Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:
– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.
Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:
– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.
Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo:
– Nu, karaliau, nori Dievų išvyscie?
– Noriu.
– Nu, tai ainam su manim un dvarų (dvaran – kieman).
Išsivedė karalių tas piemuo.
– Noriu.
– Nu, tai žiūrėk dar unt Saulės, tik gadnai prisižiūrėkie.
Ė karalius pažiūrėjo ir sako:
– Ku gi, aš galiu apaktie.
Nu, kaip šviesi labai, tai jam bloga žiūrėt.
– Tai kų tu man rodai – aš negaliu žiūrėt.
– Nu, tai ragi, karaliau, tik vienas Dievo sutvėrimas, ir da nelabai didelis, ir kurgi tu gali Dievų pamatytie. Dievas gi labai didelė šviesa /…/
Papasakojo Antanina Aleknaitė, 63 m., užrašė V. Daujotytė ir R. Karpauskaitė Gervėčių apylinkėse. [Gervėčių pasakos, 1997, Vilnius]
*********
Kai Perkūnas perplėšia debesis, pro juos tvyksteli dieviškoji švesa. Šitą bekraštę šviesos erdvę, uždengtą nuo mūsų akių dangaus skliauto, mūsų protėviai indoeuropiečiai vadino žodžiu deivos, iš kurio radosi baltų deivas ir galiausiai lietuvių dievas.
Įsitraukę į gyvenimo sūkurį retai kada susimąstome apie Dievą. Dažniausiai tiktai mirties akivaizdoje Jis mums parūpsta. Nusivilia tie, kas tiki Jį pamatyti žemišku pavidalu. Ir tik dorai gyvenimą nugyvenusių sielos keliauja Dievop ir susilieja su amžinąja šviesa.
