A. Juozaitis. Dviguba pilietybė – melas (60)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

Paūmėjusios globalistų aistros kaunantis dėl dvigubos pilietybės pasiekė aukštakrosnės laipsnį. Nors bėk ir rėk, emigruok. Tik išlėkęs iš Tėvynės, matyt, kokioje numylėtoje Anglijoje nebejausi jų. Bet, matyt, ir ten – ne. Transatlantistai pasieks tave net įlindę į TV „diskusijų šou“, kur laimi garsiausiai šaukiantis chamas. Net ausų neužsikimši – perrėkia sandariausius kištukus.

Dviguba pilietybė tik paskatins naują emigracijos bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, ir tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos.“

Ponai ir draugai, nekalbėkime apie labai retus atvejus (tokių visuomet atsiras), o pabrėžkime grėsmingą tendenciją.

Pirma. Kodėl protagonistai kalba tik apie dvigubą pilietybę? Atidenkime jų kortas ir pamatysime, kaip atsiveria Pandoros skrynia. Lietuvis godus, jam, kad taptų pasaulio piliečiu, netrukus reikės ne dviejų, o trijų ir t.t. pasų.

Antra. Globalios Lietuvos aktyvistai reikalauja dvigubos sąžinės (trijų pilietybių atveju – trigubos, ir t.t.) žmogaus. Viena Tėvynė, viena ir sąžinė. Net komunistai žinojo šią aksiomą, todėl ir kūrė viengubą „tarybinį žmogų“. Tuo metu mūsų globalistai siekia „euro-transatlantinio žmogaus“. Susidvejinusio, šizofreniško.

Trečia. Žmogus, įgyjantis JAV pilietybę, priesaika atsisako visų kitų valstybių pilietybių. Kodėl būtent JAV lietuviai iki pastarojo meto labiausiai kaitino dvigubos sąžinės „piliečius“? Vadinasi, papuvę lietuvių pamatai.

Ketvirta. Tėvynė, pasakys oponentai, – tai viena, valstybė, kurioje gyvenu, – kita. Tai ir mylėk Tėvynę, ir grįžk į ją. O jeigu pabėgai iš jos, net išsižadėjai jos svetimu pasu, tai padėk jai būdamas ir kitos valstybės piliečiu. Turėk sąžinės. Kur čia problema? Juk niekas netrukdo.

Penkta. Atvirai ir skaudžiai: Lietuvos pilietybė absoliučiai daugumai pabėgėlių reikalinga tik kaip tiesiausias kelias į Tėvynėje paliktą turtą, žemę. Juk tada be jokių papildomų sąnaudų galės prekiauti, pardavinėti žemę užsieniečiams. Nereikės peržengti įvairiausių teisinių, kainuojančių procedūrų.

Šešta. Kokias kiaulės akis reikės turėti lietuviui, kai jis su Lietuvos pasu kišenėje skubės pagalbos ne į Lietuvos ambasadą ar konsulatą, o, tarkime, į Anglijos ar Airijos? O juk taip ir bus, ten „solidžiau“. Ir apskritai, kokiai šaliai tada atstovaus lietuvis? Šizofreniškai kelioms?

Septinta. Bjauriausia tezė… Lietuvos Konstitucinis Teismas jau tris kartus (kartą net prezidentei D.Grybauskaitei) išaiškino, kad „dviguba pilietybė“ pagal Konstituciją negalima. Taškas. Reikia referendumo. „Ne!“ – sako toks ponas ir draugas Žygimantas Pavilionis (jį reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro). Ne, sako ir jo sekėjai. Konstitucija, matai, yra „euro-transatlantinė“ (tai svarbiau negu lietuviška), ją galima vartyti taip, kaip reikia „šiuo metu“. Visa tai primena prievartautojo požiūrį į vargšę mergelę: vieną kartą atstums, antrą kartą neprileis, trečią kartą… Bet kur tau, aš jai ketvirtą kartą užtaisysiu, ir ji tada jau niekur nesidės! Rusais pagąsdinsiu, kad tie baisiau prievartaus.

O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *