Vasario 14 d., 15 val., Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1), vyks Lietuvių kalbos instituto profesorės Danguolės Mikulėnienės mokslinės monografijos „Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai“ sutiktuvės.
Renginyje dalyvauja: knygos autorė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. dr. Vytautas Kardelis, prof. dr. Daiva Aliūkaitė, prof. dr. Grasilda Blažienė, dr. Ilja Lemeškinas ir kt. Renginio vedėjas – dr. Sigitas Narbutas.
Kaimiškoji tradicinės tarmės gyvavimo aplinka ir ištikimas jos sergėtojas – menkai išsilavinęs senyvo amžiaus vietinis gyventojas – modernybės laikais sudaro galimybę tarsi „iš aukšto“ žvelgti į, kai kurių vertintojų nuomone, gerokai senstelėjusią kaimiškąją ar net kaimietiškąją dialektologiją ir „aukso amžių“, regis, jau nugyvenusius dialektologus.
Pristatoma knyga – tai patraukliai ir įdomiai parašyta pirmoji monografijų trilogijos dalis, kurioje autorė tyrinėja ikitarmėtyrinį laikotarpį ir lietuvių tarmėtyros pradžią – etnografiškąsias ir jaunagramatiškąsias jos ištakas, lietuvių tarmių skyrimą, tyrimų perspektyvų užuomazgas ir jų tipus.
Naujai atrasti (kai kurie visai dar nežinomi) dokumentai ir nauja senųjų faktų interpretacija leidžia pažvelgti į lietuvių dialektologiją kitaip. Monografijoje remiamasi lingvistinės istoriografijos ir kritinės lingvistinės analizės metodų nuostatomis.
Šiame trijų monografijų cikle lietuvių tarmėtyros faktai pateikiami sistemiškai, t. y. ne tiek pagal personalijas ar biografinius aprašus, kiek pagal tarmėtyros tyrimų metodologijas ir sociokultūrinį jų kontekstą. Todėl aptariama ne tik visuotinai pripažintų, bet ir mažai žinomų ar net visai nežinomų lietuvių tarmių tyrėjų veikla, taip pat išryškinama istorinė ir (ar) išliekamoji jų darbų vertė.
Bene pirmą kartą Lietuvoje pabrėžiamas dialektologijos, kaip besiformuojančios kalbotyros šakos, tarptautiškumas.
Rengėjų nuotr.
Tautos raida – laimės žiburys ir šviesa – KALBA.
Tai ir kiekviena raidė, Žodyje tartame, rastame
ir… paliktame, – sava, asmenine bei genties tarme.
Atodanga, tarytum po ilgų dešimtmečių (iš po
123 metukų netekčių t.p.), vėl imt, – IR TURĖT.
Kalbėti.
Kalbėtis, rašyti ir mokytis, mokyti…
Didelis dėkui už šią šviesą.
Mes netenkame patikimiausių šaltinių – perteklinio bendravimo su svetimšaliais, svetimkalbiais, miestiečiais ir visų rūšių medijomis nepatiriančių, tad jų neveikiamų, t.y., SAVO krašto gyvenimą gyvenančių žmonių.
Pamenu, kažkuriame iš šiandienės BY miestelių parapijiečiai neįsileisdavo kino – valdžia visokiais būdais bando jį įvežti (ką Leninas sakė apie kiną?), o tie vyresnio amžiaus žmonės tokie vieningi – nė už jokius monus „velnio išmįslo” į savo parapiją neįsileidžia, apdaužo, sugadina. Net kilnojamo neįsileisdavo. O juk buvo tam tikra prasme teisūs buvo – juk ir tikrai jaunimas iš jo prisigaudo svetimų papročių, madų, žodyno, bendravimo „protokolo”, sparčiai „pažangėja”… Tad galiausiai taip supažangėja, jog tik žodžių galūnės tėra šiokia tokia užuomina, jog kažkada jie lietuviai buvo. Nes ir žodžių šaknys, ir žodžių bei sakinių sandara jų kalbai jau seniai svetimos. Tie žmonės, žinoma, ne apie kalbos, o apie paprotinės elgsenos, doros išsaugojimą galvojo, bet jų pažiūros ir kalbą su tokiu neaprėpiamai turtingu žodynu saugojo.
Iš savo patirties galiu pasakyti – tai, ko lituanistai dešimtmečius nepajėgė įkalti į mano galvą, labai greitai tapo savaime suprantama, kai teko porą dešimtmečių dirbti iš namų. Nebeliko tos terpės, kuri supo mane darbavietėje, kurioje su kitais rungiausi savo kalbos „šaunumu”. Darbas privertė, atsiverčiau gal 8e (ar net 7e) dešimtmetyje mokslo populiarintojų sudarytus įv. sričių žodynus, ir nustebau – ten toks grožis, toks žodžių skambumas, o mes ligi šiol (t.y. jau po 1990) vis dar kalbame tokiomis negrabiomis konstrukcijomis… Taigi, žodynai buvo, galėjome naudotis, galiausiai vėl įprasti lietuviškai kalbėti, tačiau kalbėjome rusiškais žodžiais su lietuviškomis galūnėmis… Bet prasto įpročio sunku nusikratyti. Pvz., ligi šiol painiojame savo regėjimus su rega ir daugybę kt. atvejų.
Kol visų visa kalba tokia buvo, atrodė, jog taip viskas dera, jog taip teisinga (juolab didysis brolis taip kalbėjo, ir ausis įprato). Žodyne buvę tikri lietuviški žodžiai tada valdžiusiame rusiškame fone netinkami atrodė, tačiau, jei parenki vien lietuvišką žodžių ir sakinių darybą, lietuviškas sąvokas, jie taip skamba… Tačiau iš įpročio dar ir dabar, kai fonas gerokai apravėtas, išvalytas – tokie svetimos konstrukcijos žodžiai net ir iš Nacionalinio vis dar nuskamba grakščiai, kaip kalbos krokodilai.