A. Martinkus. Apie vieną Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus panašumą

Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, Europa gyvena Revoliucijos epochoje. Prieš šimtą metų daugiau kaip 9/10 buvusios Rusijos imperijos teritorijos po kruvinų grumtynių nacionalinė idėja (atstovaujama tiek vadinamojo Baltojo judėjimo rusų, tiek nepriklausomybės siekusių kitų – pavyzdžiui, Užkaukazės – tautų) pralaimėjo internacionalinei komunizmo idėjai, kurios atstovai šventė, jų įsitikinimu, „pažangos“ pergalę prieš „reakciją“ ir pradėjo socialinės inžinerijos eksperimentą, kurio vienas pagrindinių rezultatų buvo homo sovieticus atsiradimas.

Dėl lietuvių, latvių ir estų tautų ryžto bei palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių anuomet nacionalinę idėją pavyko apginti rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Deja, 1940 m. tokio ryžto stokos ir nepalankių geopolitinių aplinkybių derinys lėmė Baltijos valstybių įtraukimą į komunistinį socialinės inžinerijos eksperimentą ir homo sovieticus kūrimo erdvę. Trumpas nacionalinės idėjos renesansas Baltijos šalyse 1988–1991 m., Revoliucijos epochos dvasios akimis žiūrint, buvo viso labo „reakcingos“ praeities šmėklos prisikėlimas, reikalingas nebent tam, kad būtų padėta (panašiai kaip į pilietinės religijos statusą pretenduojanti modernaus nacionalizmo ideologija padėjo griauti sparčiai nuo krikščionybės tolstančios Europos monarchijas) vienai Revoliucijos epochos dvasios emanacijai nugalėti kitą – jau „atgyvenusią“ ir todėl tapusią „reakcingą“ – Revoliucijos epochos dvasios emanaciją (tą, kurios produktas buvo homo sovieticus). „Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti“, – toks yra Revoliucijos epochos dvasios požiūris į modernųjį nacionalizmą. Trumpą nacionalinės idėjos renesansą Baltijos šalyse (kaip ir kitur pokomunistinėje erdvėje) pakeitė internacionalinis (globalistinis) neoliberalus socialinės inžinerijos eksperimentas, kurio vienas pagrindinių rezultatų yra homo liberalis.

Mysterium tremendum et fascinans – bauginanti ir žavinti paslaptis – taip Rudolfas Oto (Rudolf Otto) 1917 m. išleistoje knygoje „Das Heilige“ nusakė bet kokio religinio potyrio esmę. Šita mysterium tremendum et fascinans vyksta Abraomui aukojant Izaoką, Molocho garbintojams metant į krosnį stabui aukojamus vaikus, Jėzui aukojant save, actekų šventikui išplėšiant aukai širdį. Šita misterija vyksta krikščionių šventųjų Mišių metu, garbinant Proto deivę Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir minioms šaukiant „Heil Hitler!“ Ir būtent tokios mysterium tremendum et fascinans akivaizdoje pasijunta šių eilučių autorius, regintis dabartinių Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus dvasios giminystę, pasireiškiančią tuo, kad abi šios socialinės homo rūšys ant „pažangos“ religijos aukuro pasiryžusios aukoti hekatombas žmogiškų aukų. Rusijos homo sovieticus liaupsina žmogėdrišką, dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusią sociopolitinę santvarką už jos „pasiekimus“ – šalies industrializaciją, nemokamą švietimą ir sveikatos apsaugą, pergalę Antrajame pasauliniame kare, pasaulinės galybės statusą, skrydžius į kosmosą ir t. t., ir pan.

Lietuvos homo liberalis gieda ditirambus žmogėdriškai, per ketvirtį amžiaus šalies gyventojų skaičių visu milijonu sumažinusiai sociopolitinei santvarkai už kiek kitokio pobūdžio „pasiekimus“ – narystę Europos Sąjungoje ir NATO, galimybę laisvai keliauti po pasaulį, rengti seksualinių mažumų eitynes ir rinktis iš gausaus dešrų asortimento prekybos centruose. (Ditirambų giedotojai nekalba apie tai, kad dideliu dešrų pasirinkimo malonumu mėgaujasi mažuma iš dar likusių gyventi Lietuvoje, o dauguma turi tenkintis dešromis, kurių kokybė tikrai nėra aukštesnė už „brandaus socializmo“ laikotarpio dešrų kokybę.)

Lietuvoje esama entuziastų, siekiančių išplėsti „genocido“ sąvoką taip, kad ji apimtų nusikaltimus ne tik tų, kurie ant Osvencimo vartų užrašė „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“), bet ir tų, kurie lietuvių tremtinių darbo jėgą naudojo Sibire ir kitose SSRS tremties vietose. Tik ar nuoseklumo dėlei nereikėtų šios sąvokos pritaikyti ir neoliberaliam „laisvo darbo jėgos judėjimo“ režimui, per ketvirtį amžiaus padariusio Lietuvai daug didesnių demografinių nuostolių negu komunistinis režimas per pusę amžiaus? Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu vadina veiką, „kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“. Viena tokių veikų yra „tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį“.

Sprendžiant iš daugybės komentarų internete, nuomonė, kad neoliberali Lietuvos valstybė, „varydama“ žmones iš Lietuvos, užsiima būtent tokia veika lietuvių tautos atžvilgiu, Lietuvoje turi nemažai šalininkų. Dvigubos pilietybės įteisinimas reikalingas pirmiausia tam, kad, padidinus Lietuvos piliečių skaičių Lietuvos pilietybės atsisakiusiais ir kitos šalies pilietybę priėmusiais emigrantais iš Lietuvos (kurių absoliuti dauguma yra Lietuvai jau „mirusios sielos“), būtų nuslėptas nusikaltimo mastas. Šis mastas – tikrai ne mažesnis už komunizmo lietuvių tautai padarytus nusikaltimus.

„Dabartis dažniausiai būna akla savo pačios atžvilgiu. Tai ypač pasitvirtina tada, kai viltys imamos laikyti tikrove. Po metų minėsime modernios Lietuvos valstybės 100-metį. Deja, ši džiugi šventė, išliekant dabarties demografinėms ir emigracijos tendencijoms, taps pirmu ir paskutiniu lietuvių sukurtos valstybės šimtmečio paminėjimu.“ Taip prasideda Arvydo Juozaičio kalba, kuri turėjo būti pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje šių metų kovo 11 dieną. „Ji buvo suderinta su Seimo daugumos – Valstiečių ir žaliųjų partijos – vadovybe. Seniūnų posėdyje, reikalaujant konservatorių vadovybei, ji buvo atmesta“.

Nenuostabu, kad partija, kuriai kartu su socialdemokratais pasivadinusiais komunistais tenka didžiausia atsakomybė už precedento neturintį kraujo nuleidimą Lietuvai, nenori girdėti žodžių, įvardijančių jos pragaištingos veiklos pasekmes. Daug nuostabiau yra tai – ir tai taip pat yra mysterium tremendum et fascinans, – kad vienintelis miestas, pagal neoliberalios propagandos kriterijus „teisingai“ balsavęs (t. y. balsavęs už konservatorius) per pastaruosius Seimo rinkimus, yra tas, kuris tapo lietuviškas neoliberalios propagandos keikiamos homo sovieticus epochos metu. Kažkuo makabriškas ir siurrealistiškas dalies Vilniaus gyventojų pasipūtimas likusios Lietuvos atžvilgiu, žinant, kad Vilnius (beje, kartu su Klaipėda) labiau negu bet kuris kitas šalies miestas už savo lietuviškumą turi būti dėkingas kitiems Lietuvos miestams ir kaimams, taip pat… sovietmečiui. Kažkuo makabriškas ir siurrealistiškas Vilniuje sėdinčių politikų ir neoliberalių propagandininkų purvo pylimas ant kaimyninių valstybių, iš kurių viena buvo išvadinta „teroristine“, o kitos (beje, pirmosios sąjungininkės) sieną nuo Vilniaus centro skiria… vos trisdešimt kilometrų. Retas viešos nepagarbos kaimynui ir atstumo nuo sostinės iki kaimyno sienos santykio atvejis pasaulyje. Tarytum nebebūtų ko prarasti.

Vasario 16-osios Akto originalo atradimas nesugrąžins Lietuvai milijono vyrų ir moterų, prarastų neoliberalių kraujo nuleidimo procedūrų metu, o Europos kultūros sostinės vardo suteikimas Kaunui neatšauks kraupios statistikos, liudijančios, kad per ketvirtį amžiaus šitas miestas buvo „išlaisvintas“ iš beveik 130 tūkstančių gyventojų (nuo 419 745 1989 m. iki 292 677 2017 m.). Guostis galima nebent tuo, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog ne tik homo liberalis į kapus varomai Lietuvai neteks minėti savo valstybingumo 200 metų jubiliejaus, bet ir pati Žemės planeta, iškankinta ir išniekinta Kūrėjo priesakus pamiršusio Homo sapiens, atšauks šiai rūšiai savo svetingumą. Bet ar tai tikra paguoda?