K. K. Urba. Andojas – davėjas ir maitintojas vandens gėrybėmis

Ilgių metas, kuomet prisimenamos vėlės, turbūt yra pats tinkamiausias laikas imtis senovės mįslių įminimo.

Nežinau kas pastūmėjo pasidomėti egzotiškos fino-ugrų uraliečių – Erzių tautelės žodynu: pavartyti dar 1930-ais metais atspaustą rusų kalbininko D.V.Bubricho¹ straipsnį „Erzių kalbos garsai ir formos. Remiantis Kozlovkos kaimo (Kozlovkos rajonas, Mordovijos sritis) tarmės pavyzdžiais“.

Turbūt pietų metu geras perskaitytas tekstas apie šviesaus atminimo mitologą Gintarą Beresnevičių.

Laiminga ranka kažkodėl atsivertus 52-ą straipsnio puslapį, akis iš karto tarp kitų žodžių užkliuvo už erzių ‚andan – maitinu‘ su giminingais ‚anntanok, andomo, anduma‘.

Tuoj pat kilo hipotezė – o kas, jei mūsų baltiškas ANDOJAS turėjo tiesioginę maitintojo prasmę ir animalistiniu šamanizmo laikotarpiu buvo garbinamas fino-ugrų ir baltų kaimynystės areale iš kur išplito gerokai į pietvakarius.

Bene išsamiausiai Andojo kilties ir prasmės aiškinimus iki šiol bus apžvelgęs ir apmąstęs Dainius Razauskas savo straipsnyje „ANDAJAS, NUNADIEVIS (IR PERKŪNAS). Dar viena interpretacija“².

Šis tyrėjas pastebėjo, kad „A. Brückneris jį siejo su J. Lasickio minimu Gondu.

E. Volteris Andajo vardą skaido į du dėmenis — ang-is ir diev-as (deiv-as) — ir atitinkam ai laiko jį gyvačių, t. y. angių, dievu ar tiesiog „dievu angimi” ; tokią interpretaciją palaikė A. Mierzynskis ir P. Dundulienė…

Vieną populiariausių Andajo vardo aiškinimų pasiūlė V. Toporovas, įžvelgęs šiame varde priešdėlį an(t)- ir šaknį deiv- (diev-), taigi Andajas esąs dievas „ant (visų) dievų” arba tiesiog ,,An(t)-dievas”, t. y. aukščiausiasis dievas, pats Dievas.

V. Toporovą iš esmės palaiko Z. Zinkevičius, N. Laurinkienė, kurį laiką jam pritarė ir N. Vėlius.

Dar kitaip Andają aiškina A. J. Greimas, siedamas šį dievą su vandeniu, su apatine, vandens sritimi vertikaliame trinariame pasaulio modelyje, o jo vardą Andojas — tiesiog su lietuvių kalbos žodžiu anduo Vanduo’ (LKŽ I 135) bei su 1611 metais jėzuitų kronikoje paminėtu vandenų dievu Andeiniu³; plg. dargi liet. ande-nis ‘vandenis, vanduo’ (LKŽ I 134).

Tokiam Andajo (Andojo) vardo bei padėties mitiniame pasaulio modelyje aiškinimui galiausiai pritarė ir N. Vėlius. Kaip matyti, aiškinimų išties daug ir jie gana prieštaringi.“

Pats D.Razauskas Andoją sieja su praeitimi greta Nunadievio.

Ieškant argumentų fino-ugrų ir baltų paribio dievo Andojo prasmės ir kilmės išaiškinimui, pirmiausiai teko pagvildenti leksemų ‚and-, ant-‘ geografiją fino-ugrų kalbose. O ji įspūdinga:

Pajungus savąją vaizduotę, tenka formuluoti prielaidą, kad Rytų Baltų ir Uraliečių arealo paribyje, tačiau gal pačiame seniausiame pirminio apgyvendinimo ir kalbos formavimosi laikotarpyje, žodis ‚vanduo‘ reiškė ne šiaip sau vandenį, o tokį, kuriame verta žvejoti.

Juk šiaurinės tautelės turi ne vieną pavadinimą, orui, lietui, speigui, sniegui, kadangi nuo šių gamtos duotybių stipriai priklauso išgyvenamumas, tad ir elgtis reikia atitinkamai.

Nenuostabu, kad A. Dolgopolskio nostratinių šaknų žodynas⁴ duoda bent jau 1021 su vandeniu, įvairiose jo leksinėse formose susijusį kontekstą, pvz. vanduo properšoje tarp ledų Altajiečių kalbose turi savitą, specifinį pavadinimą.

Gi uraliečių vandens prototipas – *wete pateiktas šiame žodyne įvadiniame paragrafe, kaip etaloninis nostratinių kalbų šaknų bendrystės nusakymui, pavyzydys.

Ir jis puošia kitą garsųjį – ukrainiečių genijaus, poligloto Vladislavo Markovičiaus Illyč-Svityč nostratinį žodyną⁵ sparnuotajame posakyje apie praeities pažinimo vandenis.

Svarbus argumentas yra ir erzių ‚ved – vanduo‘. Būtent iš čia formuojasi seniausias, itin svarbus pirmykščiams žvejams, erzių mitologinis žodynas: Ved’ava (Vandens Motina – undinės pavidale) žinoma ir Mordovijoje, kuriai žvejai aukodavo pirmą sugautą žuvį.

Tada belieka prisiminti, kad stipriai atšalus orams prie Uralo, pabaltijyje pasirodo pirmos fino-ugrų gentys su sava Sperrings tipo (apie 5000 m. per. Kr.), evoliucionavusia į ankstyvojo neolito šukinę-duobelinę keramiką⁶, ir užima dabartinės Estijos teritoriją bei vėliau pasirodo net už Dauguvos arčiau mūsų – lietuvių, fino-ugriškos lyvių genties pavidale.

Betgi, lyvių kalboje buvo veiksmažodis: ‚andõ / anda’ su prasme ‚duoti‘.

Baltų ir finougrų kalbiniai ryšiai yra pakankamai gerai ištyrinėti, o urališkos kilties genetinė komponentė N1с tebėra itin ryški dabartinėje vyriškoje Lietuvos populiacijoje.

Aptardamas Andoją, A.J. Greimas yra pavadinęs v – parazitine priebalse be kurios apsieina aukštaičiai nuo Biržų iki Gudijos⁷, tad iš tiesų, šios dievybės kilmės lokalizacijos paieškoje tikėtina Rytų Baltų kontaktinė sritis su uraliečiais.

Dėl šių priežasčių ir Volynės metraščio, įėjusio į Ipatijaus metraštį, įraše apie 1258 metus ir Joano Malalos „Kronikos“ Sovijaus laidotuvių aprašymo vertimo prieraše datuojamame apie 1261 metus⁸ minimas lietuvių dievas Andojas – labai tikėtinai galėjo turėti davėjo, maitintojo vandenų gėrybėmis prasmę, netgi, su pirminiu Vandojo žodiniu pavidalu, kadangi iki žemdirbystės bei gyvulininkystės technologijų atkeliavimo žuvys buvo itin svarbus ar net svarbiausias maistinis resursas greta žvėrienos ir surinktų gamtos gėrybių.

Gi Prūsų dievas Okopirmas irgi yra sietinas su vandeniu, nes ‚aka‘ – latvių kalboje šulinys, turintis lotynišką atitikmenį ‚aqua‘, kuris savo ruožtu irgi turi pašėlusiai senas – nostratines šaknis⁹.

Svarbu pastebėti, kad pačių archajiškiausių per visus žemynus išplitusių žodžių žodynėlyje nurodyta, jog ‚aja‘ turi moters, vyresnės jos giminaitės¹⁰, sakyčiau panašios skambesiu į mūsų ‚ainę‘, prasmę, todėl Andojo sandas ‚- ojas‘ liudytų itin archajišką, tikėtiną dievybės vandens moters – Andojos, (analogiškai Ved’avai) egzistavimą, kuri vėliau šamanistiniame praktikavime įgijo vyriškąjį pavidalą su galūnės pakitimu, gal kai vyro vaidmuo sėkmingoje žvejyboje buvo labiau sureikšmintas nei moters.

Kitos Andojo interpretacijos bus atsiradę gerokai vėliau.

Tai galėjo būti dalies protėvių, iš tiesų, vėliau suvoktas pamariuose ir paežerėse kaip svarbiausias dievas – „antdievis“ Andojas dėl pramitimo.

Ungurių žvejai jį galėjo sieti su angimis, o radusis Nunadievui, Andojui galėjo būti suteikta ir anų – praėjusių amžių dievo prasmė.

Vis tik, pirminiu bus Andojo – maitintojo (davėjo) vandens gėrybėmis dievo suvokimas, kilęs šamanizmo laikotarpiu baltų-uraliečių bendrame pakraščių areale.

Nuorodos: