Atidaryta Aleksandro Kuršaičio 160-osioms gimimo metinėms skirta paroda

Spalio 16 – lapkričio 17 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia  paroda „Tėvų šalies kelius išmyniau rudenį, žodyno lobių žmonėse vogčia ieškodamas…“ (J. Sakalas, Gimtojo žodžio žynys. Aleksandrui Kuršaičiui atminti), skirta lituanisto, etnografo, žodynininko, leidėjo Aleksandro Teodoro Kuršaičio 160-osioms gimimo metinėms paminėti.

„Kol gyvena lietuviškai kalbanti tauta, tol skambės Kuršaičių giminės vardas“ – taip apie kalbininkus Frydrichą ir Aleksandrą Kuršaičius yra pasakęs J. Balčikonis. Aleksandro Kuršaičio indėlis į Lietuvos kultūrą labai reikšmingas.Parodoje matysime svarbiausius kalbininko darbus, jo gyvenimo bei visuomeninę veiklą atspindinčius tekstus.

Aleksandras Teodoras Kuršaitis (vok. Alexander Theodor Kurschat) gimė 1857 m. spalio 2 d. Kretingoje mokytojo Gustavo šeimoje. Kuršaičių šeimoje buvo kalbama dviem kalbom – vokiškai ir lietuviškai. Anksti mirus tėvui, Aleksandrą priglaudė dėdė Liudvikas Kuršaitis, Priekulės mokytojas. Pradinę mokyklą baigusį jaunąjį Aleksandrą ėmėsi globoti kitas dėdė – prof. Frydrichas Kuršaitis. Profesorius pasiėmė Aleksandrą į Karaliaučių, kur leido mokytis į Frydricho kolegiją. Vėliau, dėdės remiamas, A. Kuršaitis baigė Karaliaučiaus universitetą (Albertiną), kuriame studijavo vokiečių, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti į Įsruties gimnaziją. Nuo 1882 m. pradėjo dirbti Tilžės gimnazijoje ir išdirbo joje iki pat pensijos (1922 m.).

Pirmą kartą A. Kuršaičio vardas paminėtas 1883 m., F. Kuršaičio „Lietuviškai-vokiško“ žodyno pratarmėj: Tilžės gimnazijos mokytojas skaitė žodyno korektūras.

Nuo 1884 m. Tilžės gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, vadovavo mokyklos Lietuvių kalbos seminarui. Gimnazistai šioje mokykloje buvo mokomi pagal kasmet leidžiamas specialias programas. Panašiam tikslui A. Kuršaitis parengė ir 1886 m. išleido savo darbą „Susirašinėjimo lietuvių kalba bandymai“ („Proben litauischer Briefe“). Svarbiausias seminarui skirtas A. Kuršaičio darbas – trijų dalių lietuviška chrestomatija „Lietuvių kalbos skaitiniai“ („Litauisches Lesebuch“), 1911–1913 m. 1883–1924 m. mokytojas buvo F. Kuršaičio redaguojamo laikraščio „Tilžės keleivis“ redakcinės kolegijos narys.1888 m. A. Kuršaitis įsitraukė į Tilžėje veikusios Lietuvių literatūros draugijos (toliau – LLD) (Litauische literatische Gesellschaft) veiklą. 1898–1923 m. buvo jos pirmininkas. Lietuvių literatūros draugijai priklausė biblioteka, veikusi 1879–1923 m. Be kitų Draugijos valdybos narių, bibliotekos fondus tvarkė ir A. Kuršaitis.

1896–1898 m. redagavo „Lietuvos paslą“, kuriame spausdino straipsnius Mažosios Lietuvos gyvenimo temomis. 1899–1912 m. buvo LLD tęstinio periodinio leidinio „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ („Mitteilungen der Litauischen literatischen Gesellschaft“) redaktorius. Jame paskelbė lietuvių tautosakos, kultūros istorijos, etnografijos straipsnių, kelionės po Lietuvą aprašymą (1900 m.). „Pranešimuose“ randame jo į vokiečių kalbą verstą pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (1885 m.), keletą F. Kuršaičiui rašytų laiškų (1886 m.) ir kt. darbus. Išliekamąją vertę turi mokslo tiriamieji darbai „Namas ir namų apyvokos daiktai Prūsų Lietuvoje“ (1907 m.) bei „Gelumbių audimas ir vėlimas Prūsų Lietuvoje“ (1911 m.).

Būdamas LLD pirmininku, A. Kuršaitis organizavo knygų leidimą. 1904 m. jo rūpesčiu išėjo K. Kapelerio etnografinis pasakojimas „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“. Kitas vertingas leidinys – šilutiškio H. Šojaus (H. Scheu) užrašytų „Pasakų apie paukščius“ vertimas į lietuvių kalbą ir žodyno parengimas (1913 m.).1900 m. A. Kuršaitis įsteigia „Luizės“ draugiją. Draugijos pastangomis 1901 m. išleidžiama A. Klukhono knyga „Luizė, Prūsų karalienė“, kurią A. Kuršaitis išvertė iš vokiečių kalbos. Kalbininkas nuolat skatino LLD įkurti muziejų. Galiausiai, iniciatyvai buvo pritarta, ir 1905 m. Lietuvių literatūros draugija įsteigė Tilžės etnografijos muziejų, kuriame iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo sukaupta daug vertingų eksponatų.

1900 m. A. Kuršaičiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1910 m. jis parengė ir išleido Tilžės istorijos apybraižą nuo XIII a. iki 1910 m. „Tilsit in seiner geschichtlichen Entwicklung“.

1911 m. A. Kuršaitis įstojo į Prūsijos senovės draugiją „Prussia“  („Altertumsgesellschaft Prussia“), veikusią Karaliaučiuje. Draugija duomenis nuo 1874 m. skelbė „Prūsijos senovės draugijos ataskaitose“ („Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia“), turėjo muziejų „Prussia“.

Gilintis į kalbotyrą Aleksandrą dar studijų metais paskatino dėdė Frydrichas Kuršaitis. A. Kuršaitis redagavo ir papildė 2-ąjį E. J. Šykopo (E. J. Schiekopp) gramatikos leidimą („Litauische Elementar-Grammatik“), I–II d., 1901–1902. Nuo 1906 m. A. Kuršaitis nuosekliai dirbo prie reprezentacinio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno. Jo iniciatyva žodynas buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros draugijos planus. Savo svarbiausią leksikografijos veikalą „Lietuviškai–vokiškas žodynas“ („Litauisch–deutshes Worterbuch“) A. Kuršaitis rašė apie 30 metų ir baigė gyvenimo saulėlydyje.

1917–1918 m. A. Kuršaitis dirbo Vilniaus ir Kauno karo administracijoje. Žinomą kalbininką vokiečių vadovybė paskyrė Lietuvos švietimo kuratoriumi. Jis organizavo Kauno ir Vilniaus mokyklų švietimo sistemą, egzaminavo mokytojus, pats gilinosi į lietuvių kalbą, bendravo su kalbininkais Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu ir kt. Savo karininko kuprinėje nuolat vežiodavosi žodyno medžiagos.

1922 m. A. Kuršaitis išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi į kurortinį Kranto (Cranz) miestelį prie Baltijos jūros. Per Antrąjį pasaulinį karą kalbininkas su visa leksikografijos medžiaga atsidūrė Vokietijoje. 1931 m. savo žodyną bandė paskelbti, tačiau jam nepavyko. 1942 m. A. Kuršaitis žodyno rankraštį atvežė į Kauną, kad jį įvertintų jau profesoriumi tapęs J. Balčikonis bei kiti kalbos žinovai, ir sulaukė teigiamų visų žymiausių kalbininkų atsiliepimų. Deja, darbas išėjo tik po autoriaus mirties, 1968–1973 m. Getingene (keturi tomai). Žodyną spaudai parengė sūnus Arminas Kuršaitis ir kalbininkų kolektyvas – V. Vismanas (W. Wissmann), E. Hofmanas (E. Hofmann), H. Krik (H. Krick). Į žodyną pateko abiejų F. Kuršaičio žodynų medžiaga bei duomenys iš įvairių žodynų, raštų, periodikos leidinių ir gyvosios lietuvių kalbos.

Aleksandras Kuršaitis mirė 1944 m. rugpjūčio 17 d. Kyfersfeldene, Vokietijoje.