G. Navaitis. Pamiršta suvereno diena (32)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Jei kas, drauge su valdančiais, primiršo – spalio 25-oji yra Lietuvos Konstitucijos diena. Lietuvoje pagrindinį įstatymą derėtų vertinti. Lietuvos istoriją puošia pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje priimta dar 1791 metais. Dabartinė Konstitucija irgi verta pagarbos, nes buvo priimta referendume, už ją pasisakė Lietuvos piliečiai. Pirmieji jos straipsniai skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, o jo varžyti, riboti ar savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių niekas negali.

Kai suverenu buvo monarchas ar diktatorius, jam pakakdavo pasitarti su padlaižūnais ar ir to nereikėjo, kad paskelbtų savo įgeidį, kuris tapdavo įstatymu. Konstitucija jam nekliudė.

XXI a. demokratinėje valstybėje atimti suvereno galias iš Tautos ir perduoti jas oligarchams ar išmintingam ir turtingam politikui nesiryžtama. Bet galima mėginti Tautos teises riboti. To norintiems labiausiai patiktų jei patys piliečiai nutartų, kad Konstitucijoje įrašytas teiginys „suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ prarastų bent dalį vertės.

Artėjantys rinkimai bei su jais derinami referendumai tą kryptimi ir bando valdžios galias pertvarkyti. Siūlomos dvi Konstitucijos keitimo idėjos – Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės. Kaip ir dera sūriui spąstuose, iš pirmo žvilgsnio abi jos atrodo patrauklios.

Bandymas diskutuoti dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo neišvengiamai sukelia pyktį ir prakeiksmus, nes didesnė Lietuvos žmonių dalis tiki, jog Seimas yra labai brangus, o dar blogiau – yra visų jų bėdų priežastis.

Susirūpinusiems Seimo brangumu tiktų priminti, kad Seimo biudžetas 2018 m. buvo 30 milijonų eurų., Vyriausybės – 14, o Prezidento institucijos – 5,5. Siūlymų sumažinti išlaidas Vyriausybei ir Prezidentūrai nesigirdi. Susirūpinę Seimo brangumu nekalba apie Seimo narių padėjėjų skaičiaus mažinimą, nors gerai žino, kad tai tik slaptai viešas partijų finansavimo būdas. Jie nekalba ir apie Seimo kanclerio biuro, stenogramų skyriaus, dokumentų valdymo skyriaus, Seimo TV ir panašių darinių mažinimą. O jei dar prisiminti skubiai įkurtas Seimo pirmininko pavaduotojų pareigybes, kurių kiekviena kainuos per 100 tūkstančių eurų sunku patikėti nuoširdžiu rūpinimusi taupymu.

Bet gal rūpi aukštesnė įstatymų kokybė? Padarę mintinį eksperimentą – padidinę Seimo narių skaičių dvigubai iki 300 narių arba sumažinę dvigubai iki 70 narių – veikiausiai nutartume, kad didesnis Seimas geriau nei mažesnis atstovaus žmonių interesus ar bent apie juos drąsiau ir daugiau kalbės, kad didesnis Seimas bus sunkiau kontroliuojamas oligarchų ir jiems patarnaujančių partijų vadų. Pernelyg didelį kai kurių Seimo narių savarankiškumą užuominomis mini ir jų „mažinimo“ entuziastai, kurie mielai kalba apie rietenas bei sutarimo nebuvimą. Taigi vadovaujasi liūdnai Rusijos parlamentą apibudinančiu posakiu „Dūma – ne vieta debatams“ ir siekia paklusnesnio Seimo

Tiktų paklausti: „Paklusnesnio kam?“ Atsakymas, deja, numanomas ir patirtis, deja, jau yra. Buvęs Seimas buvo paklusnesnis Uspaskicho „Vikondai“, liberaliajai „MG baltic“, o dabartinis – valstietiškam agrokoncernui.

Seimo narių skaičiaus mažinimas nėra idėja iš esmės ribojanti suvereno, nuolat vis naujais draudimais ir ribojimais dresuojamo paklusti, galias, tačiau tai žingsnis gerai derantis su daug pavojingesniu dvigubos pilietybės siūlymu.

Apie jos prasmę diskusijos irgi nevyksta. Vis dėlto sunku nepastebėti, kad dvigubos pilietybės entuziastai nesidomi ko trūksta užsienyje gyvenantiems lietuviams, kokios paramos jiems reikia. („Alko“ skaitytojas gali pamėginti prisiminti bent vieną vienintelį siūlymą skirta lietuvybės užsienyje išsaugojimui. Vargu ar jam pasiseks.) Todėl irgi galime abejoti šios idėjos šalininkų nuoširdumu. O tada lengvai įžvelgsime ir svarbiausią, nutylėta referendumo dėl dvigubos pilietybės motyvą – atimti iš suverenios Tautos tiesioginio valdymo teisę.

Jau šiandieną surengti referendumą Lietuvoje itin sunku Ką beje puikiai supranta dvigubos pilietybės referendumo rengėjai siūlydami balsuoti kelias dienas.

Reikalavimai referendumui išaugo tiek, kad ir surinkti parašus, ir sukviesti balsuotojus tapo pernelyg sunku. Viena politinio „abejingumo“ priežasčių – daug žmonių išvyko į užsienį ir menkai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Jei manysime, kad užsienyje gyvena arti milijono  lietuvių ir sugretinsime šį skaičių su 15-20 tūkstančių balsuojančių rinkimuose, tai turėsime padaryti išvadą – dar labiau padidinus tokių politiškai neaktyvių piliečių skaičių pasekmės bus akivaizdžios. Tauta galutinai praras ir taip jau sunykusią suvereno teisę į tiesioginę demokratiją, praras galimybę uždėti apynasrį valdžiai, nebegalės spręsti svarbiausių Tautos gyvenimo klausimų referendumu.

Taigi abu mums peršami siūlymai turi tą patį tikslą – sumažinti Tautos suverenitetą.

Lengva numanyti – jei kas praranda dalį valdžios, kažkas tą dalį įgyja. Gal oligarchai, gal Briuselio biurokratai, bet tikrai aišku, kad valdžios galios neliks niekieno.

Tikėtina, kad ne vienam šis tekstas pasirodys tolimas kasdienybei, kurioje apstu retai kada kasdieninėje kalboje vartojamų žodžių – konstitucija, suverenas, oligarchai.

Jiems reikia priminti laimės ekonomikos tyrimų išvadas – laimingesniu, patenkintų gyvenimu žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė ir sparčiau turtėja. Viena pasitenkinimo gyvenimu sąlygų – pasitenkinimas valdymu, pasitikėjimas valdžia. O pasitenkinimas valdymu auga jei piliečiai jame dalyvauja. Čia tiktų prisiminti Šveicariją, kuri daugumai lietuvių yra labiausiai sektinos šalies pavyzdys, prisiminti, kad joje daugiausia tiesioginės demokratijos ir užduoti retorinius klausimus – kiek tokios demokratijos beliko Lietuvoje, kiek jos liks po siūlomų „patobulinimų“ , ar Lietuvos Tauta norės menkinti savo teises, norės atsiduoti „geriau žinančių“ valiai?

Autorius yra psichologas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. Antanas:

    Įtariu, kad mano senelis, savanoris ir trijų Vyčio Kryžių kavalierius, vartosi kape matydamas, kokia Lietuvą sukūrėme… Graudu ir tiek…

  2. Romas:

    Kaip oro reikia tiesioginės demokratijos! Jai esant tokį straipsnį atspausdintų visi laikraščiai ir žmonių akys būtų atvertos.
    O dabar? Kam dirba laikraščių redaktoriai? Ir aplamai visa didžioji žiniasklaida? Atsakymas paprastas – tam kas moka, tam ko bijo. Piliečiai nei moka, nei jų kas bijo. Jie yra NIEKAS…
    Jų suverenas – teorinis. Užburtas ratas…

  3. Romas:

    Bet, kai pagalvoji geriau, tai nėra čia kuo stebėtis. Šiame pasaulyje dominuoja ego. Ego asmeninis, grupinis, valstybinis…
    Ir graudulys, ir neviltis čia nepadės. Reikia srėbti.

  4. Simonas:

    Tobulas straipsnis. Aciu.

  5. Prašalietis:

    G. Navaitis psichologas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius “Pamiršta suvereno diena”.Įdomu skaityti psichologo”tautinius”pasamprotavimus apie Konstitucinius dalykus. Autorius”nežinantiems istorijos”paskelbia,kad”Lietuvos istoriją puošia pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje priimta dar 1791 metais”. Nors tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvos,kaip valstybės, tuomet nebuvo.Buvo Lenkijos Žečpospolita,kurioje buvo ir Lietuva,valdoma Lenkijos karaliaus, kuri,beje, išnyko po 1795 padalijimo. Kaip psichologas autorius straipsnelyje pagrįstai pakalba apie šiandieninės valdžios nepagrįstai didelį kainavimą tautai,kai žmonių Lietuvoje sumažėjo trečdaliu.Autoriaus pakalbėjimai apie Konstitucijos veikimo problematiką kaip dviejų pilietybių,organizuojamo(ir mažaraščiui kaimo bernui aiškiai nereikalingo)referendumo, ar ko”reikia”užsienyje gyvenantiems tautiečiams,ar kad dėl dviejų pilietybių ar Seimo narių skaičiaus gali”sumažėti ar padidėti”Tautos suverenitetas,yra jausmingi,bet jau labai primityvoki, šališki ir nieko bendra neturintys su šiandiena galiojančia Konstitucija. Civilizuotuose kraštuose apie rimtus ir visiems rūpimus dalykus profesionaliai ir argumentuotai kalba tų sričių pripažinti profesionalai. Apie teisę kalba teisininkai, Konstituciją ir Konstitucinę teisę- konstitucinės teisės pripažinti profesionalai, apie žmogaus psichologinius dalykus-psichologai ir t.t. Nors tokių”jau šimtmečius besicivilizuojančių” pseudovalstybių kaip Lietuva”fenomenas”yra tas,kad čia visi viską”supranta” ir gali apie ką tik nori “kompetentingai,argumentuotai ir profesionaliai pasamprotauti”be atitinkamų mokslų ir didelės darbo patirties atitinkamoje srityje…..Todėl viskas yra, taip kaip yra, ir bus ateityje, tas kas buvo….Tik visokiose sąjungose teišgyvenančiuose,atsilikusiuose,skurde egzistuojančiuose,be pabaigos”besicivilizuojančiuose”kraštuose nieko nėra pastovesnio, kaip primityvus”tautinis”supančio pasaulio suvokimas.

    • Pikc:

      Šiaip jau, primityvumu nemenkai trenkia būtent komentarai, kuriuose “ideologiškai neteisingos” nuomonės iškart apskelbiamos “primityviomis” beigi “šališkomis” (su LYGIAI NULIU tokius teiginius galinčių pagrįsti argumentų), pareiškiama, kad apie aktualius klausimus kalbėti teisę turi tik “egzpertai” (na, pvz. apie istoriją – istorijos “egzpertai” Bumblauskas ar Nikžentaitis”, apie politiką – politologijos “egzpertai” Š. Liekis ar A. Bielskis ir pan.), pavograujama apie “primityvų tautišką” (kur jau ten lyginti su manukrt… oi, pardon – “plačiu”) “supančio pasaulio suvokimą” ir privaloma tvarka išsivemiama ant savo šalies ir tautos – “acilikusi tamsoliška psiaudovalstibe Lietuva” (ir “nu jeu tie lietuvei…”) versus “civilizuotas modernus pasaulis”. Beje, po pastarąja “progresyviū europiečiū” komentarų dalimi 100 proc. ir netgi labai entuziastingai pasirašytų visi rasiejos vatnykai-koloradikai. Tai šį tą sako, ne? 😉

      • Prašalietis:

        Pick: Kalbėti gali kas ką nori ir kur nori. Tik anksčiau save gerbiantiems ir išsilavinusiems žmonėms rimtomis temomis, kuriose jie nėra tikri specialistai, bet ką viešai trioksti buvo kaip ir nejauku ir kažkiek gėda. Nežinodami gerai dalyko jie viešai nesireikšdavo,o pasakę nelabai sąmonę stengdavosi ją užglaistyti ar nuslėpti kokiomis nors”sąmonėmis”. Šiandieniniams”tautiniams intelektualams”tai yra “istorinė atgyvena”, nes kiekvienas jų “viską žino”ar gali atrasti bent kokią “tiesą” pasigooglinęs ar “pasitaręs su tautinėmis ir kitokiomis dvasiomis”.. Šie”intelektualai”,bet kokioje diskusijoje, iš karto kalba ir rašo apie viską ką jie tik”žino”. Geras pavyzdys yra Pick: komentaras į šiame Navaičio straipsnyje gvildentą temą. Jis pademonstravo savo komentare tokį”tautinį moksliškumą”, kad vis perskaitydamas savo komentarą, jis jame neatsistebės ką jis pats parašė.Pats kiek kartų skaitys,tiek atrasdinės vis “naujas tiesas”į visus iškylančius klausimus. Eiliniam skaitytojui suvokti tokį Pick: -o”mokslinį” komentarą yra be šansų…Tokį”mokslinį”komentarą pajėgus būtų”suvokti”nebent psichologas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Navaitis, ar filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas, signataras ir t.t. A.Juozaitis….

  6. Kęstutis:

    Dar Gediminas Navaitis nepaminėjo Islandijos. Šveicarija aišku geras pavyzdys, bet lengva būti teisingu ir demokratišku, kai viskas visada šalyje gerai, o va Islandijai 2011 metais grėsė valstybės visiškas bankrotas ir jie tą reikalą išsprendė išsirinkdami Garbės Tarybą į kurią išrinko šalies garbingiausius ir labiausiai nusipelniusius 25 žmones, kurie prižiūrėjo šalies konstitucijos keitimą. Tai buvo pati tikriausia aksominė revoliucija, buvo parodytą kaip reikėtų tvarkytis šalyje iškilus sunkumams ir kurią nutylėjo visa masinė žiniasklaida… Jonas Vaiškūnas neduos sumeluoti, kad dar iki to, siūliausi parašyti straipsnį būtent apie tokį valstybės valdymą kaip pažangiausią – Garbės Tarybą. Garbingiausi šalies žmonės, ne politikai, visada turi turėti galimybę pasisakyti per valstybinę TV ir radiją. Pradžioje pakaktų vieną kartą per savaitę vienos akademinės valandos laidos su laisvai pasirenkamu žurnalistu…

    • Prašalietis:

      Kęstutis:… pažangiausia valstybinio valdymo forma-Garbės Taryba Islandijoje. Mano,bandančio įsivaizduoti šią Islandijos Garbės Tarybos valdymo formą ir ją palyginti su Lietuvos valstybinės valdymo formos”Garbingumu”,subjektyvūs pastebėjimai. Ar turi Lietuva garbingų žmonių?Ir dar kokių turi !!! Žymiausias iš žymiausių yra V.Lansbergis- Gorbačiovinio persitvarkymo sąjūdžio vadas, nebuvusio atkuriamo seimo pirmininkas, tuo laiku tai buvo Tarybų Lietuvos Aukščiausioji Taryba,nepriklausomybės akto signataras, šiandieninis tautos ptriarchas, pretendentas,su politinių chebrantų pagalba,būti pripažintu buvusiu Lietuvos prezidentu ir t.t.Kiti garbingieji buvę V.Lansbergio artimiausi bendražygiai šauniaisiais 1990 vienas už kitą garbingesni A.Juozaitis,V.Čepaitis,Z.Vaišvila,A.Butkevičius ir daug kitų. O kur dar Grybauskaitės garbingumas su visais jos nuopelnai Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvai ir europai. Didžiausio Lietuvos garbės žmogaus V.Lansbergio balsas ir dalyvavimas,kai tik jis užsimano, girdisi visur. Jo akis mato viską, kai jis ateina į TV studiją “pažvelgti netinkamam veikėjui”į akis. Ko nepamato pačio”garbingiausio” Lietuvos žmogaus V.Lansbergio akis, jam padeda sparčiai kopiančio garbingumo laiptais anūkėlio G.Lansbergio akis. Be Lietuvos “garbingų žmonių”nematomų ir matomų pasitarimų Lietuvoje niekas svarbaus neįvyksta. Netampama nei prezidentais, nestojama į jokias valstybines sąjungas ir iš jų neišstojama ir t.t. Taip kad išvadoje galima pasakyti, kad Lietuvoje yra “Garbingų žmonių”valdžia jau ne vienas dešimtmetis. Skirtumas nuo Islandijos yra tik tas, kad Lietuvoje jų niekas nerinko…, bet jie funkcionuoja gerai, nes”kai reikia”gali subankrotinti bankus, kai reikia”tautos labui”padaryti tautinius biznius kaip Maižeikių Naftos ar suskystintų dujų terminalo, ką reikia pastatyti į valstybinių kontorų vadovaujančius postus ir t.t.

      • Kęstutis:

        … taip besiputojant laaabai svarbu į kelnes nepridėt…

        • Prašalietis:

          Na Tamstai Kęstučiui turėtų būti labai jau”tautiškai”nesolidu ir neinteligentiška savo komentare pavadinti mano besiputojimu ir kone”pridėjimu į kelnes”, V.Lansbergio, kitų signatarų, Grybauskaitės ir t.t.mano paminėjimą garbingais žmonėmis, tvarkančiais Lietuvos valstybinius reikalus….

          • Kęstutis:

            Kažkaip pradėjau abejoti ar dabar tokius … net ir Rusijoje priima į darbą “trolinti”. Ponulis labiau panašus į saviveiklininką su “pavažiavusiu stogeliu”… užuojauta artimiesiems, jei dar tokių šalia liko…

            • Prašalietis:

              Kadangi ponulis Kęstulis savo komentare Navaičio straipsnelio temos aptarinėjimą “sumaniai” nukreipė į “trolinimo”darbų, saviveiklininkų,”važinėjančių stogelių” problematiką ir išreiškė psichologinę užuojautą dirbančio saviveiklininko su”važinėjančiu stogeliu” artimiesiems,man belieka padėkoti už Tamstos dėmesį ir pabaigti”intelektualinį”pašnekesį Navaičio 1971 metų Lietuvos Konstitucijos ir dviejų pilietybių tema to pačio Kęstučio”tautiškai prasmingais”žodžiais – … taip besiputojant laaabai svarbu į kelnes nepridėt…

  7. Romas:

    Kaip dar Kristaus, prie to pačio, nepaminėjai? Juk jis, būdamas dailide, kažką ten aiškino apie dvasinius dalykus. Būtum pranokęs ir jį – “netašytą kaimo berną”.

    • Prašalietis:

      Įdomu būtų sužinoti,koks Kristaus buvęs”bičas”Romui pasakė, kad Kristus buvo”dailide”. Man vienas šiandieninis psichologas ir”tautinis šviesuolis” sakė, kad Kristus buvo”kačiagaras”…..Tik nelabai supratau, prie ko čia dvi pilietybės ,Lietuvos Konstitucija ir kas joje parašyta…..

  8. Romas:

    Toks eruditas ir neskaitei biblijos? Fariziejai, sadukiejai (to meto dvasininkai), pagal tave – profesionalai, priekaištavo Kristui, kaip tu dabar G. Navaičiui, dėl “lindimo” ne į savo sritį.
    Ar jau supratai, prie ko?

    • Prašalietis:

      Romai,kažkada, kai pasirodė viešai biblija ir Lietuvoje,aš paskaitinėjau ką ten rašo. Net ir didžiausias šiandienos tautinis intelektualas turbūt neprieštaraus,kad biblijos buvusių pirmųjų rašytojų ir perrašinėtojų”tikras profesionalumas ir išsilavinimo lygis”nėra žinomas. Tad ir tavo paminėti fariziejai, sadukiejai neaišku kokie iš tiesų buvo”dvasininkai-profesionalai “. Kas liečia mano”priekaištavimus” Navaičio lindimui “ne į savo sritį”, tai jų paprasčiausiai nėra. Aš paskaitinėju ką, kaip,ar nešališkai ir aiškiai autoriai rašinėja savo straipsneliuose nagrinėjamose temose. Jei atkreipiai dėmesį, tai aš savo komentarėlyje tik paminėjau Navaičio paminėtą istorinį netikslumą ir jo pasirinktą ne teisinę, bet daugiau psichologinę argumentaciją,nelabai įtikinančią eilinį tautietį,”bandantį suvokti be tautinių dvasių pagalbos”kaip yra ir kaip turi būti iš tiesų pagal galiojančią Lietuvos Konstituciją,Navaičio straipsnelyje nagrinėtoje dviejų pilietybių”problematikoje”. LKT “konstitucinėmis dvasiomis”pagrįstais išaiškinimais padarė dviejų pilietybių”problematikos” temą daugiau nei juokinga. Dviejų pilietybių klausimu Navaičiui su savo “psichologine argumentacija” iki KT “konstitucinės teisės profesionalų,konstitucijos išaiškinimui prisišaukusių konstitucines dvasias”,išaiškinimų, dar yra labai toli…..

  9. Romas:

    Nei aš tau ką įrodžiau, nei tu man. Kiekvienas pasiliekame prie savo…

    O va Kęstučio komentaras tikrai vertas ne tik dėmesio, bet ir straipsnio. Nereikėjo konsultuotis, reikėjo parašyti. Bet juk ir dabar ne vėlu.

  10. Bartas:

    Aš manau, kad Seimas (autoriaus paminėtas) , turėdamas 141 “tauškalių” nėra blogybė. Blogybė – mane ir dar keletą tūkstantėlių tautiečių erzina rinkimų įstatymas. Esu labai nepatenkintas, labai, kad reikia slaptai rinkti , slaptus pogrindininkus. Na tikriausiai visi supras. Partijų sąrašai. Su kuo šia tema pakalbėsi , visi tos pačios nuomonės.
    Esu piktas.

  11. Skalvis:

    ” Pirmieji jos straipsniai skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, o jo varžyti, riboti ar savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių niekas negali.” O kas rašoma Stalino konstitucijoje ? Ar ne tie patys rašė ir Lietuvos ?

  12. Romas:

    Ne tie patys. Konstitucija – teorija, o gyvenimas – praktika. Retai jos kartu, vienu takeliu vaikšto…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: