksta Seime, bet kodėl tauta riejasi, jei tauta nesirietų o imtųsi vieningai išrinktujų reikalauti, kaip Sąjūdžio laikais, gal viskas keistųsi. Juk mes juos išrenkame, kad atstovautų visai tautai, o ne atskiriems lobistams, verslo magnatams ir pan. Jau visos tradicinės partijos valdė ir laikas tautai atsikratyti jas įsimylėjusiųjų vaidmens, o domėtis programomis ir rinkti tuos , kurie prižada vykdyti jas, taip pat skaitlingai dalyvauti rinkimuose, o po to valdančiųjų visiems susibūrus reikalauti. Juk Seimo narys yra mūsų tarnas – darbininkas, o mes darbdaviai.
“Juk Seimo narys yra mūsų tarnas – darbininkas, o mes darbdaviai.” – bijau, kad Seimo nariai taip nemano, o mes neturime jokių priemonių, kurios galėtų juos priversti persigalvoti. 😉
” Aš niekur nėjau. Mane išrinko – net nežinau kas mane pasiūlė, kai Mokslų akademijoje birželio 3 dieną buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė”, – o geras, ane? Manęs niekas nerinko, o išrinko šešėliai, kažkokie konspiratoriai, galingesnė jėga. O kas ta jėga, kuri rinko ir parinko, gal yra žinančių? Gal drg.Šepetys? O šis kieno buvo paragintas arba jam buvo tiesiogiai įsakyta, bet akademiks Vilks buvo neinformuotas? Jam Gorbis kažkodėl nepranešė, gal yra žinančių kodėl? Gal todėl, kad jis, kaip būsimas vagnoristas ir Prichvarizacijos komisijos ekstra pitminyks, buvo nepatikimas, buvo užkietėjęs bolševiks, ką?
Galiu atsakyt paprasta, liaudiška patarle. Kiaulė drąsi, tik kol peilio nepamatė. Šitos kiaulės dar nematė. Valstybės ateitis jiem nerūpi, jie senai nusprendė – šitam katile, su mumis, nevirs. Jie į JK ar kokia Ispaniją išlėks ir nuskriaustus vaidins, o mes, čia pasilike, stipsim. Viskas pas juos apgalvota. Iš jūsų pinigų, jie sau komunizmą jau pastatė, o jum nepriklauso. Ir eigu priešas užeitų, jie išlėktu į šiltus kraštus, o jūs žinokitės. Kartojasi 1940 metų tragedija. Riestais į save nagais, valstybę laidoja. Ir palaidos, jeigu jiem leist, jau dabar vėlokai susisgribom, bet dar yra vilties. Tik kiaulės ir po šiai dienai prie lovio kriuksi, nenori nieko matyt ir girdėt, tik karts nuo karto žviegimas ir stumdymasis dėl riebesnio kasnio girdisi. O ūkį tuo metu visi kas netingi po šapelį baigia ištampyt.