Paskutinis pagonis! Dalykas, rodos, mažai tikimas, tačiau paskutinis lietuviškosios Žiemgalos dalies pagonis mirė vos 1908 m. Ragaišių kaime (Kriukų apyl.).
Tai Balčiūnas Minvydas-Vincas. Mirė būdamas 86 m. amžiaus.
Balčiūnas buvo Melgužėlės dvaro eigulys. Jo sodybą supo miškai. Už gerą tarnybą Melgužės grafas Keizerlingas dar prieš baudžiavos panaikinimą atleido jį iš baudžiavos su 20-čia dešimtinių žemės. Vilkėdavo, kaip ir kiti to meto valstiečiai, namų gamybos rūbais, nešiojo barzdą. Mokėjo lietuvių ir latvių kalbas.
Balčiūnas krikščioniškojo dievo nepripažino. Bažnyčion nueidavo tik pono išvarytas. Pats gi slapta garbino savo senuosius dievus. Pasakojama, kad iš ryto, saulei tekant, ir vakare, saulei leidžiantis, jis garbindavo saulę, lenkdamasis jos pusėn, abiejų rankų pirštais užsidengęs akis, kalbėdavo kažkokius žodžius. Šias apeigas atlikdavo dažniausia pasišalinęs nuo kitų.
Namuose laikydavo žalčius, kuriuos taip pat garbindavo. Juos laikė „papeliučkyje“ , niekam neleisdavo skriausti. Kai kada jiems aukodavo. Kai žmona būdavo dvare, o jis pats išeidavo į mišką, kambario viduryje puode palikdavo vaikams valgyti. Susėdus jiems aplink puodą, žalčiai irgi kišdavo į jį galvas, o vaikai per jas tvodavę šaukštais, tačiau tik tėvui nematant.
Balčiūnas turėjo namų darbo kankles, kuriomis kankliuodavo ir giedodavo giesmes apie senovę, Saulę ir Perkūną. Giedodavo pasidėjęs kankles ant kelių, atsisėdęs kambaryje arba lauke ant akmens. Kanklės buvę nedidelės, rudai dažytos, tik viršus žalias, su gėlėmis.
Kaip pasakojama, senelis savo dievams melsdavosi daugiausia prieš darbymečius, prašydamas gero derliaus, gero oro, o taip pat sausrų ir didelių liūčių metu. Saulę jis sveikindavo ir jai melsdavosi kasdien.
Sodyboje po didele laukine kriauše stovėjo duburiuotas akmuo, juodos spalvos, keturkampis, aptašytas, apie 70 cm aukščio ir 70×60 cm ilgio ir pločio. Viename jo krašte buvo dubuo, į kurį iš šonų suėjo du latakėliai. Ar atlikdavo Balčiūnas kokias apeigas prie to akmens, nebeprisimenama. Jis stovėjo dubenėliu aukštyn, matyt, turėjo kažkokią paskirtį.
Paveldėdamas iš savo tėvų senovinį tikėjimą, Balčiūnas, matyt, paveldėjo ir akmenį, kuris sodyboje stovėjęs nuo neatmenamų laikų. Vėliau ant jo būdavo prausiamasi. Gal ir tai paveldėta, turinti kokią nors prasmę, tradicija?
Dabar miškai aplink iškirsti. Akmuo suskaldytas. Prie buvusios eiguvos įsikūrė ir kitos sodybos.
Balčiūnas Minvydas-Vincas buvo paskutinis šio krašto pagonis. Jo vaikai iš tėvo senosios tikybos nebepaveldėjo.
Iš kaimo – tik pamatai
Nelikę Ragaišių kaimo, apie kurį pasakoja kraštotyrininkas J. Šliavas. Geras puskilometris – tiek maždaug tęsėsi šis kaimas, įsiterpęs tarp kitų labai gražius lietuviškus vardus turinčių kaimų – Narsučių ir Veikšių.
Prie pat kelio likusios tik sodybos liekanos – baltai žydinčia marška apsigaubęs sodas ir žalia jo skraiste pridengtos gyvenamojo namo pamatų liekanos.
Narsučių kaime tėvų sodybos atminimą tebesaugančio Aleksandro Šimoliūno duomenimis, visi senieji kaimo gyventojai, kiek atmena iš savo vaikystės, šią sodybą vadino Balčiūnų. Iš senųjų gyventojų pasakojimų, šioje sodyboje buvęs apeiginis akmuo, į kurį nuo lapų surinkdavo rasos lašus. Tas vanduo pagal pagonių tikėjimą buvo taip pat garbinamas. Ryte, saulei tekant, tuo vandeniu būdavo sudrėkinamas veidas, rankos ir meldžiamasi atsisukus į saulę.
Pasak J. Šliavo, Balčiūnų sodyboje buvę du akmenys su smailiadugniais dubenimis. Vienas jų, J. Šliavo duomenimis, gulėjęs po didele laukine kriauše. Vėliau neva jį suskaldė melioratoriai. Akmuo buvęs juodos spalvos, aptašytas, su dviem latakėliais. Antrasis, ilgą laiką gulėjęs po Balčiūnų namo langais, vieną dieną septintajame dešimtmetyje dingo.
Pasak kraštotyrine veikla užsiimančio Aleksandro Šimoliūno, 1928 metais Ragaišiuose gyveno ūkininkas Kajetonas Balčiūnas. Spėjama, kad jis galėjęs būti paskutinio pagonio Minvydo sūnus.
Turi kitą versiją
O štai Medvilionių pamiškėje gyvenantis Eigidijus Balčiūnas, vienintelis likęs Ropėdų kaimo atstovas, įsitikinęs, kad pagonybės lopšys buvęs būtent jo valdomoje dviejų ha sodyboje.
– Man atrodo, kad iš čia, senojo namo, ta paskutinė pagonybė ir išėjo. Mat Ragaišių ir Ropėdų Balčiūnai buvę tikri pusbroliai. Tačiau jau mes visi – mama, tėtis, mes, vaikai, – visi krikštyti, jau ne pagonys. Kai ėjau į mokyklą, tai turėjau net pravardę. Pamatę mane vaikai šaukdavo: „Ropėdų pagonis!“ Kiek tame tiesos, sunku pasakyti.
Tačiau man krikštamotė, dėdės Antano žmona Zofija, yra pasakojusi, kad būtent mūsų sodybos kampe, kur senelio žemė ribojosi su grafo Antano Gravrogko, dabar Z. Masiliūno, valdomis, stovėjęs didžiulis tamsiai mėlynos spalvos su raudonomis gyslomis akmuo. Labai stiprios energetikos. Būtent ten rytais bėgdavo tarnavę samdinės praustis – žinot, vanduo minkštas, saugojo veidelių skaistumą. Tiko ir akių ligoms gydyti. Bet 1918 metais atvažiavo „zimagorai“, taip vadindavo melioratorius. Mūsų sodyba buvo tiesiog raiste, pelkėje. Kas 25 metrai buvo iškasti grioveliai vandeniui nutekėti, pilna šulinių. Aplink sodybą, maždaug 20 metrų nuo trobos, tekėjo Rudupės upė. Apsemdavo sodybą, namas tarsi saloj atsidurdavo. Tai tie „zimagorai“ kasė didįjį griovį, o priėję didžiulį akmenį niekaip jo neišgalėjo į šalį patraukti, tai susprogdino. Garsas, sako, buvo tai oi oi oi… – pasakoja Eigidijus Balčiūnas.
Pro senąjį sodą, senojo namo pamatinius akmenis sukame į ievų žiedais pakvipusį Medvilionių mišką. Eigidijus tiksliai žino tą vietą, kur akmuo prieš daugiau kaip 100 metų susprogdintas į keturias dalis, iš žemės jo apsamanojusios skeveldros kyšo dabar jau kaimynui Z. Masiliūnui priklausančio miško dalyje.
Pakeliui sodybos šeimininkas prisipažins, kad jau iš pašalinių kokį šeštą kartą girdintis klausimą, kur Ragaišių kaimo Balčiūnų sodyboje augusi laukinė kriaušė. Tų kriaušių, anot Eigidijaus, tarp jų ir laukinių, pilna būta ir jų sodyboje.
Vienintelis Ropėdų kaimo gyventojas įsitikinęs, kad senosios religijos šventvietė radosi būtent Ropėduose, Balčiūnų senojoje sodyboje. Tokią išvadą Eigidijus daro remiantis krikštamotės Zofijos pasakojimais, kad Ragaišių ir Ropėdų Balčiūnai – vieno kelmo, buvo artimi giminaičiai, pusbroliai.
– Ragaišių Balčiūnų, Kajetono palikuonys, išsibarstę. Pasklido, išsilakstė po Vilnių, Žeimelį. Šio miestelio kapinėse daug Ragaišių Balčiūnų palaidota, – pasakoja E. Balčiūnas.
Senosios Ropėdų kaimo Balčiūnų sodybos jau nelikę. 1908 metais naujus mūrinius trobesius iš raudonų Joniškėlio plytų pastatė vyro senelis.
„Mažai kas pasakojo, kam reikėjo naują namą statyti, jei turėjo dviejų galų trobą. Užsiminta tik tiek, kad statė, nes baiminosi, kad gautos „pasogos“ neiššvaistytų. Dar senuosiuose namuose gimė aštuoni vaikai – tarp jų ir mano tėvas Pranas. Būtent jis vėliau su broliu Antanu, tėvui netikėtai mirus, ūkį ir namą pasidalino“, – pasakoja E. Balčiūnas. Nuo to laiko šeimininkauja dviese – „paradinį“ įėjimą ir pusę namo paveldėjo ir valdo Egidijus, kita pusė priklauso pusseserei Aldonai, palikimą priėmusiai iš savo tėvo, Eigidijaus dėdės Antano.
Senelis buvęs pažangus ūkininkas – vertėsi linininkyste, augino dobilus sėklai ir tabaką… Eigidijus buvo aštuonerių, kai senelio klojimą tėvas nugriovė, o žemę suarė. Tai tą pavasarį lauke nesėtas sudygo tabakas, kurį senelis klojime seniai seniai džiovindavo.
Narsučių istorijos sergėtojas
Į šalia pagonių šventvietės vardą besidalinančių Ragaišių ir Ropėdų įsikūrę ir drąsieji Narsučiai su trimis sodybomis, kuriose jau irgi retokai bepasirodo jų šeimininkai. Aleksandras Šimoliūnas kelis kartus metuose į čia esančią tėvų molinę trobą su pirmųjų sodybos šeimininkų Kuokalių sodintu, bet senųjų veislių vaisius vis dar tebenokinančiu sodu, pabėga nuo Vilniaus triukšmo ir spūsčių.
– Namą ir ūkinius pastatus statė Jonas (Janis) Kuokalis, kai 1924 m. jų šeimai buvo paskirta 11,03 ha žemės iš Melgužėlės palivarko. Turimais mano archyviniais duomenimis, palivarko žemė paskirta devyniems asmenims – čia įsikūrė Puipos, Zigmantavičiai, Kaįkevičiai, Kuokaliai, Valančiai, Grigaliūnai, Bajaliai, Barškėčiai, Jonas Jonužis.
1927 metais išparceliuotas Melgužėlės palivarkas jau vadinamas Narsučių kaimu. O jau 1942 metais mūsų kaime įrašyta 12 šeimų, – savo kaimo istoriją pasakoja chemijos mokslų daktaras A. Šimoliūnas, nors ir pensininkas, tačiau dar kaip ekspertas dalyvaujantis Lietuvos standartų technikos komiteto Nr. 45 „Elektros energija“ veikloje.
Aleksandras jau buvo studentas, kai tėvai, iki tol gyvenę prie Lazdyniškių dvaro, iš Kuokalių nusipirko šią sodybą. Visos vasaros ir laisvi savaitgaliai čia prabėgdavo. Čia per vasaras pas senelius augo ir Aleksandro sesers Birutės vaikai. Kol sveikata leidžia, Aleksandras rūpinasi tėvų sodyba, tarsi taip pratęsdamas jų gyvenimą net ir po mirties. Nė už ką to malonumo rūpintis tėvų namais neatiduos niekam. O kai pavargs, kai jėgos apleis, viską patikės Birutės sūnui Linui, kuris su seserimi Laima ir dabar dažni vienkiemio lankytojai. Šeima jo niekada neparduos, nes brangūs atsiminimai neparduodami.
Molinės trobos viduje viskas tebestovi savo vietose – tarsi mama su tėveliu tik trumpam išėję… Aleksandrui vien ko vertas malonumas vasaros ankstų rytą, saulei tekant išeiti į senąjį sodą su šių dienų plieno dalgiu ant peties.
Tačiau širdį užduodančių pasitaiko. Štai prieš porą metų Aleksandro sesuo Birutė, gyvenanti Pakruojo rajone, sulaukė skambučio – seniūnijos darbuotoja pareiškusi, kad nupjautų žolę sode… Aleksandras neslepia apmaudo – tėvų sodybos su seserimi dar niekada nėra apleidę taip, kaip bandomas sudaryti vaizdas.
Štai kaip ilgai gyvavo (ir tebegyvuoja) senasis lietuvių prigimtinis tikėjimas.
Prisimenu šviesios atminties Juozą Šliavą. Teko lankytis Žeimelyje, Jo įkurtame muziejuje, klausytis įdomių pasakojimų apie Žiemgalos kraštą. Tai buvo neeilinė asmenybė. Gaila žmogaus, kuris, kaip buvo rašyta, netikėtai mirė.
Pagarba ir meilė Baltų kultūrai.