Raginama nutraukti VKI vadovo A. Valotkos politinį persekiojimą dėl lietuviškų žodžių „čigonas“ ir „negras“ vartojimo

2026 m. balandžio 15 d. Lietuvos žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės organizacijos oficialiai išplatino viešą reikalavimą šalies institucijoms dėl Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos persekiojimo, kuris, jų teigimu, prasidėjo po viešo kalbinio ginčo.

Nurodoma, kad padėtis įsiplieskė po to, kai Šiaulių romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė pareiškė, jog ją žeidžia Kaune veikiančios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas. Į tai VKI vadovas viešai atsakė, paaiškindamas, kad žodžiai „čigonas“ ir „negras“ lietuvių kalboje yra vartotini.

Po šių pasisakymų VKI vadovas sulaukė kritikos iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, taip pat iš kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės bei Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjo Igno Algirdo Dobrovolskio. Kultūros ministrė nusprendė sudaryti komisiją šiam kalbiniam atvejui ištirti.

Kalbos politika ar ideologinis spaudimas?

Organizacijų vertinimu, tokie veiksmai siunčia visuomenei aiškų ženklą, kad pradedama ryžtinga valstybinės lietuvių kalbos politikos peržiūra, grindžiama ne kalbos mokslu, bet ideologinėmis nuostatomis.

Jų teigimu, tai neišvengiamai vestų prie ginčijamo žodžio „čigonas“ kilmės, vartosenos ir istorinių šaltinių peržiūros, nors būtent dėl šių klausimų šiandien keliama politinė isterija.

Pažymima, kad Lietuvoje gausu vietovardžių su šiuo žodžiu: Alytaus rajone yra Cigoniškių gyvenvietė, Kėdainių apylinkėse – Čigoninė, o Utenos krašte – Čigoniškės ir kitos vietovės. Todėl, anot jų, šie pavadinimai turėtų ne mažiau žeisti nei minėtos parduotuvės vardas.

Ar teks perrašyti žemėlapius ir istoriją?

Organizacijos kelia klausimą: jeigu būtų laikomasi minėtų institucijų logikos, ar visuomenė nebus priversta keisti ne tik vienos parduotuvės pavadinimą, bet ir visus vietovardžius?

Jų teigimu, toks kelias reikštų žodynų keitimą, istorinių šaltinių kvestionavimą, žemėlapių perbraižymą, istorijos perrašymą ir tam tikrų žodžių ribojimą oficialioje vartosenoje.

Tai, anot organizacijų, prieštarautų sveikam protui ir sukeltų neproporcingas, sunkiai pagrindžiamas pasekmes.

Konstitucinis kalbos statusas – ne formalumas

Priminta, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje.

Tai – vienas svarbiausių valstybės tapatybės, istorinio tęstinumo ir kultūrinio savarankiškumo pagrindų.

Organizacijų vertinimu, dabartinė padėtis primena okupacinės Lietuvos patirtį, kai Lietuvos SSR režimas siekė iš viešosios vartosenos šalinti ne tik pavienius žodžius, bet ir ištisus istorijos tarpsnius, taip silpnindamas lietuvių tautos istorinę ir kultūrinę savimonę.

„Naujakalbė“ ir dirbtinės kalbos formos

Dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys į Vilniaus universiteto „naujakalbės“ projektus.

Pasak organizacijų, būtent iš tokių sumanymų plinta dirbtinai skambančios formos, pavyzdžiui, plačiai aptarinėjama „žmoga“, kurios vartojimas visuomenėje kelia pagrįstų klausimų dėl kalbos natūralumo.

Žodžio laisvė – ir tai, kas nepatogu

Organizacijos pabrėžia, kad Lietuvos Konstitucija garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Jų teigimu, žodžiai „čigonas“ ir „negras“ yra lietuvių kalbos ir kultūros paveldo dalis, užfiksuota žodynuose, todėl savaime negali būti laikomi pažeidimu.

Priminta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią žodžio laisvė saugo ne tik tai, kas yra priimtina ar patogu, bet ir tai, kas gali erzinti, provokuoti ar žeisti.

„Ekspertinio vertinimo“ klausimas

Dokumente kritikuojamas ir vadinamasis „ekspertinio vertinimo“ taikymas, kuris, anot organizacijų, jau yra naudotas panašiose bylose.

Kaip pavyzdys pateikiamas atvejis, kai Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės, lingvistikos specialistės Gintarė Herasimenkienė ir Samanta Kietytė, pateikė tendencingas išvadas mokytojos Alinos Laučienės byloje. Jai buvo inicijuota, organizacijų vertinimu, šališka baudžiamoji byla už tai, kad ji išdrįso reikalauti, jog į Lietuvą atvykę migrantai laikytųsi pareigos mokytis valstybinę lietuvių kalbą.

Pažymima, kad tai nesugebėjo suklaidinti Vilniaus apylinkės teismo, kuris atmetė minėtų eksperčių ideologizuotas išvadas ir visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę.

Organizacijų reikalavimai

Išplatintame dokumente organizacijos reikalauja:

• Kultūros ministrę nedelsiant nutraukti VKI vadovo Audriaus Valotkos politinį persekiojimą.
• Seimą užkirsti kelią Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai kištis į kalbos politikos ir kultūrinės tapatybės klausimus.
• Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių – Luko Alsio, Kristinos Gasiulytės ir Ramūno Čepaičio – išlaikyti profesinį principingumą, nepasiduoti politiniam ar ideologiniam spaudimui, vadovautis objektyviais mokslo bei istorijos šaltiniais ir užtikrinti nešališką, teisės viršenybės principus atitinkantį vertinimą.

Reikalavimą pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas, asociacija „Talka kalbai ir tautai“ ir „Mokslo Lietuvos“ redakcija.

***

Visas viešo reikalavimo dokumentas (docx).