G. Navaitis. Vasario 16-os šviesa

Metų pradžia, trys pirmieji metų mėnesiai – trys datos žyminčios Lietuvos istorijos lūžius – sausio 13-oji, vasario 16-oji ir kovo 11-oj. Vieną iš jų be kitų sunku įsivaizduoti. Kiekviena iš jų proga susimąstyti, prisiminti ir pabandyti suprasti.

Bandymas suprasti tai ir apsauga nuo Vasario 16-os apsisprendimo menkinimo, nuo vis iš naujo pasikartojančių mėginimų paversti šventę bandymu suvesti politines sąskaitas, paskleisti užuominą, kad su vokiečiais, su rusais ar dar su kuo nors būtų buvę… Deja, tai ne vienas kitas atvejis, o nuolat pasikartojantys veiksmai. Jų esmė ir tikslas – griauti mus vienijančią simbolių kalbą, ardyti bendras tautines nuostatas, bendro tautos likimo suvokimą, o drauge naikinti ir gyvenimo prasmė.

Vienijančius simbolius, analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jangas (Carl Gustav Jung), pavadino paveldėtais iš protėvių, kolektyvinės pasąmonės archetipais, bendru visiems mąstymo būdu ir vaizdiniais, kurių reikšmę kiekvienas turi įžvelgti ir patirti pats. Archetipiniai vaizdiniai apima svarbiausias žmogaus patirtis. Jie teigia, kad ir atskira asmenybė ir jas jungianti tauta susiformuoja kovodama ir pasiaukodama. O pergalės ir laimėjimų simbolių suvokimas savitai atspindi kiekvieno mūsų gyvenimo iššūkius. Vasario 16-oios simboliai irgi padeda suvokti tapsmo iššūkį.

Didvyris ar tauta dažniausiai gimsta kukliomis sąlygomis (Vasario 16-os aktas – nedaug žodžių, tik 122, – parašyti neturint realios valdžios, okupacijos sąlygomis). Tačiau jo gimimas neatsiejamas nuo permainų vilties ir kelia grėsmę valdantiems. Išrinktieji visada pašaukiami kuomet senasis gyvenimas žlunga ir reikia apsispręsti naujam, įvykdyti itin svarbią užduotį – pakilti patiems bei apginti paniekintą teisybę. Pavyzdžiui, prikelti amžių glūdumoje dingusią valstybę.

Daugelyje mitų didvyrio užduotis yra išlaisvinti mergelę iš pabaisos nasrų ir ją vedus įkurti karalystę. Didvyrio ir slibino kova yra vienas iš archetipų pavyzdžių, kurie atskleidžia dvasinį atgimimą ir sąmonės perkeitimą. Nes įkalintų ar savos dvasios išlaisvinimas sudaro sąlygas tolesniam visų tobulėjimui.

Didvyrio mitas pasakoja apie drąsą įveikiant grėsmę ir vidinių konfliktų naštą, pasiryžtant būti nukryžiuotam, pasiaukojant, nes tik nusprendęs kas yra svarbiau už jį patį žmogus gali rasti savo gyvenimo prasmę. Apsisprendimas yra vilties ir įsipareigojimo simbolis, tiltas mūsų psichikos gelmėse suvienijantis skirtingas kartas ir skirtingus žmones, suteikiantis žinojimą, kad Tauta ima savo likimą į savo rankas, o todėl ir kiekvienas priklausantis jai gali pasirinkti tiesą, laimę bei gerovę.

Vasario 16-os aktas skelbė tikėjimą Lietuvos valstybe ir kūrė žmonių pasitikėti savo jėgomis. Todėl jis tapo yra archetipiniu teisės aktu tautos valstybingumo ir konstitucingumo sąmonėje. Neatsitiktinai visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado gatvės su vasario 16-osios pavadinimu. Neatsitiktinai šio akto slaptas minėjimas sovietinės okupacijos metais žadino viltį. Neatsitiktinai jo idėja skelbta 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos deklaracijoje, 1990 metų Kovo 11-osios akte. Šie aktai savo teisėtumą kildino būtent iš 1918 m. Vasario 16-osios. Nemažiau svarbu, kad Vasario 16-osios aktas tapo lietuvių kolektyvinės pasąmonės dalimi, vilties žiburiu, skatinančiu kurti ir įgyvendinti sėkmės vizijas.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius