Senovės lietuviai tikėjo, kad žemės planeta yra gyva – gyvi ne tik žmonės, gyvūnai, bet ir medžiai, akmenys, vanduo, ugnis. Gamtą jie laikė galinga, šventa ir amžina, brangino bei tausojo ją garbindami dievus, kurie reiškiasi per gamtos jėgas. Vydūnas yra pasakęs, kad grįžimas prie senovės tikėjimo liudija tautos atsigavimą, tačiau grįžtama ne prie prie buvusių formų, o prie dvasios. Mūsų laikais prigimtinį tikėjimą puoselėja „Lietuvos Romuva“ – senovės baltų religijos bendruomenė. Kuo šiandien gyvena romuviai, kokias šventes švenčia, kokius dievus garbina, kalbuosi su etnologe, folkloriste, „Lietuvos Romuvos“ krive Inija Trinkūniene.
– Kada susikūrė „Romuva“?
– Dvasine „Romuvos“ pradžia laikome 1967 metais Kernavėje vykusią Rasos šventę, kurią, laikydamiesi senųjų tradicijų, surengė Vilniaus universiteto aspirantas ir dėstytojas Jonas Trinkūnas bei jo draugai. Tai buvo bendruomenė, atradusi baltiškas šaknis, – studentai, dėstytojai, priklausę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubui „Ramuva“ ir žygeivių klubui. O Jonas buvo tarsi pradžiapatis, iš kurio viskas atsirado. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „Romuvą“, kaip baltų religinę bendruomenę,1992-aisiais užregistravome oficialiai.
– Kaip susipažinote su savo vyru Jonu Trinkūnu?
– Su Jonu susipažinau Vilniaus universitete studijuodama psichologiją. 1971 metų vasarą nusprendžiau dalyvauti universiteto krašotyrininkų klubo „Ramuva“ Tverečiaus ekspedicijoje. J.Trinkūnas buvo jos vadovas. Vaikščiojome po kaimus, bendravome su senais žmonėmis, rinkome tautosaką, rengėme vakarones. Man didžiausią įspūdį padarė, kai Joną išgirdau dainuojantį su Veronika Janulevičiūte-Povilioniene. Įsimylėjau jį, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio.Tai buvo neeilinis žmogus. Mane žavėjo jo asmenybė, darbai. Drauge ėjome į žygius, važinėjome į ekspedicijas, o 1974-aisiais susituokėme.
– Mums, sovietiniams studentams, universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ buvo lietuviškos savasties atradimas, patriotizmo mokykla. Kaip iš kraštotyrininkų „Ramuvos“ tapote „Lietuvos Romuva“?
– Religinis lygmuo visada egzistavo, tik jis nebuvo įsisąmonintas. Ne vien užrašinėjome dainas, papročius, prisiminimus, bet ir šventėme kalendorines šventes. Pamenu, kaip per Kūčias prie šventiniais patiekalais apkrauto stalo apie valandą pakiliai, nuoširdžiai giedojome apeigines giesmes… Tai sukūrė stiprų bendrumo jausmą ne tik tarpusavyje, bet ir su mūsų protėviais, kurie tas pačias giesmes giedojo prieš kelis šimtus metų… Išgyvenau nepaprastą patirtį, tarsi su jais bendraučiau – jaučiau gyvą ryšį…
Arba per Rasų šventę prie Sartų ežero užkurdavome ugnį ir sustoję ratu giedodavome to krašto giesmes… Tai buvo tikra, šventa – giliai išgyventas sakralinis veiksmas. Vertindama iš šių dienų perspektyvos galiu pasakyti, kad mes šalia įprastos sovietinio gyvenimo rutinos gyvenome kitą, atskirą gyvenimą – gilų, prasmingą, įdomų… Buvome subūrę bendraminčių, kurie vieni kitus labai palaikė, ratą.
– J.Trinkūno veikla užkliuvo sovietų valdžiai, jis buvo persekiojamas, bet nepalūžo. Jūsų šeimai teko patirti daug išbandymų…
– Joną išmetė iš universiteto, uždraudė dirbti mokslinį darbą, jis buvo tampomas, tardomas KGB. Vyrui iki pat Atgimimo laikų teko blaškytis po visą Lietuvą. Dirbo ir kūriku, ir akmenskaldžiu, gamino antkapius, paminklus… Galop buvo nuteistas už nelegalų darbą ir dykaduoniavimą, gavo baudą. O aš dirbau tuometiniame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute ir auginau mūsų keturias dukras.
Tik Atgimimo metais jis galėjo užsiimti mėgstama veikla – vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Jo iniciatyva buvo įsteigta Jono Basanavičiaus premija, kuri skiriama etninės kultūros tradicijų tyrinėtojams.
2002 metais ant Gedimino kapo kalno prie liepsnojančio aukuro J.Trinkūnas buvo įšventintas į „Romuvos“ krivius ir gavo dvasinį vardą Jaunius. O 2013-aisiais Lietuvos prezidentė Joną apdovanojo Gedimino ordino Riterio kryžiumi už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą bei vykdymą ir pogrindinės religinės bei tautinės literatūros platinimą – būtent už tai jį persekiojo sovietų valdžia.
– Kaip jūs tapote romuvių dvasininke krive?
– Kai 2014 metais krivis Jaunius iškeliavo į dausas, visų šalies „Romuvų“ atstovai vaidilos, susirinkę į „Lietuvos Romuvos“ didžiąją krivūlę, krive išrinko mane.
– Kokius dievus garbina romuviai?
– Mums, šiuolaikiniams baltams, dieviškas šventraštis yra pati gamta su visa įstabia savo įvairove, kuri kasmet apmiršta ir prisikelia. Senosios lietuvių sakmės liudija apie dievus pasaulio kūrėjus. Tai dangaus dievas, teikiantis šviesą ir gyvybę pasauliui, mituose vadinamas Praamžiu, Pradžiapačiu, Sutvaru, bei žemės ir požemio dievas Vėlinas, protėvių globėjas. Perkūnas – gyvybinių gamtos galių teikėjas ir žadintojas, tvarkos ir teisingumo palaikytojas. Jo ženklas svastika – dangiškosios ugnies sūkurys, jo būstas ąžuolas – tvirčiausias Lietuvos medis. Į Perkūną per ugnį, ąžuolą ir kalną apeigų metu kreipiamės malda, giesme bei šokiu. Žemyna – gimdanti, auginanti ir nokinanti deivė, mūsų visų motina. Laima – visa žinanti deivė, kuri lemia gimstančio žmogaus likimą, vadinamą dalia. Gabija – šventosios ugnies galių deivė, namų židinio globėja. Medeina – miško teikiamų galių ir gėrybių deivė.
Gerbdami dievus, su jais susiejame savo gyvenimą, jie tampa mūsų būties dalimi. J.Trinkūnas yra pasakęs: kol tauta mini savo dievus – jie gyvi ir ji gyva.
– Kokias kalendorines ir šeimos šventes švenčiate?
– Sausio 25 dieną – Pusiaužiemio šventė, vasario mėnesį minime Perkūno ir Gabijos dienas bei Užgavėnes, kovo 21-ąją švenčiame Lygę, arba Pavasario lygiadienį, balandį – Velykas ir Jorę – pirmosios pavasario žalumos, pavasario, Perkūno šventę, birželio 23 dieną – Rasos šventę, liepos 7-ąją – Laimos dieną, rugpjūčio 15 dieną – Žolinę, arba Žemynos dieną, lapkričio 1–2 dienomis – Ilges, arba Vėlines, gruodžio 24–25 dienomis – Kūčias ir Kalėdas.
Pagal senovines tradicijas švenčiame vestuves, kūdikio palaiminimą (krikštynas), laidotuves.
Iki mūsų laikų išliko daugybė senovinių vestuvių dainų, papročių ir simbolių. Svarbiausia vestuvių apeiga – santuoka prie Amžinosios ugnies aukuro. Jaunieji patys susikuria priesaiką. Ceremoniją, sustoję aplink aukurą, stebi visi svečiai. Iškilmių vietą pasirenka jaunieji: Vilniuje jos dažnai vyksta Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, Kernavėje – ant piliakalnių, Kaune – ant Palemono piliakalnio, Palangoje – ant Birutės kalno, taip pat ant Rambyno ar Šatrijos kalnų…
Krikštynos vyksta dažniausiai namuose ar sodyboje, sodelyje – alke. Apeigas su ugnimi ir vandeniu atlieka moterys – vaidilės. Berniukui sodinamas ąžuolėlis, mergaitei – liepa, giedamos palaiminimo giesmės.
Atsisveikinant su velioniu, prie karsto ar pelenų urnos giedamos laidotuvių giesmės, grojama kanklėmis, laidotuvių eisenos priekyje nešamas ugnies aukuras, kuris užgesinamas leidžiant urną į žemę.
Mūsų apeigose ir šventėse dalyvauja apeiginio folkloro kolektyvas „Romuvos kūlgrinda“, gyvuojantis jau 30 metų. Jį įkūrė ir ilgus metus jam vadovavo J.Trinkūnas. Mes pirmieji pasipuošėme atkurtais autentiškais senovės baltų drabužiais. Kasmet dalyvaujame daugelyje folkloro švenčių Lietuvoje ir užsienyje. Šiemetinės Dainų šventės žiūrovai „Romuvos kūlgrindą“ galės išvysti ansamblių vakarą.
– Kokių elgesio, moralės normų laikosi „Romuvos“ nariai?
– Svarbiausia taisyklė – žmogiškumas, t. y. daryti tai, ką norėtum, kad tau būtų daroma, ir nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Tai prievartos vengimas ir nekerštavimas, nesavanaudiška meilė ir atjauta visoms gyvoms būtybėms. Blogis atsiranda ten, kur suyra darna. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai, nesavanaudiškai.
Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę esame dėkingi protėviams, todėl juos nuolat prisimename ir reiškiame jiems pagarbą. Baltų tikėjimas vienija visus – gyvuosius ir mirusiuosius. O mirtis yra dėsningas gamtos virsmas. Tikime, po mirties velionis patenka tarp mirusių giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka.
– Kokios Lietuvos vietos romuviams yra šventos?
– Jas vardyti tektų ilgai… Dr. Vykintas Vaitkevičius, apdovanotas J.Basanavičiaus premija, yra išleidęs monografijas: „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“, ”Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“, „Alkai. Baltų šventviečių studija“. Vien Žemaitijoje jis atrado daugiau nei tūkstantį šventviečių, liudijančių senąjį tikėjimą: šventi kalneliai, šventi akmenys, medžiai, upės ir šaltiniai…
Visa mūsų tradicinė kultūra ir pasaulėžiūra – liaudies dainos, papročiai, menas – kupini senosios baltų religijos paveldo. Kiekvienas lietuvis sąmoningai ar nesąmoningai išsaugojo prigimtinės religijos pagrindus, ją savyje saugo natūraliai, kaip duotybę.
– J.Trinkūnas siekė, kad senovės baltų religija būtų pripažinta tradicine. Kokia situacija dabar?
– Tikimės, kad tai greitai įvyks, nes gegužės 24 dieną Seimas pritarė siūlymui suteikti valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Juk atitinkame visus įstatymo reikalavimus: mūsų veiklos laikotarpis – 25 metai, mokymas ir apeigos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir moralės normoms, mūsų bendruomenė nėra uždara, palaiko ryšius su kitomis religinėmis bendruomenėmis, dalyvauja tarpreliginiame dialoge. Esu dalyvavusi Pasaulio religijų parlamente Solt Leik Sityje, į kurį susirinko tradicinių ir netradicinių pasaulio religijų atstovai. Pristačiau mūsų „Romuvą“ pasauliui. Seniau į šį renginį yra vykęs J.Trinkūnas.
– Kiek lietuvių šiandien prijaučia senajai baltų religijai?
– Susidomėjimas „Romuva“ didėja – pastarasis šalies gyventojų surašymas parodė, kas per dešimt metų žmonių, kurie prijaučia ar išpažįsta prigimtinę baltų religiją, skaičius išaugo 5 kartus. Vis daugiau lietuvių tuokiasi ir laimina gimusius vaikus laikydamiesi senovinių tradicijų. Demokratinėje visuomenėje galime išpažinti kokią norime religiją. Tai mūsų apsisprendimo reikalas.
– Dėkoju už pokalbį.
Čia kažkas nesueina. Ar tie vadinami Dievai tirkai vadinasi Dievais??? Nes vienas iš tų Baltų Dievų yra Dievas – dangaus ir visą ko kūrėjas. Tai tada jis yra Dievas Dievas? O gal Perkūnas visai ne Dievas o tiesiok Perkūnas?? Biški manau yra perlenkta su tais Dievais, pasigavo stereotipą iš kažkokio tai bažnyčios analo jog aisčiai garbina daug Dievų, nors čia yra Aukščiausias Dievas taip ogi. Tai koks tada vaidmuo to aukščiausio DIevo? ir kodėl jis Aukčšiausias jeigu jis romuviams nerūpi, o labiau Rūpi Perkūnas, Žemyna ir t.t. Tai koks jis aukščiausias Dievas? Žodžiu taip ir neaišku su tais Dievais ir išvis šita savoka.
Pvz.: Latvių Dievturiai tai aiškiai išskiria Dievą ir panteistinę sąmonę, o romuviai priešingai kalba apie daug Dievų. Nors ir Romuviai ir Dievturiai save laiko baltų ainiais ir šiokiais tokiais rekonstruktoriais-tesėjais. Tai kaip čia dabar išeina????????????????? Tarkim aš žemaitis irgi labiau linkęs į panteizmą, Perkūnas ir visi kiti žemiškieji dievaičiai Dievui lygintis net negali. Tai kų dabar reiks Dievturiu Lietuvos patapt nes romuviai tai užkietėja politeistai.