Spalio 24 d. Kaune, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, vyko kanklininkės Loretos Liaugaudės knygos „Henrikas Raštikis. Iš Utenos į pasaulį su kanklėmis“ ir ją papildančios kompaktinės plokštelės pristatymas bei liaudies instrumentų ansamblio „UT“ koncertas.
Susitikimas skirtas 2026-iesiems – Kanklių metams, pirmojo Utenos kanklių orkestro 95-mečiui ir tarpukario Lietuvos kultūros paveldui įamžinti.
Generolo brolis, pasirinkęs kankles
Lietuvos istorijoje gerai žinoma kariuomenės generolo Stasio Raštikio pavardė. Tačiau jo brolio Henriko Raštikio (1900–1982) vardas šiandien daugeliui mažai girdėtas.
H. Raštikis buvo kanklių meistras, pirmojo Utenos kanklių orkestro įkūrėjas ir pirmasis Utenos bibliotekininkas. Jo veikla liudija, kokią svarbią vietą tarpukario Lietuvoje užėmė lietuviškos muzikos puoselėjimas ir visuomeninė veikla.
XX a. pradžioje kanklės Lietuvoje išgyveno didelių permainų laikotarpį. Keitėsi instrumentai, formavosi naujos muzikavimo tradicijos, kūrėsi ansambliai ir orkestrai.
1906 m. Skriaudžiuose įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis. Jo tradicija gyvuoja iki šių dienų: 2026 m. minimos 120-osios ansamblio „Kanklės“ metinės.
Knyga, grąžinanti primirštą vardą
Knygos autorė, kanklininkė Loreta Liaugaudė, ėmėsi tyrinėti H. Raštikio gyvenimą siekdama užpildyti tarpukario Lietuvos kanklių ansamblių istorijos spragas ir priminti prie šios tradicijos plėtojimo prisidėjusius žmones.
Henriko Raštikio gyvenimas knygoje atkuriamas remiantis archyviniais dokumentais, senosios spaudos publikacijomis, fotografijomis, prisiminimais ir išlikusiais istoriniais muzikos instrumentais.
Per vieno žmogaus likimą atsiveria platesnis tarpukario Lietuvos kultūros vaizdas – tautiškumo idėjos, bendruomeninė veikla, kanklių ansamblinio muzikavimo raida ir lietuviškos muzikos tradicijų tęstinumas Lietuvoje bei išeivijoje.
Iš Čikagos sugrįžusios kanklės
Vienas iškalbingiausių H. Raštikio gyvenimo liudininkų – jo paties kanklės, po daugelio metų sugrįžusios į Lietuvą iš Čikagos.
Žinoma, kad šiomis kanklėmis jis grojo emigrantų stovykloje Vokietijoje. Tai liudija, kaip net pasitraukus iš Lietuvos buvo tęsiama lietuviška kultūrinė veikla.
Kanklės išeivijoje tapo ne vien muzikos instrumentu, bet ir ryšio su tėvyne, tautinės tapatybės bei istorinės atminties ženklu.
Istorinių instrumentų reikšmę primena ir 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje pristatytų lietuviškų kanklių istorija.
Knygą papildė muzikos įrašai
Naująjį leidinį papildo liaudies instrumentų ansamblio „UT“ įrašyta kompaktinė plokštelė. Ji suteikia galimybę praeities kankliavimo tradicijas pažinti ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir išgirsti.
Henriko Raštikio istorija primena, kad Lietuvos kultūrą kūrė ne vien plačiai žinomi valstybės veikėjai. Ją savo darbais turtino muzikantai, bibliotekininkai, instrumentų meistrai ir visuomenininkai, kurių vardus šiandien atrandame iš naujo.
Sugrąžinti šiuos vardus į tautos atmintį reiškia išsaugoti ir dalį mūsų pačių istorijos.
Parengta pagal Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros pranešimą.
