Rugpjūčio 19 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaryta akademikės prof. Dr. Grasildos Blažienės jubiliejui skirta mokslo ir veiklos darbų paroda „Prarastos kalbos beieškant“. Paroda veiks iki 2019 m. rugsėjo 4 d.
Šiais metais akademikė prof. dr. Grasilda Blažienė švenčia jubiliejų. Tai proga apmąstyti kalbininkės nuveiktus darbus. Pokalbyje su mokslininke pasiteiravome apie kalbininkės kelią, akademinius interesus ir šiuo metu atliekamus tyrimus. Mokslininkę kalbino Lietuvių kalbos instituto Infrastruktūros ir sklaidos skyriaus Viešųjų ryšių specialistė Svajūnė Laurinėnaitė.
– Jūsų domėjimosi laukas labai platus – aprėpiate be galo platų žinių spektrą. Kaip pradėjote domėtis šiomis sritimis? Kaip susiformavo Jūsų domėjimosi laukas?
– Kai pradedi domėtis, viena sritis veja kitą. Ir prūsistika atrodytų lyg siauri vardyno tyrimai, kurie išvedė į labai platų lauką. Kai atsirado galimybių važiuoti į užsienio archyvus, į Prūsijos kultūros paveldo slaptąjį valstybės archyvą Berlyne, aš suvokiau, kad matau visiškai kitomis akimis. Vietovardžių, vardyno rinkimas nėra atsiejamas nuo konteksto – tai ir istorijos, ir geografijos duomenys, ir daugybė faktų. Tai labai imlus laikui darbas, bet be galo įdomus.
Reikėjo ieškoti kalbų kontakto, kaip tada kalbą suprato raštininkai, kaip jie užrašinėjo, kodėl taip, o ne kitaip. Pamatai, kad reikia ieškoti net klaidų dėsningumo ir tarp tų dėsningumų rasti savąją tiesą, kad galėtum rekonstruoti autentišką kalbinę formą. Tą, kuri galėjo būti prūsiška. Dokumentai parašyti svetimomis kalbomis, tai reikia ieškoti kalbų kontakto, kaip tais laikais raštininkai suprato daugybę dalykų, kaip jie užrašinėjo, kodėl taip, o ne kitaip.
Kodėl šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai? Dėl smalsumo. Kai nusibosta, tada ten grįžtu. Aš dėsčiau kalbotyros kursą, šiuolaikinės kalbotyros krypčių ir metodų. Be to, kai dėsčiau prūsų kalbą buvusiame Lietuvos edukologijos universitete, tai žmonių tikrai užteko, ir buvo įdomu.
Vertimu domiuosi labai seniai, nes mėgau versti. Esu germanistė pagal išsilavinimą. Labai mėgau versti iš lietuvių kalbos į vokiečių. Ir, žinoma, nuo seno, giliu sovietmečiu, domėjausi vokiečių literatūra: Rilkė, Celanas, Ingeborga Bachman ir daugybė kitų rašytojų. Skaičiau net specialų kursą – Rilkės poezijos seminarą. Auditorija lūždavo.
Dabar mano tyrimo sritis yra Prūsija su Mažoji Lietuva. Kai sėdi archyvuose, ieškai dokumentų, verti nežiūrėdamas. Ir staiga patenka į akis koks nors naujas dokumentas, kuris neturi nieko bendro su vietovardžiais. Tu matai, kad jo Lietuvoje niekas neturi. Ir taip aš suradau Jonui Bretkūnui dukrą, suradau jo žento laišką.
Su Ona Aleknavičiene nutarėme, kad reikia išleisti Povilo Ruigio gramatiką lietuvių kalba. Ir, žinoma, parašyti didelę studiją. Visiškai nežinomas yra šis žmogus. Dabar „gyvenu“ su Povilu Ruigiu ir jo šeima. Dirbame kartu su kolege be perstojo. Žodžiu, turime nepaprastai didelį lauką ir erdvę. Drauge ten yra ir vietovardžių, ir asmenvardžių, kurie mane visą laiką domino.
Mėgstu avantiūrą moksle ir esu ištikima vienai temai, bet ta tema turi daug atšakų. Taip domėjimosi laukas ir radosi.
– Kiekvienas vaikystėje turi svajonę, kuo nori tapti užaugęs. Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo Jūsų, kaip kalbininkės, kelias? Galbūt Jūsų kelias irgi išaugo iš gražios vaikystės svajonės?
– Iš vaikystės išaugo noras skaityti poeziją originalo kalbomis. Įgyvendinti aistrą padėjo šviesios atminties tėveliai. Suprato širdies polėkį, pirko labai daug knygų, tad aš daug skaičiau, mokiausi atmintinai. Mokykloje rusų kalbą mes mokėmės per poeziją: ir Jaseniną atmintinai, ir Achmatovą, ir Cvetajevą, ir Bloką. Tiesiog panirdavome į tą didžiulę gelmę.
Tada nusprendžiau, kad reikia studijuoti germanistiką. Amžinąjį atilsį profesorius Vytautas Mažiulis pasiūlė man prūsistikos temą „Sembos prūsų vietovardžiai“, ir aš ją labai noriai paėmiau. Esu jam dėkinga, kad turėjau savarankiškai baigti visas lituanistines disciplinas, išlaikyti egzaminus, viena pati atkakliai sėdėjau ir dariau.
– 2019 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo atidaryta Jūsų jubiliejui skirta mokslo ir veiklos darbų paroda „Prarastos kalbos beieškant“. Ką bus galima išvysti šioje parodoje? Galbūt plačiau papasakotumėte, kuo yra ypatinga ši paroda?
– Prarasta kalba dėl to, kad prūsų kalba prarasta. Ta paroda – savotiška viso mano mokslinio gyvenimo ataskaita. Aš daug labai publikuoju užsienyje, mūsų bibliotekos neturi tų knygų, tad aš tiesiog rinkau, mano galva, tai, ką aš norėčiau parodyti. Vis tiek tų darbų ne vienas ir ne du yra padaryti.
– Vasara yra vienintelis metų laikas, kai daugelis iš tiesų labiau atsipalaiduoja ir ilsisi. Ką Jūs visada nuveikiate vasarą, kad šis sezonas įsimintų kaip lengva, nepamirštama akimirka?
– Preila. Vasara man yra Preila. Tai yra gražiausias žemės kampelis su viena gatve, mariomis. Ten visi laukia. Metų metai tie patys žmonės. Tu atvažiuoji į savo aplinką – ir pušys tos pačios. Iki skausmo pažįstama vieta, kur kaskart randi naują spalvą.
Preiloje netgi baigiau rašyti antrąją monografiją, verandoje sėdėdama nuo penkių ryto. Tik šiemet, matyt, esu tikrai ganėtinai pavargusi, tad važiuosiu be daug knygų. Gal įsimesiu keletą.
