K. K. Urba. Švedijos kultūros kanonas

Nemaža inteligentijos dalis yra įsitikinusi, kad tik grožis, menas ir kultūra išgelbės pasaulį. Jos iniciatyvomis nacionalinius kultūros kanonus dar 2006 metais įsitvirtino Danija ir Nyderlandai, po dviejų metų – Latvija, o šių metų rugsėjo 2 d. iš latvių pasimokiusi ir kita mūsų kaimynė užjūryje – Švedija.

Kultūros kanonas yra maždaug šimtinės ar pusantro šimto žinomiausių, iškiliausių ir vertingiausiais laikomų meno kūrinių ar svarbių kultūros ženklų ir įvykių suvestinė – sąrašas. Kanonų sudarinėjimu yra siekiama pabrėžti nacionalinius kultūros savitumus, juos priešpastatant globalaus pasaulio holivudizacijai bei makdonaldizacijai.

Tuo pačiu  paryškinami ateinančioms kartoms dalykai į kuriuos verta orientuotis ar net siekti pranokti – tobulybei, ypač, menuose ribų nėra.

Švedijos kultūros kanonas – šimto žymiausių ir reikšmingiausių šios skandinavų valstybės meno kūrinių ir kultūros vertybių rinkinys (iki 1975 metų). Jį sudaro šios dalys: proza, poezija, vaizdai ir formos, muzika, filmai ir performansai, teisė ir teisingumas, religija, ekonomika, išradimai, viešinimai. 

Kanonas pradėtas rengti 2022 m. dešiniųjų partijų sprendimu, jam, oponuojant kairiesiems, išleista apie 8 mln. kronų. 2025 rugsėjo 2 d. istorikas Larsas Tregardhas (Lars Trägårdh) įteikė Švedijos kultūros ministrei Parisai Liljestrand kanono sąrašą spaudos konferencijoje Upsaloje.

Švedijos kultūros kanono sukūrimas itin plačiai nušviestas pasaulio spaudoje: apie jį rašė „The Guardian“, „The Conservative“, „The New York times“.

Įdomu, kad jame nerado vietos žymioji švedų grupė ABBA, aš neradau dar iš vaikystės pažįstamų kultinių Astridos Lindgren „Karslono, kuris gyveno ant stogo“, „Kalio Bliumkvisto nuotykių“ ar  Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlof „Stebuklingų Nilso kelionių“ – buvo kanonizuota tik „Pepė ilga kojinė“.

Tai  rodo tam tikras švedų literatūros vertes. Gi Stokholme yra teikiamos kasmetės Nobelio premijos ir prizai, o tai, be abejo, suponuoja aukštą vertinimo kriterijų kartelę turtingame Švedijos literatūros lobyne. Žinoma Švedijos kultūra suklestėjo ir dėl istorinių aplinkybių – šimtmečiais jos teritorijoje nebuvo viską niokiojančių karų.

Permetęs akimis Švedijos kultūros kanoną – sąrašą iš karto pamačiau, kad užjūryje esančių kaimynų kultūra, turbūt, ne tik man yra pažįstama gan ribotai, todėl iš karto pradėjau mėgautis prieinamiausia dalimi – muzika ir džiaugiausi aptikęs bei prisiminęs dar iš jaunystės sekmadieniais pageidavimų koncertų transliacijose iš Stokholmo girdėtą švedų Vidurvasario rapsodijos muzikinį motyvą ar kino režisierius Augustą Strindbergą ir Ingmarą Bergmaną, kurių vyresnei kartai pristatinėti nereikia. O tarp išradimų paminėti ne tik augalijos sistemintojo Karlo fon Linėjaus, dinamito kūrėjo Nobelio, bet ir mažiau žinomi mechanikai svarbūs sferinių rutulinių guolių ar politikoje – parlamento ombudsmeno ir tėvystės atostogų sukūrimo, įteisinimo autoriai Svenas Vingkvistas (Sven Wingquist), Hansas Jerta (Hans Järta) bei Švedijos parlamentas.

Ingvaro Kamprado sukurtas baldų koncernas IKEA irgi rado savo vietą kanone greta Švedijos centrinio banko ir Johano Augusto Gripenstedto prekybos laisvės potvarkio.

Švedijos kultūros kanono sukūrimas yra svarbus ir Lietuvai, juolab kad naujos vyriausybės programoje visuomenininkų iš Lietuvos kultūros kongreso sambūrio pastangomis, kurioms toną prieš metus konferencijoje, skirtoje I Lietuvos Kultūros kongreso šimtmečio paminėjimui, Seimo Konstitucijos salėje uždavė žinomas filosofas, publicistas, rašytojas, visuomenės veikėjas dr. Arvydas Juozaitis,  jau atsirado siekis bei nuostata nr. 387 „ … Remdamiesi kitų šalių patirtimi, teisės aktais įtvirtinsime Lietuvos kultūros kanoną“.

Dėkui politikams Vyteniui Andriukaičiui, Šarūnui Biručiui, Seimo Kultūros k-to pirmininkui Kęstučiui Vilkauskui bei kompozitoriui, premjero patarėjui kultūros reikalams, Lietuvos Kultūros kongreso sambūrio dalyviui Matui Drukteiniui, kurie išgirdę ir įsiklausę bei pamatę įsibėgėjančias Lietuvos kultūros kanono sukūrimo pastangas visuomenėje, vienaip ar kitaip, ne vien žodžiais, palaikė Lietuvos kultūros kanono įteisinimo idėją.

Vienok, prisiminus septynis metus trukusią Lietuvos Kultūros politikos pagrindų įstatymo priėmimo epopėją ir žinant kokius vargo kelius kultūriniams teisės aktams tenka nueiti Seime, kol patenka į plenarinių posėdžių salėje vykstančius svarstymus bei aprobavimus, kultūrininkams teks dar nemažai nuveikti, nors paprastučiai, keletą minčių įterpiantys įstatymų pataisų projektai yra surašyti ir jau teikti politikams bei ministrams.

Nuostabu būtų, jei nieko nelaukiant, Kultūros ministerijos bei Kultūros institutų pastangomis jau kitą pavasarį rastųsi ne viena renginių savaitė, skirta Danijos, Nyderlandų, Latvijos ir Švedijos kultūros kanonams, o Lietuvos pirmininkavimas ES 2027 metais Lietuvos kultūros kanono sukūrimu bei įteisinimu duotų startą pergalingam pasauliniam kultūros kanonų kūrimo vajui.

Naujasis kultūros ministras dar nebūdamas juo –  Ignas Adomavičius susipažinęs su šio teksto juodraščiu Veidaknygėje iš karto atsiuntė patiktuką, „nykštį“, o tai jau teikia naujos kultūros politikos vilčių.